Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Interviu su Dariumi Kučinsku apie Vytauto Bacevičiaus pianistų konkursą

05 Rgp Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Interviu su Dariumi Kučinsku apie Vytauto Bacevičiaus pianistų konkursą

Šiais metais minime 120-ąsias kompozitoriaus ir pianisto Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) gimimo metines. Šis jubiliejus pasitiktas dviejų dalių – pianistų ir kompozitorių – konkursu, kurį organizuoja VšĮ „Akantas“. Apie tarptautinį Vytauto Bacevičiaus vardo pianistų konkursą muzikologei Aušrai Strazdaitei-Ziberkienei pasakoja projekto vadovas, muzikologas, pianistas, Kauno technologijos universiteto docentas dr. Darius Kučinskas.

Vytauto Bacevičiaus konkurso tikslai – suaktyvinti jo kūrybos tarptautinę sklaidą, paskatinti jaunos kartos domėjimąsi šiuolaikine muzika ir propaguoti Lietuvos šiuolaikinį meną užsienyje. Kaip manote, ar pirmasis konkursas pasiekė šiuos tikslus?

Išties, formuodami konkurso nuostatus norėjome, kad tai būtų šiuolaikinei muzikai skirtas konkursas. Ne pirmojo XX a. dešimtmečio (vis dar besitęsiančio romantizmo ir besirandančio impresionizmo metai), bet viso šimtmečio muzika iki mūsų dienų. Tad repertuarą apribojome lygiai šimtu metų – konkurso dalyviai turės skambinti kūrinius, sukurtus 1925–2025 m. Lietuvoje analogiško konkurso nėra, tad manome, kad tai turės labai teigiamą poveikį jaunųjų atlikėjų profesinei karjerai. Specialiai konkursui nieko nekvietėme. Tikėjomės, kad patys pianistai jį suras. Ir surado – greta lietuvių pianistų konkurse dalyvauja JAV, Jungtinės Karalystės, Pietų Korėjos atlikėjai. Manau, kad tai jau yra didelė konkurso sėkmė.

Tik trys iš aštuonių antrojo turo dalyvių yra užsieniečiai. Regis, konkurso idėja pasiekė daugiausia lietuvius?

Muzikos pasaulyje viskas planuojama 2–3 metus į priekį. Nors Bacevičiaus konkurso idėją subrandinome beveik prieš porą metų, nedrįsome jos garsiai skelbti, kol nesulaukėme Lietuvos kultūros tarybos sprendimo. LKT yra pagrindinė konkurso fundatorė, jai esame labai dėkingi už idėjos palaikymą ir pasitikėjimą. Tačiau LKT sprendimas dėl paramos visiems 2025 m. projektams buvo paskelbtas jau prasidėjus šiems metams, t. y. likus tik keliems mėnesiams iki pačio konkurso. Suprantama, kad tokioje situacijoje tikėtis daugiau dalyvių, ypač iš užsienio, būtų naivu. Ir čia, matyt, reikėtų gerai pagalvoti kaip patobulinti LKT konkursų finansavimo tvarką. Galbūt kai kurias Lietuvai tikrai reikšmingas idėjas reikėtų iš anksto registruoti kaip ir projektus, ir tas idėjas iš anksto apsvarstyti su pačia LKT? Taip išvengtume pavėluoto finansavimo, projekto rengėjai jau turėtų tam tikras garantijas, jog paskutiniu momentu skirstant finansavimą neliktų „nepastebėti“. Manau, kad tam tikras pavojus buvo iškilęs ir dėl M. K. Čiurlionio jubiliejinių renginių bei jų finansavimo. Jei ne asmeninė pianisto Roko Zubovo iniciatyva ir aktyvi tarpinstitucinė veikla (skatinant ir derinant įvairių ministerijų, organizacijų planus), šiandien vargu ar galėtume taip sklandžiai ir plačiai paminėti Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines.

Konkurso dalyviams iškėlėte griežtus reikalavimus. Šalia tradiciško amžiaus cenzo yra gan naujas apsidraudimas dėl komisijos narių studentų ir agresiją prieš Ukrainą vykdančių šalių – Rusijos ir Baltarusijos. Kalbant apie konkurso repertuarą – nerekomenduojate groti sovietinės ir dabartinės Rusijos bei Baltarusijos kompozitorių kūrinių.

Atskleisiu nedidelę paslaptį – į antrą turą pateko visi pirmame ture dalyvavę užsieniečiai. Ir čia nebuvo jokių žiuri komisijos „protekcijų“ ar lengvatų. Priešingai, pagal konkurso nuostatus jame negali dalyvauti komisijos narių studentai ar pianistai, pas juos mokęsi pastaruosius porą metų. Antra svarbi sąlyga buvo ta, kad konkurse negali dalyvauti agresiją prieš Ukrainą vykdančios šalies atlikėjai – nei iš Rusijos, nei iš Baltarusijos. Atitinkamai konkurso programoje negalima skambinti šių šalių kompozitorių muzikos. Išsikėlus šiuos pakankamai griežtus reikalavimus, išreiškėme aiškią savo poziciją Ukrainos karo atžvilgiu. Tad nenuostabu, kad Bacevičiaus konkurso dalyvių skaičius nėra toks gausus, koks galėtų būti, jei nesilaikytume tarptautinių humanizmo ir demokratijos principų. Moratoriumas šalies-agresorės kultūrai šiandien yra būtinas, nes ta kultūra yra tiesiogiai naudojama propagandai ir visuotinei moralinei agresijai. Jei to nematome – esame labai naivūs.

Konkurso kūrinių repertuarą apribojote V. Bacevičiaus šimtmečiu. Antrojo turo dalyviai gros paties Bacevičiaus kūrinius, savo atstovaujamos šalies kūrinį ir vieną iš Bacevičiaus kompozicijos konkurse premijuotų kūrinių. Ką tikitės išgirsti iš Bacevičiaus kūrybos? Ar nebus vis tie patys?

Kuo daugiau skambinsim Bacevičių – tuo bus geriau. Juk mes dar neturime jo muzikos atlikimo tradicijos, kanono, tad bet kuris kūrinys, net jei jis bus atliktas ir kelis kartus, pasitarnaus Bacevičiaus muzikos sklaidai ir interpretacijos išgryninimui. Kaip ir kiekvieno kompozitoriaus, taip ir Bacevičiaus atveju yra lengviau „įkandami“ opusai, ir tie, kurių perpratimui ir įvaldymui, matyt, reikia skirti ne vienerius metus. Manau, kad konkursas tą ir parodys – kurių Bacevičiaus kūrinių atlikimas atskleidžia taip pat ir paties atlikėjo brandą bei meistrystę, o kuriais tiesiog bandoma „užpildyti“ programą.

Kaip manote, kuris iš Bacevičiaus kompozicijos konkurse premijuotų kūrinių sulauks daugiausiai antrojo turo dalyvių dėmesio? Ar tai yra kūriniai, kurie įsilies į pianistų repertuarą? Ar numatoma ir ar rekomenduotumėte juos išleisti?

Kol neįvyko konkursas, nedrįsčiau spėlioti. Vis dėlto manau, kad mums aktualesnė paties Bacevičiaus kūrinių leidyba. Nors nemažai kūrinių jau yra išleista, bet pilno visų Bacevičiaus kūrinių leidimo labai trūksta. Tiek solinių kūrinių fortepijonui, tiek kamerinių, tiek orkestrinių opusų ir pirmiausia – koncertų fortepijonui.

Trečiajame ture skambėsiantys koncertai fortepijonui ir orkestrui pasidalina į kelias dalis – nurodyto šimtmečio pradžią atidarantis George‘o Gershwino Koncertas F-dur (Niujorkas, 1925), tuomet Maurice‘o Ravelio Koncertas G-dur (Paryžius, 1931), paties Bacevičiaus Koncertas Nr. 2 (Kaunas, 1933), po Antrojo pasaulinio karo sukurtas Grażynos Bacewicz Koncertas (Lodzė, 1949), po poros dešimtmečių – išeivio Bruno Markaičio Koncertas (Čikaga, 1967) ir vos prieš kelis metus sukurtas Tomo Kutavičiaus „Dieviškas šėlas“ (Vilnius, 2021). Visi koncertai skamba viliojančiai, tačiau ar nebijote, kad konkurso dalyviai pasirinks „saugius“ Gershwiną ar Ravelį, Bacevičiaus ir kitos lietuviškos muzikos populiarinimą palikdami kitiems?

Pagal antrojo turo dalyvių pasirinkimą statistika yra tokia: Grażynos Bacewicz  koncertą pasirinko du atlikėjai, Tomo Kutavičiaus – taip pat du, Džordžo Geršvino – vienas, Moriso Ravelio – trys. Taigi, negalime sakyti, kad finale skambės tik vieno autoriaus koncertai. Žinoma, truputį apmaudu, kad Bacevičiaus koncerto fortepijonui su orkestru nepasirinko nei vienas antrajame ture dalyvaujantis atlikėjas. Bet čia gali būti objektyvi (ir akis badanti) priežastis – iki šiol neturime nei vieno išleisto Bacevičiaus koncerto. Konkurso dalyviams buvo pasiūlytas tik „greituoju būdu“ parengtas klavyras…

Konkurso antrasis ir trečiasis turai vyks Kaune, kur gyveno ir dėstė Bacevičius. Opozicija sostinėje vykstantiems konkursams ar tiesiog natūralus sprendimas?

Surengtas Bacevičiaus vardo kompozitorių (2024) ir dabar rengiamas pianistų (2025) konkursai visiškai neoponuoja ir nekonkuruoja su kitais Lietuvoje rengiamais tarptautiniais muzikos konkursais. Priešingai, jis atskleidžia, kokia yra turtinga mūsų muzikos panorama ir kiek dar daug neišnaudotų galimybių turime savo muzikos aruode. Dėl Kauno – Jūs visiškai teisi: Bacevičius gyveno ir kūrė Kaune, tad natūralu, jog jo vardo konkursą yra tikslinga organizuoti šiame mieste, su memorialinėmis vietomis ir gatvėmis, kuriomis prieš šimtmetį vaikščiojo pats kompozitorius. Alternatyva Kaunui (pafantazuojant) būtų ne Vilnius, bet Paryžius ar Niujorkas, kurie taip pat suvaidino didelį vaidmenį kompozitoriaus gyvenime ir turėjo įtakos jo muzikos stiliaus formavimuisi.

Finalas įvyks Kauno valstybinėje filharmonijoje. Kas diriguos ir koks orkestras gros finale?

Be jokios abejonės gros Kauno miesto simfoninis orkestras. Dirigentu kviečiame didelę patirtį su įvairiais atlikėjais turintį Martyną Staškų. Tikėkimės, kad profesionalaus dirigento mosto vedamas orkestras padės jauniesiems pianistams sukurti geriausią jų atliekamų kūrinių interpretaciją.

Ar jau yra numatytas kitas Vytauto Bacevičiaus konkursas? Kada svarstytumėt jį vykdyti kitą kartą?

Svajoti yra gerai ir, tikriausiai, reikia svajoti drąsiai. Labai norėtųsi, kad šis konkursas būtų dar vieno reikšmingo Lietuvos kultūrinio įvykio pradžia. Ne tik Lietuvos, bet ir Europos, gal net pasaulio. Tam reikia visiškai nedaug – visų mūsų supratimo ir palaikymo. Apie dar vieną (antrą) pianistų konkursą konkrečiau dar negalvojam, bet ir galvojam. Jei viskas susiklostys sėkmingai, antras konkursas greičiausiai įvyks po kelių metų.

Šiais metais minime M. K. Čiurlionio 150-ąsias ir Bacevičiaus 120-ąsias gimimo metines. Jeigu Čiurlioniui dedikuotų kūrinių bei įvykių yra tikrai nemažai, to negalėčiau pasakyti apie Bacevičiaus muziką. Galvoje sukasi liūdna mintis, kad savuosius kūrėjus mes linkę prisiminti tik per jų jubiliejus. Ar toks konkursas galėtų pakeisti šias nuostatas?

Labai gerai, kad sutapo (ir ateityje taip pat sutaps!) Čiurlionio ir Bacevičiaus jubiliejai. Tai dvi lietuvių muzikos asmenybės, kurios nubrėžė matomą pėdsaką pasaulio muzikos istorijoje. Kodėl mes juos prisimename tik per jubiliejus? Matyt esame paskendę smulkmenose ir nebesugebame suprasti to, kas yra svarbiausia. Yra ir istorinis faktorius – Čiurlionis dėka jo seserų ir kūrybos tyrinėtojų nuolatos dalyvavo mūsų kultūriniame gyvenime net ir sovietmečiu. Tuo tarpu Bacevičius, pasirinkęs likti laisvu menininku ir negrįžti į okupuotą Lietuvą, buvo „užblokuotas“ ir kurį laiką ištrintas iš mūsų atminties. Be to, jis neturėjo tokių seserų ar tyrėjų, paaukojusių visą gyvenimą dėl jo kūrybos. Bet situacija po truputį keičiasi. Čia yra didelis pirmiausia pianisto Gabrieliaus Aleknos nuopelnas. Jis dar prieš kelis dešimtmečius Džiuljardo mokykloje pasirinko disertacijos temą apie Bacevičiaus fortepijoninę muziką. Ir šią Bacevičiaus muzikos propaguotojo misiją jis aktyviai atlieka iki šiol. Pavyzdžiui, prieš mėnesį „Toccata Classics“ (Jungtinė Karalystė) išleido dar vieną, jau penktą, jo įrašytą kompaktinę plokštelę su Bacevičiaus kūriniais. Iš jaunesnės kartos tikru Bacevičiaus muzikos gerbėju tapo japonų pianistas ir muzikologas Yusuke Ishii. Jis pernai įrašė vien tik Bacevičiui skirtą vinilinę plokštelę, kurią išleido Lietuvos muzikos informacijos centras. Neabejoju, kad Bacevičiaus vardo konkursas pasitarnaus lyg katalizatorius jo kūrybos sugrįžimui į Lietuvos ir pasaulio koncertų sales.

Ačiū už pokalbį.

Lietuvos muzikos antena