09 Bal Kompozitorė Emilė Riškevičiūtė: „Kūryba man tikrai yra susijusi su vienatve“
Jau 51-ąjį kartą Čekijoje rengiamas Tarptautinis kompozitorių konkursas ir simfoninė laboratorija „Generace 2026“ (International Composition Competition & Symphonic Lab), kurį organizuoja Janáčeko filharmonija Ostravoje, bendradarbiaudama su Ostravos kūrybiniu centru. Konkursas vyksta dviejose kategorijose – „Under 30“ ir „Under 21“. Būtent pastarojoje – „Under 21“ – šįmet pirmąją vietą pelnė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Muzikos fakulteto bakalauro II kurso Kompozicijos specializacijos studentė Emilė Riškevičiūtė (specializacijos dėstytojas prof. dr. Mārtiņš Viļums). Ši kategorija, įtraukianti jaunuosius kompozitorius iki 21 metų, orientuota į kamerinės muzikos žanrus. Iš pateiktų darbų geriausiu pripažintas E. Riškevičiūtės „Aisthēsis“ smuikui, violončelei ir fortepijonui, o autorė apdovanota ir piniginiu prizu. Kiti šios kategorijos laureatai – Dominik Klučka, Periklis Sdravopoulos ir Sarina Hashemi. Tačiau tuo įvertinimas nepasibaigia – mat laimėję kūriniai bus atliekami 2026 m. rudenį Ostravoje vyksiančiame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Hudební současnost“. Jo metu jaunieji kompozitoriai turės galimybę dalyvauti repeticijose, dirbti su atlikėjais bei dalyvauti specialiame kompozicijos seminare, kurį ves vienas iš konkurso komisijos narių. Dera pridurti, jog konkurse dalyvavo 51 kompozitorius iš 20 pasaulio šalių – nuo JAV ir Brazilijos iki daugelio Europos valstybių bei Azijos regionų, tarp jų Ispanijos, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Austrijos, Čekijos, Lenkijos, Latvijos, Lietuvos, Suomijos, Serbijos, Rumunijos, Ukrainos, Singapūro ir Honkongo. Nors konkurso rezultatai paskelbti prieš mėnesį, jaunoji kompozitorė Emilė Riškevičiūtė dar kantriai laukia rudens, kūrinio „Aisthēsis“ premjeros Ostravoje, ir ta proga sutiko pasidalinti apie kelią link konkurso, apie išorinius ir vidinius kūrybos procesus. Kompozitorę kalbino Miglė Dambrauskaitė.
Neabejotina, kad „Generace“ konkursas šiemet tau tapo labai svarbiu įvykiu, nors, kaip suprantu, viskas prasidėjo gana netikėtai. Kodėl pasirinkai šį konkursą?
Apie šį konkursą sužinojau tik šįmet, visai neseniai. Bandžiau prieš tai pasidomėti jo istorija, tačiau informacijos per daug neradau – buvo aišku, kad jis vyksta Čekijoje, kad yra susijęs su Ostrava bei Leošo Janáčeko festivalio aplinka. Tad iš dalies mano dalyvavimas buvo tarsi ėjimas į kažką ne iki galo pažįstamo.
Vadinasi, tai nebuvo iš anksto brandintas planas ir gana spontaniškai nusprendei dalyvauti?
Tikrai prisimenu, kad specialiai jo neieškojau. Gali būti, kad kažkas iš pažįstamų buvo užsiminęs, ir ta mintis tiesiog užsifiksavo. O apie dalyvavimą niekam beveik nieko nesakiau, ir dėstytojai apie tai nežinojo. Pasakiau tik keliems artimiausiems žmonėms. Partitūrą išsiunčiau nieko per daug nesitikėdama – atėjo tokia mintis ir nusprendžiau ją įgyvendinti. Man atrodo, būtent tas nesureikšminimas iš pradžių ir padėjo. Aišku, labai pastūmėjo ir tai, kad per paskutinį specialybės egzaminą apie kūrinį „Aisthēsis“ gavau gražių komentarų – tai irgi suteikė šiokį tokį postūmį, daugiau pasitikėjimo.
Kaip suprantu, „Aisthēsis“ nebuvo specialiai konkursui rašytas kūrinys? Gal prisimintum jo sukūrimo istoriją?
Kūrinį parašiau specialybės egzaminui, ir tada tiesiog sutapo partitūros pateikimo konkursui laikas. Pats „Aisthēsis“ kūrinio radimosi procesas man buvo pakankamai sudėtingas ir lėtas. Konkrečios idėjos iš karto neturėjau, ir negalėčiau pasakyti, kad proceso pabaigoje ji tapo aiški ar labiau apibrėžta. Tai buvo labiau šalia tykantis jausmas, kaip viskas maždaug turi būti. Man atrodo, jis susidėjo iš tam tikru laikotarpiu išgyventų emocijų, iš mažų akimirkų ir jų visumos, kuri kaupėsi ir kurią tarsi natūraliai turėjau išleisti per muziką. Kurdama didžiąją laiko dalį dirbu mintyse, galbūt net pasąmonėje. Kartais atrodo, kad net kai miegu, tie procesai vyksta ir toliau. Ir tada, kai daug apie tai mąstau, ateina momentas, kai viskas paaiškėja – tarsi savaime ištinka.
O jeigu reiktų kalbėti apie kūrybinį procesą dar konkrečiau, dažniausiai viskas prasideda prie fortepijono. Atsisėdu ir groju tam tikrus intervalus, akordus. Tik čia slypi pavojus per daug nepersigroti, nes tada viskas suvienodėja ir susiplaka į vieną skambesį. Ieškau tų garsų, kurie jaučiasi teisingi, ir dažniausiai tai būna labai nedaug – keli sąskambiai, vienas intervalas, kažkoks mažas branduolys. Tada ant jo jau lipdau visą kūrinį. Taigi iš pradžių atsiranda emocinis pagrindas, tada ieškau muzikinių garsų, o vėliau prasideda nuoseklesnis darbas. Dažnai sukuriu kokį nedidelį gabalėlį ir tada klausiu savęs, kokia logika jame slypi, kokie vidiniai procesai. Kai juos randu, pagal tai galiu plėtoti ir didesnę kūrinio formą.
Kaip atrodė pats konkurso procesas ir tas momentas, kai sužinojai, kad laimėjai?
Viskas atrodė gana paprastai – išsiunčiau partitūrą, vėliau kūrinio įrašą, ir tada tiesiog laukiau atsakymo. Jis kiek vėlavo, ir tuo metu visai nežinojau, ko tikėtis. Pats atsakymas užklupo labai netikėtai – sėdėjau filosofijos paskaitoje, kaip tik žiūrėjome filmą apie Spinozą ir gavau laišką. Staiga likęs paskaitos pusvalandis pasidarė neįtikėtinai ilgas.
Iš pradžių sunkiai galėjau patikėti. Pagrindinė emocija buvo kažkoks vidinis spirgėjimas, labai norėjosi iš karto eiti ir pasakyti savo artimiausiems žmonėms, papasakoti, ypač tiems, kurie nieko nežinojo. Bet taip pat ir nuostaba – kompozitorių konkursuose niekad nežinai, kaip komisija vertins kūrinius, tai yra gana subjektyvus dalykas. Daug priklauso nuo pačio žmogaus, jo estetinio pajautimo, mėgstamo stiliaus, net nuo tam tikrų filosofinių įsitikinimų.
Tavo atsakymuose labai ryškus vidinis santykis su kūryba. Kokia tau pačiai yra kompozicija – labiau vienatvė ar ryšys su kitomis meno sritimis, žmonėmis?
Didžioji dalis kūrybinio proceso yra labai individuali. Mėgstu užsidaryti, būti viena, mąstyti ir kurti. Šia prasme kūryba man tikrai yra susijusi su vienatve. Tačiau labai svarbus tampa ir darbas su atlikėjais – susitikti, repetuoti, išgirsti jų įspūdžius, mintis ir pastabas, matyti, kaip jie girdi ir jaučia muziką. Nuo pat pradžių pirmuosius mano kūrinius atliko draugai, tad muzika ir draugystė nuolat augo greta viena kitos. Už tai esu labai dėkinga.
O jeigu kalbėčiau apie įkvėpimą, tai taip – jo labai dažnai ieškau kitose srityse. Ir literatūra čia tikrai labai svarbi. Vieną ankstesnį kūrinį violončelei solo buvau rašiusi įkvėpta Franzo Kafkos rašymo stiliaus. Mane įkvėpė jo gebėjimas tekste pereiti iš žemiško, gana paprasto pasakojimo į siurrealistinį, lyg kybantį virš visko.
Kaip apibūdintum savo muziką?
Jeigu reikėtų kalbėti apie stilių, tas klausimas man visada atrodo labai sudėtingas. Kiekvieną kartą, kai jį išgirstu, prieš akis atsiveria tuštuma. Vis dėlto pirmiausia į galvą ateina tai, kad mano kūryba yra gana tamsios spalvos – joje daug nerimo, įtampos, paslaptingumo. Klausytojai dažnai tai pabrėžia, ir nenuostabu – mėgstu daug sekundų, septimų, tritonių. Bet aš pati tos muzikos nelaikau vien tamsia – atrodo, kad joje vis tik yra kažkokios vilties. Dažnai kūrinių pabaigose atsiranda tam tikras išrišimas – ne harmoninis, bet tam tikras sušvelnėjimas – gal tembrinis, gal dinaminis. Ten ir pasireiškia viltis.
Emocijos, aišku, kūrybą veikia labai stipriai. Man atrodo, kad tai neišvengiama, ypač kai kuriu pasikliaudama intuicija ir vidiniu balsu. Gyveni, emocijos kaupiasi, ir jos, ar geros, ar blogos, nusėda muzikoje. Paskui gal net nebesijaučia to skirtumo, viskas susilieja į vieną atmosferą. Man rašyti muziką iš dalies dėl to ir patinka – joje jausmą gali išreikšti ne tiesiogiai žodžiais, o slaptesniais keliais. Gal ne visiems iš karto aišku, apie ką visa tai, bet pasąmoniniame lygmenyje su tuo pavyksta rezonuoti.
Ir pabaigai norisi paklausti ne tik apie kūrybą, bet ir apie kelią į ją: kaip atėjai į kompoziciją ir kaip dabar matai savo ateitį?
Atėjimo į kompoziciją procesas man iš dabartinės perspektyvos atrodo gana keistas ir truputį netikėtas. Devynerius metus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi fortepijono, o po to perėjau į kompozicijos ir muzikos teorijos skyrių. Iš pradžių apie kompozitorės profesiją visai negalvojau, bet prieš pat dvyliktą klasę, kai su klasiokais pradėjome rimčiau dirbti prie tradicinės čiurlioniukų operos (jai rašiau muziką ir libretą), pirmą kartą labai aiškiai pajutau, kad nenoriu, jog viskas tuo ir pasibaigtų. Taip supratau, kad gal vis dėlto reikia stoti į kompoziciją.
Per šiuos dvejus akademijoje praleistus metus daug kas pasikeitė, ir toliau keičiasi – ir pats santykis su kūryba, ir filosofinis požiūris. Muzika pradėjo eiti į gylį, o ne plaukti paviršiumi. Labai svarbus yra ir santykis su specialybės dėstytoju (prof. Mārtiņš Viļums). Nuolat jaučiu jo užnugarį ir palaikymą. Per kompozicijos paskaitas daug kalbamės, dažnai ne tik apie kūrybą – apie sąmonę, pasąmonę, žmogaus mąstymą, literatūrą, sapnus.
O apie ateitį… nuoširdžiai, stengiuosi per daug negalvoti. Kol kas atrodo, kad esu savame kelyje ir einu teisingai. Mano tikslas yra nepamesti intuicijos, klausytis vidinio balso – galų gale jis ir pasako, kur turi būti. Aišku, kyla įvairių abejonių – visi žino, kad muziko, ypač kompozitoriaus profesija nėra lengva. Bet į ateitį žiūriu su viltimi. Noriu likti kuo arčiau muzikos ir kūrybos. O svarbiausia – būti ištikima sau.
Dėkoju už pokalbį.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra