20 Gru Kompozitorius, doc. Algimantas Kubiliūnas. Prisimenant Juozą Gruodį
Juozo Gruodžio, lietuvių kompozitoriaus, kurio 140-ąsias gimimo metines šiandien minime, darbai tautai turi kur kas didesnę, platesnę reikšmę, nei tik siaurą muzikinės kultūros aspektą. XX amžiaus pradžioje kylančią Lietuvos valstybę kūrė įvairių profesijų lietuvių inteligentai, organizuodami Valstybės valdymo institucijas, tvarkydami mokslo, ekonominio gyvenimo sritis. Muzikinės kultūros bare profesionaliausiai darbavosi Juozas Gruodis, tapęs Lietuvos aukštojo muzikos mokslo organizatoriumi – Kauno valstybinės konservatorijos ir lietuviškosios kompozicijos mokyklos kūrėju. Tai nebuvo vienos dienos, ar vienerių metų reikšmės darbai. Jie – mūsų šiandieninės muzikinės kultūros ir pamatai, ir stulpai. Nežinia, kaip šiandien atrodytų Lietuvos muzikinė kultūra, jei XX amžiaus pirmojoje pusėje nebūtume turėję Juozo Gruodžio.
Iki pat XX amžiaus pabaigos buvo ryškiai jaučiama Juozo Gruodžio, kaip kompozicijos pedagogo, klojusio lietuviškosios kompozicinės mokyklos pagrindus, dvasia. Bolševikinės okupacijos metais Vilniaus Valstybinės konservatorijos (dabar – LMTA) kompozicijos katedra išliko viena tautiškiausių visoje imperijoje. To meto LMTA kompozicijos katedros pedagogų, tiesioginių Juozo Gruodžio auklėtinių (profesorių Antano Račiūno, Juliaus Juzeliūno, Antano Račiūno mokinio – prof. Eduardo Balsio) muzikinėje kūryboje ryškūs tautiškumo ženklai. Šią lietuviškumo savybę, kaip nacionalinės muzikos pagrindo būtinybę, be reklamų ir garsių agitacijų profesoriai labai subtiliai diegė kūrybos mokiniams. Neatsitiktinai lietuvių muzikos tautišką savastį dar okupacijos laikais yra pastebėję daugelis ir lietuvių, ir besilankiusių Lietuvoje užsienio muzikų: prancūzas R. Žerren, vokiečių muzikologė H. Gerlach, mūsų, lietuvių kompozitoriai (V. Bartulis ir kt.). Pvz., 1982 m. atvykęs į Lietuvą R. Žerren apie lietuvių muziką kalbėjo: „Jaučiamas kūrinių charakterio originalumas. Jausmas toks, kad, atrodo, jog niekur šito negirdėjai ir negali išgirsti“ („Kauno tiesa“, A. Kubiliūnas: „Atrodo niekur to negirdėjai ir negalėtum išgirsti“, 1982-10-17). Už tai galima tarti: ačiū Juozui Gruodžiui, Lietuvoje parengusiam pirmąją kompozitorių kartą ir išauginusiam jai tvirtą tautiškumo stuburą, kurio taip prireikė ilgais niūriais dešimtmečiais.
Juozas Gruodis – XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos iškiliųjų meno kūrėjų gretose, chronologiškai (istoriškai) po M. K. Čiurlionio – profesionaliausias Lietuvos kompozitorius. Jo giliamintė muzika nelengvai „įkandama“, nelengvai pasiduodanti, nelengvai suvaldoma, reikalaujanti atidaus apmąstymo, tinkamo lygio atlikėjų profesionalų pastangų. Tik aukšto lygio atlikėjui prisilietus prie Juozo Gruodžio kūrinių, jie suskamba elegantiškai, moderniai, prilygsta europietiškos XX amžiaus pirmosios pusės geriausioms muzikos kompozicijoms.
Tautos gerbia, prisimena iškiliąsias asmenybes: stato paminklus, apie jų gyvenimus ir darbus rašo knygas, rengia atminties muziejus, nes jie – kultūros, mokslo, tautos politinės savimonės ir konsolidacijos ugdytojai, kitaip sakant – tautos veido pasaulyje formuotojai. Juozas Gruodis savo darbais nusipelno būti minimas šalia didžiausiųjų XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos valstybės kūrėjų ir statytojų, nes laisva kultūra, kurios vienam segmentui – muzikai Juozas Gruodis paskyrė visą savo gyvenimą – viena svarbiausiųjų demokratinės valstybės funkcionavimo sąlygų.
Juozas Gruodis pagarbiai prisimenamas Kaune, kur jis gyveno, dirbo… Prasmingiausias viešasis įamžinimas – jo vardo Kauno konservatorija. Tie patys rūmai, kuriuose paskutiniaisiais gyvenimo metais dirbo kompozitorius ir iš kurių buvo palydėtas į amžinojo poilsio vietą. Šiandien mokykla, J. Gruodžio įkurtosios Kauno valstybinės konservatorijos šaka, nepamiršta savo šaknų ir savojo kūrėjo, sėkmingai tęsia patriarcho beveik prieš šimtą metų pradėtą darbą ir kartu verčia naują Lietuvos muzikinės kultūros puslapį – ugdo jaunuosius muzikus XXI amžiaus Lietuvai.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra