Jurgis Kubilius. Orientyrai „miške“

28 Bal Jurgis Kubilius. Orientyrai „miške“

Šiame miške sušuktus žodžius atkartoja ne aidas, o kelmo rievės. Girią apdainuoja ne, kaip dažnai įprasta, raudanti moteris, o traškančiame įraše skambantis vienišas, senyvas vyro balsas. Nuo stribų bėgantis partizanas tokiame „miške“ patiria keistą koncentracijos būseną, kai, vengdamas kelią pastojančių medžių, nevalingai atpažįsta kiekvieno jų vardą. Tokius įsimintinus epizodus išsinešu iš oratorijos pavadinimu „miške“. Jos muziką kūrė ir libretą sudarė Albertas Navickas, elektroninį takelį ir efektus parengė Edvinas Siliūnas, prodiusavo „Operomanija“.

Po premjeros 2025 m. rudenį šiuolaikinės operos festivalyje „NOA“ oratorija „miške“ aptarta plačiai ir išsamiai: nuo kūrinio raiškos priemonių [1], bendro įspūdžio apžvalgos [2] iki aptartų gamtosauginių [3], čiurlioniškųjų ir lietuviškųjų kontekstų [4]. Apie kūrinio radimąsi sukurtas net LRT radijo dokumentikos epizodas. Vien tai, kiek šis kūrinys susilaukė rašytojų dėmesio, rodo neeilinę reikšmę kultūros lauke. Lietuviškame muzikos pasaulyje tiek tekstų randasi tik po didžiųjų operų premjerų nacionalinėje scenoje. O čia – kamerinis, glaustas, minimalistinis šiuolaikinių kūrėjų sumanymas.

Šiame tekste nenoriu kartoti, kad ir svarbių, bet jau aptartų dalykų. Geriau susitelksiu į man įdomiausius oratorijos „miške“ aspektus: kaip veikia šis „stambios formos“ kūrinys? Kaip kūrėjai valdo klausytojų emocijas ir dėmesį? Ir kur glūdi (o gal jau skleidžiasi) tikrasis šio reikšmingo kūrinio potencialas?

Tas pats šilas, tik medžiai kiti

Nors oratorijos pavadinimas žaidžia su mūsų žiniomis apie M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“, A. Navicko ir E. Siliūno oratorijos pavadinimas prasideda iš mažosios raidės. Vien jį matydami galime nujausti, kad nepatirsime plačių užmojų, patriotinės, religinės poezijos ir patoso. Vietoje oratorijos žanrui įprastų solistų ir choro – vos aštuoni dainininkai: jie ir solistai, ir kartu dainuojančio vienalyčio ansamblio nariai. Nėra ir orkestro ar kažko, kas pritartų solistams. A. Navicko garsų pasaulį valdo lankstūs ir meistriški balsai, o Edvinas Siliūnas juos apipavidalina (pridedami balso aidesys ir efektai) ir praplečia savo įrašytais garsais.

Nors kūrinio raiška netipinė, „miške“ telpa įprastose oratorijos žanro ribose: papasakoti valandos laiko istoriją pasitelkiama muzika ir tekstas, vizualumą (scenografiją) paliekant kitoniškam operos žanrui [5]. Tiesa, „miške“ vizualumo galia buvo pasinaudota: pro langus, esančius už solistų nugarų, buvo matomi Sapiegų rūmų parko medžiai (Kaune, MRU istorinėje aktų salėje, taip pat).

Atpažįstamumą kuria ir pati miško tema – daugeliui mūsų artima ir universali, lydinti nuo lietuvių literatūros pamokų iki pušų paunksmės kapinėse. Giria lietuviams yra ne tik fizinė, bet ir dvasinė erdvė: čia galime nusiraminti, įsižeminti, sugrįžti prie savo istorijos, atgaivinti pojūčius. Būtent vertybinis požiūris į mišką yra lietuviškiausias A. Navicko sumanymo bruožas.

Įžengę į lietuvišką girią, net jei pora medžių bus nukirsti ar nuvirtę, ją vis tiek atpažinsime. Visai panašiai „miške“ egzistuoja oratorijos žanre: atpažįstamoje, tačiau jau pakitusių meninių sprendimų erdvėje.

Kas auga miške?

Oratorijos koncepcija – apmąstymai apie mišką ir juo susijusias temas (partizaninį karą, mišką lietuviškame mene, girių kirtimus). Toks sumanymas atsispindi ir kūrinio struktūroje: girdime vieną po kito einančius epizodus, kuriuose atsiveria skirtingi miško pjūviai.

Idealistinį, dailių muzikos garsų ir paukščių pilną Čiurlionio mišką perteikė muzikinė dalis. Joje E. Siliūnas paleido savo įrašytų paukščių giesmes, o A. Navickas į savo stiliaus muziką vos subtiliai įpynė čiurlioniškos harmonijos sąskambius, užbaigęs epizodą melodiniu simfoninės poemos „Miške“ motyvu.

Visai kitokie buvo interviu epizodai apie partizanus šeimoje bei medžių kirtimus. Įrašytą pašnekovių tekstą perdengė solistai: skambant vienai frazei iš kolonėlių, ji sinchroniškai dainuojama, o vėliau dar kartą pakartojama kitų balsų. Taip A. Navickas iš interviu sukūrė intriguojančius muzikinius numerius. Tiesa, balso atsikartojimai čia skamba ne kaip aidas miške, o veikiau primena nukirsto medžio rieves: beveik identiškas, panašaus stiprumo, tik nežymiai kintančias.

Epizoduose kaip solistai įsimintinai suskambėjo mecosopranas Nora Petročenko ir baritonas Artūras Miknaitis. Labai intrigavo kontratenoro Vaido Bartušo balsas, parinktas dainavimu dubliuojant interviu tekstą. Atmintyje įstrigo ir Gedimino Žilio įdainuota ir E. Siliūno garso efektais pasendinta partizanų daina – tarsi tai būtų autentiškas ekspedicijų metu kaime darytas įrašas. Dauguma mūsų liūdnas liaudies dainas esame įpratę girdėti moterišku balsu – su juo asocijuojame jautrumą. Todėl vyriško balso atliktas miško apraudojimas – ne tik partizano, bet ir vyro, jausmus ne užspaudžiančio, o jautriai atveriančio, vaizdinys.

Oratorijoje „miške“ vis tik dominavo A. Navicko vokalinis stilius, kai atlikėjai dainuoja skirtingas melodijas, tačiau jos tarsi susilieja į vieną balsą. Su tuo gerai kontrastavo muzikos nutraukimas, ženklinantis epizodo pabaigą. Tarsi absurdiškas staigumas, kuriuo akimirksniu baigiasi medžio ar žmogaus gyvenimas.

Kaip aprėpti girią?

Visgi įdomiausia man pasirodė tai, kad oratorijos epizodus tenka klausyti skirtingais būdais. Apie juos sąmoningai negalvojame, tačiau neabejotinai patiriame. Žvilgsnis į juos gali padėti geriau suprasti, kaip iš tiesų vyksta apmąstymas ir pasivaikščiojimas „miške“.

Pirmasis būdas – kai tenka klausytis teksto. Dokumentiniuose epizoduose skamba interviu apie šeimą palietusį partizaninį karą ir apie miško kirtimus. Įrašytus žmonių pasisakymus apipavidalina dainavimas – atlikėjai dainuoja tai, kas sinchroniškai kalbama įraše. Vis dėlto svarbiausia išlieka tekstas: būtent jame atsiskleidžia stipriausios mintys.

Antrasis klausymosi būdas – estetinis-muzikinis. Yra epizodų, kur svarbiausia yra muzikiniai garsai ir poetinis teksto pajautimas. Kaip įprastame vokaliniame kūrinyje, muzika atveria žodžių prasmes, juos išilgindama laike, kartodama, sulėtindama ar pagreitindama.

Trečiasis – konceptualusis klausymasis. To reikalaujančiuose epizoduose garsai sudėstyti taip, kad įsivaizduotume labai konkrečius vaizdinius. Pavyzdžiui, skamba E. Siliūno rinkti paukščių garsai, o atlikėjai dainuoja muziką, subtiliai primenančią čiurlionišką harmoniją – taip iškyla fantastinis Čiurlionio miško vaizdinys. Kitame epizode girdime samanotos paklotės traškesį, duslius tolimus šūvius, bėgančius žingsnius, o monotoniškai dainuojami medžių pavadinimai perteikia keistą koncentracijos būseną. Garsus sujungę į vientisą vaizdinį, galime įsivaizduoti per girią bėgantį partizaną (o gal jo išdaviką?).

Būnant A. Navicko ir E. Siliūno „miške“, tenka pereiti per visus tris minėtus patyrimo būdus: suvokiant tekstą, klausant muzikos kūrinio, iš garsų dėliojant vaizdinius mintyse. Tuo ši oratorija ir įdomi, kad derina skirtingus suvokimo būdus, jais veda per apmąstymų įvairovę – nuo emociškai stiprios išgyvenimo simuliacijos iki tiesiog pasigrožėjimo girios paukščiais. Būtent suvokimo būdų įvairovė, manau, suteikia kūrinio epizodams ryškumo vienas kito atžvilgiu.

Vis dėlto kartais šie perėjimai kelia ir iššūkių. Muzikiniame epizode staiga iškyla garsai su labai aiškia žinute (taip buvo partizano bėgimo epizode) – turi netikėtai pereiti iš muzikinio-estetinio klausymosi į konceptualųjį. O po interviu pereinant į labiau muzikinę dalį, prireikia laiko suvokti, kad jau nebūtina taip detaliai sekti teksto. Susiorientuoti padeda nebent išnyrantys subtitrai – tada aišku, kad svarbiausia tuo metu yra žodinė informacija.

Net jei tokie suvokimo perjungimai tikslingai suplanuoti (to patvirtinti negaliu), jie ne visada suveikia klausytojo patyrime, o kartais tiesiog vargina. Tenka pačiam spręsti, ar kelias minutes skambantis epizodas yra muzikinis, ar visgi čia reikėtų atidžiai sekti tekstą (taip nutiko „Vienąkart, pavasari“ dalyje). Tokios nesvarumo būsenos kai kuriose kūrinio dalyse sukelia klausytojo diskomfortą, kuris mažina kūrinio paveikumą.

Išėjus iš pasirodymo, oratorija „miške“ išlieka ne tiek kaip visuma, kiek kaip atmintyje įstrigusių apmąstymų rinkinys. Sunku spėti, ar tai visiems klausytojams sukuria prailgimo įspūdį. Tačiau nenuginčijama, kad ryškios atskiros dalys nepaprastai taikliai atliepia paties pasivaikščiojimo po mišką esmę: svarbiausia ne aprėpti visą beribį plotą, o pastebėti gražiausias perspektyvas.

Išėjus į pamiškę

Klausydamasis naujos muzikos, kartais savęs klausiu – ar norėčiau ją išgirsti dar sykį? Nors oratorija „miške“ sudaryta iš puikių epizodų, jų poveikis man stipresnis atskirai nei visumoje. Pirmojo klausymo metu jutau išgirdęs viską, ką ši konkreti epizodų seka turėjo pasakyti. Vis dėlto lieka noras sugrįžti prie atskirų momentų – jais dar norisi pasigrožėti, dar galima atrasti nepastebėtų detalių. Mielai klausyčiausi A. Navicko muzikinių dalių koncerte ar E. Siliūno kurtų garsinių vaizdinių radijo transliacijoje. Tokiam sugrįžimui itin praverstų kūrinio libretas, skaitmeninis ar spausdintas. Jis leistų pratęsti apmąstymą jau po pasirodymo ir atidžiau įsiskaityti į A. Navicko atidžiai sudėliotą tekstą.

Po kūrinio atlikimo Sapiegų rūmuose išėjus pasivaikščioti į priešais esančią parko erdvę, matytą ir pro langus, kilo dar viena mintis: ši netradicinė, tačiau atpažįstamų formų oratorija galėtų skambėti ne tik didžiųjų miestų scenose. Dėl savo tematikos ir techninio išpildymo „miške“ turi didelį potencialą keliauti visoje šalyje (štai Anykščiuose susirinko pilnutėlė salė). Neturiu nė menkiausių abejonių, kad oratorija sėkmingai palies regionuose gyvenančius klausytojus. Juk net ir mažoji raidė „miške“ pavadinime ženklina ne tik bendrinį žodį, bet ir bendrą, daugeliui mūsų atpažįstamą patirtį.

Lietuvos muzikos antena

[1] Rima Jūraitė. „Naujosios operos akcija (3): opera-kaip-opera“, Menų faktūra (2025-11-09)

[2] Rasa Murauskaitė-Juškienė. „Šiuolaikybės apeigos“, Menų faktūra (2025-11-23)

[3] Miglė Markulytė. „Miškas, kvėpuojantis žmogumi“, 7 meno dienos (2025-10-31)

[4] Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. „Girdintys tylą ir mišką“, 7 meno dienos (2026-04-17)

[5] Taikli Rimos Jūraitės įžvalga: „[…] su festivalio organizatorių siūlomu požiūriu, kad „miške“ yra naujoji opera – šįkart gal ir ne visai sutikčiau, nes tai yra tikrų tikriausia oratorija, grynoji jos forma, t. y. oratorija-kaip-oratorija.“