Prisimenant Mokytoją, kompozitorių Vidmantą Bartulį. Lukas Butkus

20 Lap Prisimenant Mokytoją, kompozitorių Vidmantą Bartulį. Lukas Butkus

Kompozitorius Vidmantas Bartulis (1954–2020) šiemet būtų sutikęs 70-metį. Jo atminimui muzikologė Sofija Venskūnaitė parengė pokalbių su V. Bartulio mokiniais ciklą, publikuotą Lietuvos muzikos antenoje.

Kai prieš 2023 m. festivalio „Druskomanija“ pradžios koncertą lipdama į sceną jo vedėja S. Venskūnaitė dar kartą perskaitė Luko Butkaus kūrinio „I like Vidmantas Bartulis“ anotaciją, atmintin įsirėžė žodžiai: „tikiu, kad vieną dieną susitiksim…“. Tada ir gimė mintis pakalbinti V. Bartulio mokinius, pakviesti juos pasidalinti savo prisiminimais apie šią neeilinę asmenybę. Paskutinis V. Bartulio atminimui skirtas interviu yra su kompozitoriumi Luku Butkumi, nesąmoningai padovanojusiu šio pokalbių ciklo idėją.

Kada pirmą kartą susitikai su kompozitoriumi V. Bartuliu? Ar atsimeni, koks tai buvo susitikimas?

Labai gerai prisimenu, nes tada pirmą kartą dalyvavau jaunųjų kompozitorių konkurse „Mano nata“ 2017 m. Konkursui kūrinį sukomponavau savarankiškai, be jokio mokytojo pagalbos. Po jo atlikimo prie manęs priėjo kompozitorius ir pedagogas Gintaras Samsonas, paklausė ar norėčiau pasimokyti kompozicijos ir pakvietė Vidmantą Bartulį prieiti. Jis kukliai pasisveikino, apsikeitėm kontaktais ir nuo rudens pradėjau kas kelias savaites iš Marijampolės važinėti į Kauną, į pamokas. Taip prasidėjo mūsų draugystė.

Ar galima sakyti, kad pradėjai pas Jį mokytis visiškai atsitiktinai?

Tikrai taip, nes prieš tai neturėjau jokių kompozicijos pamokų. Buvau savamokslis ir visiškai spontaniškai sugalvojau rašyti kūrinį į konkursą „Mano nata“, kurį atrinko į finalą. Manau, kad labai pasisekė, jog po baigiamojo koncerto susipažinome ir pradėjau mokytis.

Kokį Jo, kaip mokytojo ir kaip žmogaus, paveikslą nešiesi šiandien?

Jis didžiausius dalykus pasakydavo savo smalsia ir mįslinga tyla. Man iki šiol skamba Jo pasakymas „gali būti“. Atsinešdavau kokią kūrinio ištrauką ar dar kokius eskizus prie ko dirbau, tyliai peržiūrėdavo ir daug nieko nepasakydavo. Jei kas būdavo gerai, pagirdavo, o jei koks sprendimas Jo neįtikindavo, sakydavo „taip galėtų būti…“. Jis leido laisvai reikštis, buvo ne mokytojas, o labiau mentorius. Nebandydavo įpiršti savo įsivaizdavimo, bet labiau norėdavo sužinoti, kodėl taip nuspręsdavau rašyti. Nebūdavo gerai ar blogai, bet visada būdavo „gali būti“.

Be ko neįsivaizduodavai kiekvienos pamokos? Ar turėdavote kokią nusistovėjusią eigą, rutiną, ar viskas vykdavo spontaniškai?

Kiekvieną pamoką stengdavausi atsinešti ką nors naujo, kad pateisinčiau patį atvažiavimą ir Jo laiką. Mes nueidavome į Kauno filharmonijos direktoriaus kabinetą, senamadišką, su daug medinių baldų, ir atsisėsdavome prie raudonmedžio fortepijono. Aš pagrodavau, ką sukūriau, o V. Bartulis stebėdavo ir klausydavosi sėdėdamas šalia. Tai tiek buvo tos rutinos. Bet niekada nežinodavau kaip sureaguos arba kaip pakomentuos ir tai būdavo labai įdomu.

Kokia buvo įdomiausia užduotis, kuria gavai? Kuo ji buvo įdomi?

Įdomiausia užduotis buvo po pirmojo susitikimo su Juo. Tuo metu aš savamoksliškai bandžiau gaudytis kompoziciniuose dalykuose, išrasdavau daug „dviračių“, t. y. atrasdavau daug jau žinomų dalykų, tačiau man tai būdavo atradimas (juokiasi). Buvau sugalvojęs raides šifruoti muzikiniais garsais. V. Bartulis paklausė, ką užšifravau atsineštoje pjesėje. Atsakiau, kad pavienes mintis ir viską, kas tuo metu šovė į galvą. Tada gavau užduotį užšifruoti tai, kas tuo metu man buvo reikšminga, pavyzdžiui, Dovydo psalmes. Jam tuo metu psalmės pasirodė kaip ko nors svarbaus pavyzdys, tačiau man jos nebuvo artimos. Aš labai tiesmukai paėmiau Dovydo psalmės eilutę ir užšifravau. Iki šiol prisimenu kaip pamoką, kad jei nori ką nors pasakyti, pasakyk tai, kas reikšminga tau. Kad ir slaptai, bet vis vien tame kas nors turi būti svarbaus tau. Kad nebūtų kaip dabar dirbtiniu intelektu sugeneruoti kūriniai, kur suvedi algoritmą ir išmeta natų tiradą. Kompiuteriai negali sugalvoti ko nors naujo, todėl tokie mechanizmai kuo nors remiasi, dažniausiai tai būna duodamos komandos laikas ar tuo metu esantis oro slėgis. Iš V. Bartulio pirmosios pamokos išsinešiau suvokimą, kad jei iš tiesų nori ką nors pasakyti, tai turi būti svarbu tau pačiam, kad netaptum tuo kompiuterio mechanizmu.

Koks kūrybinis patarimas labiausiai įsiminė? Gal nešiesi ir gyvenimišką pamoką?

Kai siunti natas, nepamišk padaryti viršelio (juokiasi). Nors toks smulkus dalykas, bet privertė pagalvoti apie tai, kad muzika nėra tik užrašytos natos. Svarbu ir kaip pateiki, kokiais, atrodytų, antriniais ar šalutiniais dalykais padedi savo idėjai gyvuoti. Gyvenimo išminties „perlų“ V. Bartulis nežarstydavo. Tačiau, vėlgi, noriu grįžti prie to paties „gali būti“: pirmiausiai reikia leisti sau būti, o vėliau jau paaiškės ar tai gali, ar negali būti. Reikia leisti sau patirti tos akimirkos momentą. Manau tai tinka ir gyvenimui, nes jei dėl kiekvieno sprendimo suksi galvą, tai galų gale nepriimsi nei vieno sprendimo. Todėl reikia sau leisti elementariai būti.

Kada ir koks buvo jūsų paskutinis susitikimas?

Tai buvo 2019 m. gegužės mėnuo, prieš konkursą „Mano nata“. Jis dėl kažkokių priežasčių negalėjo dalyvauti. Palinkėjo man daug gerų dalykų. Kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, parašiau jam laišką. Tad paskutinė žinia iš V. Bartulio buvo atsakymas, kurį turiu išsisaugojęs. Taip pat vis dar turiu Jo telefono numerį. Manau Jis nujautė savo mirtį… Štai paskutinis laiškas:

„Mielas Lukai,

visada tenka su kažkuo susitaikyti, svarbu susidėti prioritetus ir neperdegti. Šiaip nuoširdžiai sveikinu įstojus ir tikiuosi, kad tavęs laukia įdomus gyvenimas. Duok Dieve, kad ir kitus tavo įdomaus gyvenimo trupiniai džiugintų.

Pagarbiai,

Vidmantas.“

Čia buvo paskutinis laiškas nuo Jo. V. Bartulis žinojo mano polinkį į perdegimą, dar prieš man pačiam sužinant apie tai.

Kalbant apie Tavo kūrybą, kiek V. Bartulis ar Jo muzika turi įtakos Tavo kūrybai?

Kai rašau didesnius kūrinius ar juose improvizuojama, iš Jo, manau, perėmiau didesnį pasitikėjimą atlikėjais ir tai, jog galima žodžiais perduoti instrukcijas, o ne tik kliautis partitūra. Dažnai kai rašau kokią paprastą melodiją, V. Bartulis visada išnyra, vis pagalvoju apie Jį. Kai nežinau ar geriau įmantriau ir moderniau viską perteikti, prisimenu V. Bartulio muziką. Juk paprastumas visada yra geriausiais sprendimas.

Tavo kūrinių sąraše yra kūrinys, dedikuotas V. Bartuliui. Kiek Jo yra kūrinyje „I like Vidmantas Bartulis“?

Kai rašiau šitą kūrinį, sau pasakiau, kad nenoriu cituoti ar rekomponuoti. Bet norėjau suteikti formą ilgesiui ir skausmui, kurį tam tikra prasme jaučiu iki šiol. Aš V. Bartulį įsivaizdavau per tam tikras nuorodas – prasmines ir tembrines, bet nebūtinai melodines ar harmonines nuorodas į Jo kūrinius. Savotiškai norėjau „atsukti plokštelę atgal“, t. y. atsukti laiką, kai taip laukdavau pamokų, entuziastingai prikurdavau miniatiūrų. Bandžiau save sugrąžinti į tuos laikus per ilgesį. Tuo pačiu įsivaizdavau paskutinę Jo dieną Palangoje (nes jis mirė būtent ten). Nežinau, kiek čia tiesos, bet knygoje perskaičiau, kad V. Bartulį rado ant sūpynių. Šitas vaizdas persmelkė kūrinį: kaip širdis apleido, jėgų nebeliko ir Jis išėjo… Tad kūrinys tapo nostalgija praeičiai ir tos realybės, kurios neteko matyti, įamžinimas.

Yra įdomi istorija iš kūrinio premjeros. Likus savaitei iki V. Bartulio mirties, labai norėjau Jam paskambinti. Iš vidaus veržėsi kažkoks noras dar kartą su juo pakalbėti. Tačiau taip ir neišdrįsau, nenorėjau trukdyti. Ir tada sužinojau, kad Jo nebėra, jis išėjo. Per kūrinio premjerą „Druskomanijoje“ (2023 m.), tyliausioje kūrinio dalyje, kažkam iš publikos suskambo telefonas…

Kūrinio anotacijoje parašei: „tikiu, kad vieną dieną susitiksim…“ Jei turėtum galimybę susitikti šiandien – ką jam pasakytum, ar ko paklaustum?

Ačiū… Tik tiek.

Dėkoju už pokalbį!

Lietuvos muzikos antena