11 Lap Prisimenant Mokytoją, kompozitorių Vidmantą Bartulį. Klaudija Talkevičiene
Kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas ir mokytojas Vidmantas Bartulis (1954–2020) šiemet būtų sutikęs 70-metį. Šia proga muzikologė Sofija Venskūnaitė parengė pokalbių su jo mokiniais ciklą, skirtą įamžinti pedagoginį kompozitoriaus portretą.
„Bartulis niekada nekalbėdavo apie savo mokytojo profesiją, tačiau žinau, kad mokiniai Jį labai mylėjo ir visą laiką laukdavo dalyvaujančio konkursų komisijoje. Vidmanto mokiniai visada išsiskirdavo muzikos tikrumu, o ne perdėtu konstruktyvumu“, – pasakoja muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė. Šiame interviu Mokytoją prisimena dar viena V. Bartulio mokinė, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja rezidentė Klaudija Talkevičienė.
Kada ir koks buvo pirmas susitikimas su kompozitoriumi V. Bartuliu?
Pradžia buvo, kai Kauno I-osios muzikos mokyklos antroje klasėje pradėjau kurti kūrinėlius, kurių nemokėjau užrašyti. Jie buvo sudėtingesni, nei tai, ką tuo metu mokėmės mokykloje. Bėgant metams kūrinių vis daugėjo ir mano mama nusprendė muzikos mokyklos administracijoje užklausti dėl galimybės lankyti su kūryba susijusias pamokas. Tačiau tuo metu tokios galimybės nebuvo. Vėliau viena mokytoja rekomendavo V. Bartulį ir kai buvau devintokė (2015 metais), pradėjau lankyti kompozicijos pamokas.
Labai didelį įspūdį paliko Kauno filharmonijos aplinka, kurioje vykdavo pamokos. Nors nuo mažens mane žavėjo klasikinė muzika, bet pasivaikščioti po tokį pastatą, patyrinėti kabinetus, užkulisius, niekada neteko, tad tai buvo labai įspūdinga. O pats V. Bartulis visada buvo labai supratingas, nenurodydavo kiek sukurti iki kito susitikimo, palikdavo laisvės pačiai parašyti tiek, kiek norėdavau. Kitos pamokos metu pataisydavo klaidas, patardavo. Tačiau nebuvo tas griežtas muzikos mokytojas.
Kaip apskritai atsirado noras muzikuoti?
Meilė muzikai gimė šeimoje. Mano tėvai nebuvo muzikantai, bet nuo mažens svajojo mokėti groti. O senelis taip pat myli muziką, jaunystėje grojo grupėje. Tad nieko nelaukę, seneliai man padovanojo pianiną ir tėvų paraginta pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Pradžioje ne visada man patikdavo kūriniai, kuriuos turėdavau išmokti, todėl atsirado noras sukurti kažką savo.
Kiek laiko mokeisi pas V. Bartulį ir kaip apskritai atsimeni tą laikotarpį?
Mokiausi apie porą metų. Tą laiką prisimenu labai šviesiai ir prasmingai. Tai man suteikė daug ne tik muzikinių žinių, bet ir išminties toliau renkantis savo kelią. Pamokų dėka supratau, kad nenoriu rinktis muzikės profesijos, nes tai yra labai sudėtingas kelias, kuriame yra daug neaiškumo. Kadangi sekėsi gerai biologijos mokslai ir chemija bei visada svajojau tapti gydytoją, pasirinkau mediciną.
Šiek tiek užsiminei apie V. Bartulio asmenybę. Kokį Jo, kaip pedagogo ir kaip žmogaus, paveikslą nešiesi iki šiandien?
Kaip pedagogas Jis buvo labai supratingas, leidžiantis atsiskleisti, klysti ir skatinantis būti kūrybiniame procese. V. Bartulis leisdavo viską išsibandyti pačiai, bet reikiamoje vietoje patardavo ar pasiūlydavo savo variantus, kurių būdavo ne vienas. Kartais nespėdavau pasiruošti pamokai, bet V. Bartulis niekada nepyko. Kaip žmogus Jis buvo labai ramus ir atrodė labai nuoširdus.
Gal gavai iš kompozitoriaus kokį nors vertingą kūrybinį ar gyvenimišką patarimą?
Kūrybinių patarimų sulaukdavau kiekvieną pamoką, konkrečiam kūriniui. Bet įsiminė gyvenimiški, kadangi jie įkrentą į širdį, apie juos pagalvoji ir vėliau. Tikrai pamenu, kaip man pasakė, kad neklausyčiau, ką kiti sako, ypač apie išvaizdą ar kitus nesvarbius dalykus. Skatindavo turėti savo nuomonę. Taip pat sulaukdavau daug padrąsinimų, kurie padėjo labiau pasitikėti savimi ir įveikti sunkumus.
Ar tuo metu žinojai V. Bartulį kaip kompozitorių?
Taip, žinojau tiek ir iš mamos pasakojimų, tiek ir iš muzikos mokyklos. Jis tikrai buvo autoritetas ir įkvėpimas kurti.
Koks buvo paskutinis susitikimas?
Tiksliai neatsimenu, praėjo 9 metai… Tai buvo paskutinė pamoka, kurios metu graudinausi, kad jau viskas. Daug Jam dėkojau.
Kadangi pasirinkai mediciną, ar pasikeitė požiūris į muziką ir kūrybą?
Tikrai ne, muzika yra šalia manęs. Kai turiu galimybę – vis pagroju pianinu. Labai sunku nepamesti muzikos, ypač kai yra daug kitų darbų ir trūksta laiko. Tačiau vestuvėms sukūriau vyrui kūrinį ir pagrojau jį prieš visus svečius. Kai yra proga – galiu ką nors sukurti, bet reikia gyventi muzikoje, kad kūryba lietųsi.
Esu ne kartą girdėjusi sakant, kad medicinoje yra meno. Ar pritartumei šiai minčiai?
Menas nėra akivaizdus. Daug kam atrodo, kad medicinoje yra vien tikslūs dalykai ir jie iš dalies teisūs. Bet tikrai yra vietos kūrybiškumui. Pavyzdžiui, kaip prieiti prie žmogaus ir su juo bendrauti, ypač kai sunki situacija? Kaip pajausti pacientą? Kaip teisingai su juo kalbėti? Kartais pats gydymo procesas nėra aiškus ir reikalauja kūrybiškų sprendimų.
Jei dabar turėtum galimybę susitikti su V. Bartuliu, ką pasakytum ar ko paklaustum?
Yra ne vienas dalykas už kurį esu dėkinga. Manau, kad padėkočiau už pamokas, papasakočiau kaip man dabar sekasi ir pasakyčiau, kad kūryba vis dar gyvena mano namuose. Padėkočiau už tai, kad išmokau užrašyti muziką. O svarbiausia – padėkočiau už jo tikrumą, gyvenimiškas pamokas, išmintį ir už tai, kad įdėjo į mano širdį meilę muzikai.
Ačiū už pokalbį!
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra