Kotryna Lukšytė. Tvyroti lygiais balsais. „Cello Club“ koncertas festivalyje „Gaida“

06 Lap Kotryna Lukšytė. Tvyroti lygiais balsais. „Cello Club“ koncertas festivalyje „Gaida“

Kasmetinė šiuolaikinės muzikos gerbėjų šventė festivalis „Gaida“ artėja prie pabaigos. Lapkričio 6 d. nuskambės priešpaskutinis koncertas, po kurio kompozitorę Caroline Shaw ir ansamblį „So Percussion“ (beje, vienintelį šių metų grynai perkusinį ansamblį) išgirsime tik gruodžio mėnesį. Kaip bebūtų, prieš savaitę, spalio 27 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje aidėjo labai specifinis koncertas, kurį parengė „Cello Club“. Violončelininkų kolektyvas pristatė skirtingų autorių programą, kurios dėmesio centre – koncentruotas žvilgsnis į šio tembro galimybes ir ribas.

Kompozitoriai, kurdami tokiems ansambliams, susiduria su iššūkiu (kai kam intriguojančiu, kai kam – sudėtingesniu) kurti lygių balsų sudėčiai. Rodytųsi, to paties tembro ir diapazono garsynas gali riboti, tačiau tos ribos atveria naujas galimybes pasinerti į harmoninius tyrinėjimus, o jei atlikėjai profesionalūs ir patikimi – leistis į subtilesnes garso paieškas, papildant jas išplėstinėmis technikomis ir kitokiais inovatyviais niuansais. Lietuvoje pastaraisiais metais itin populiaru tokioje garsinėje erdvėje žaisti su mikrotonalumu ir kitais mikro elementais – manau, tam duris atvėrė tokie kolektyvai, kaip „Melos“. Programoje pasirodė autoriai, kurie iš dalies garsėja būtent tokia muzika – pavyzdžiui, lietuviai Justė Janulytė ir Rytis Mažulis yra be galo įgudę būtent kompozicijos lygiems balsams plotmėse ir kaskart randa naujas kūrybines prieigas, tad abu šiame koncerte pristatė pasaulines premjeras. Kita premjera – tai vieno iš festivalio fokuse atsidūrusių kompozitorių – vokiečio Enno Poppe kūrinys, taip pat parašytas šiam ansambliui.

E. Poppe pavardė buvo girdėta, tačiau pilniau jį atrasti teko tik „Gaidos“ kontekstuose. Kompozitorius, pasirodo, yra nepaprastai įdomus, galbūt netgi – genialus kūrėjas. Jį domina gamtos struktūros, materialus, apčiuopiamas pasaulis ir iš to susikuriantys modeliai. Galbūt todėl net ir labai apskaičiuota bei struktūruota E. Poppe muzika išlaiko natūralią pulsaciją, gyvumą. Jo premjerinis kūrinys „Zwei Stücke für Sechs Violoncelli“ pradėjo koncertą.

Žinant jo racionalią prieigą prie kūrybinio proceso, kūrinys skambėjo labai natūraliai, jautėsi tarsi gyvas alsavimas. Pirmoji dalis buvo paremta vieniša melodija, kuri skambėjo lyg liūdnas aimanavimas, kažkuo primenančia klezmerių muziką. Jo mikrotonalumo panaudojimas labai organiškas, įsipinantis į gausius glissando ir vibrato, todėl ši dalis buvo labai daininga ir ilgainiui išsivystė į polifoninę violončelių raudą. Antrąją dalį galima apibūdinti kaip harmoninį pulsavimą – labai lėtai kylantį, tankų, tačiau savyje išlaikantį tą dainingumo elementą.

Suomės Kaijos Saariaho kūrinys „Neiges“ (liet. „Snaigės“), pasak jos, gimė mąstant apie matines ir tamsias faktūras bei stebint iš tamsaus dangaus krintančias snaiges. Tai atsiskleidžia per skirtingų faktūrų derinimą ir formą. Programėlėje nurodyta penkių dalių struktūra padėjo susigaudyti ir klausymosi procesas tapo tarsi užduotimi surasti jos užkoduotus ryšius tarp simetrijos ir poetinio krintančių snaigių įvaizdžio. Tarkim, pradžioje besitęsianti lygių balsų linija pamažu plečiasi, vėliau pabyra įvairiais instrumentų štrichais kol galiausiai sugrįžta prie pradinės ramybės, šįkart ryžtingiau ir sodriau. Tai nebuvo melodramatiškas ar romantiškas snaigių šokis, greičiau įsisukimas į pūgą, galiausiai atrandant grožį skirtingų dalelių sukuriamoje vienovėje.

Kalbant apie muziką lygiems balsams negalima nepaminėti dviejų lietuvių – R. Mažulio ir J. Janulytės. Abu autoriai jau ilgus metus savo kūryboje nagrinėja artimų sąskambių dramaturgijos galimybes, tačiau turi labai savitus priėjimus. Net ir čia, savo premjeriniuose kūriniuose, jie pasitelkia panašią cirkuliacijos koncepciją, tačiau tai atsiskleidžia visiškai skirtingai. R. Mažulio „Circulatio“ šešioms violončelėms yra labai vientisas kūrinys – nėra atskirų partijų, viskas tolygiai juda aukštyn. Jo firminis mikrotonalumas, smulkus judėjimas ratu yra vos apčiuopiamas. Kūrinyje jį domina pusiausvyra tarp sukomponuoto ir atsitiktinio ir, galbūt, tai tampa ta jungiančia galia, kuomet tai, kas užrašyta, atlikėjai apjungia intuityviai.

J. Janulytės „Unanime“ vientisumo siekia kitokiais būdais. Visas kūrinys tvyro toje pačioje garsinėje erdvėje ir labai ne daug kas keičiasi. „Cello Club“ atlikėjai sugebėjo išlaikyti tą pastovų plazdėjimą. Nuolatos kartojami motyvai sukasi ratu; jie pagrįsti ištęstomis garsų linijomis ir iš jų susidedančiais harmonijos sluoksniais, į kuriuos karts nuo karto įpinami glissando, įkūnijantys atspindžių idėją. Ką tikrai pavyko J. Janulytei įkūnyti šiame kūrinyje – tai begalybės idėją. Kai kam tai galėjo tapti meditacine patirtimi, leidžiančia atsitraukti ir pasinerti į vientisą tėkmė. Kita vertus, šio išskirtinai minimalistinio koncerto programoje tas pastovumas galėjo ir prailgti.

Steve‘o Reich‘o „Cello Counterpoint“ tapo tam tikra atgaiva po visų kūrinių. Jo stiliui būdingas gerai atpažįstamas ritmas išjudino iš ištęstų struktūrų sąstingio, tonacinis stabilumas – iš mikroharmonijų ir atlikimo technikų kuriamų lėtai plėtojamų būsenų bei suteikė programai tam tikro stabilumo. Nereikia suprasti neteisingai – tai nebuvo paprastas kūrinys. Tai, sakyčiau, buvo dramatiškiausia programos dalis – S. Reichas pasitelkia klasikinę trijų dalių struktūrą, taip išlaikydamas klausytojo dėmesį, nuolatos augindamas įtampą, įtraukdamas į nuolatinį judėjimą.

Prieš einant į tokį koncertą, reikia pasiruošti įsiklausyti į kuriamus sąskambius, į lėtą plėtojimą, pamažu atskleidžiantį begalybę garso galimybių. Minimaliomis priemonėmis konstruojamos erdvės vienu metu leidžia ir pasinerti į vientisą tėkmę, o taip pat skatina susitelkti į mažiausius garso judėjimus. Šiuo atveju Šv. Kotrynos bažnyčios erdvės  dar labiau sustiprino meditatyvią atmosferą. Panašu, kad Lietuvos (o galbūt „Gaidos“) publiką tokia muzikinė kalba itin traukia. Teko būti visai kito stiliaus ir kitokio ritmo festivalio koncertuose, kur pasitaikė neišbuvusių nei 20 minučių klausytojų, tačiau čia, rodos, pavyko išlaikyti pakilią susikaupimo nuotaiką. Visgi, esu dėkinga, kad pirmas ir paskutinis kūriniai savotiškai ištraukė iš nuolatinio „tvyrojimo“. Kartais „Gaida“ susilaukia kritikos už pernelyg aukštinamą minimalizmo kryptį, tad festivalis tikrai labai stengiasi plėsti savo akiratį. Šis koncertas – tai sugrįžimas ir duoklė savo išsiugdytai publikai, leidžiant lėtai pasinerti, pasiduoti srovei ir pasimėgauti garsų srautų kuriamomis emocinėmis būsenomis.

Lietuvos muzikos antena