
30 Spa Kotryna Lukšytė. Bus kraujo, ramybės ir klasicizmo. Įspūdžiai iš H. Ticciati ir LKO koncerto „Gaidoje“
Šiemet festivalio „Gaida“ koncertuose tenka lankytis dažniau ne per pastaruosius porą metų ir tikrai ne (tik) dėl to, kad rašau. Garsūs vardai, intriguojančios programos, gausybė premjerų kartais nukelia į paaugliško fanatiškumo būseną ir priverčia ieškoti būdų bet kokia kaina apsilankyti koncerte. Šiemet labiausiai mano akį traukia Caroline Shaw pavardė, kurią tikiuosi gyvai pamatyti gruodžio mėnesį. Taip pat džiugu matyti tiek daug dėmesio Justei Janulytei, kuri iki šiol, ko gero, geriau pažįstama užsienyje nei Lietuvoje. Žinoma, labai intriguoja ir kitos žinomos pavardės tiek akustinės, tiek elektroninės muzikos scenose, tačiau spalio 25-osios vakarą, greta Loretos Narvilaitės, Žibuoklės Martinaitytės ir Jonny Greenwoodo skambėjo šių festivalio fokuse atsidūrusių moterų kūriniai.
Pasižiūrėjus į festivalio programos knygelę, į akis krenta keletas dalykų. Pirmiausia – beveik visos programos autorės – moterys, o Greenwoodas geriau pažįstamas populiariosios muzikos scenoje kaip roko grupės „Radiohead“ gitaristas. Prieš koncertą planavau ieškoti ryšių būtent per moteriškumo prizmę, tačiau kiekvieno unikalumas privertė atsisakyti šio žiūros taško – netikėtai atsiskleidė kitokie ryšiai. Antra – tai jaunas, sakytum paaugliškas 44-erių metų smuikininko ir dirigento Hugo Ticciati veidas. Muzikantas gerai pažįstamas kamerinės muzikos scenoje, o Lietuvoje jau lankėsi 2020 metais, tuo metu su tuo pačiu Lietuvos kameriniu orkestru (LKO) surengęs beveik 400 metų apimančią muzikinę programą.
Prisėdus rašyti šį tekstą, internete suradau recenziją iš ankstesnės Ticciati viešnagės. Tekste muzikologė Živilė Ramoškaitė tuomet pastebėjo iškart užsimezgusį ryšį tarp jo ir orkestro bei publikos. Tas ryšys tapo išskirtiniu ir šįkart. Jis (su viena išimtimi) nedirigavo, bet grojo kartu su ansambliu, ir rodėsi, kad jie mėgavosi kiekviena akimirka, nepriklausomai nuo kūrinio specifikos ar sudėtingumo. Orkestras (išskyrus violončeles ir kartais pasirodydavusius pučiamuosius) visą koncertą stovėjo – pradžioje tai pasirodė kiek neįprasta, bet greitai tapo taip natūralu, atlikėjams suteikė daugiau laisvės. Kartais labai ciniškai žiūriu į institucinių kolektyvų sugebėjimą atlikti šiuolaikinę muziką, tačiau šįkart tikrai viskas ėjo kaip per sviestą. Ticciati labai geras atlikėjas ir paliko labai teigiamą įspūdį tiek kaip solistas, kuriam viskas gaunasi labai natūraliai, kiekvienas judesys ar štrichas išplaukia iš pačios muzikos (tai labai reta), tiek kaip dirigentas, sugebėjęs apjungti LKO į vieną organizmą, kūrusį tikrai geras interpretacijas.
Pirmasis kūrinys programoje – Jonny Greenwoodo siuita „There Will Be Blood“ pagal muziką to paties pavadinimo režisieriaus Paulo Thomo Andersono filmui. Šis opusas pakankamai išsiskyrė iš viso koncerto savo skambesiu. Kaip ir būdinga filmų muzikai, skambėjo ryškios, įsimintinos temos ir kiekviena dalis kūrė labai intensyvią nuotaiką. Tačiau grėsmingas filmo pavadinimas neatspindi siuitos, kaip muzikinio kūrinio. Sekantis kūrinys – Loretos Narvilaitės premjera „Kur veda kopų kelias“ smuikui ir orkestrui taip pat pasižymėjo aiškia dramaturgija ir ryškiomis melodijomis. Su Narvilaitės muzika esu susidūrusi mažiausiai, todėl intrigavo jos kūrybinis braižas. Kūrinys dedikuotas jos miestui Klaipėdai ir panašu, kad jos santykis su juo labai šiltas. Judrus ritmas, kartojami trumpi ryškūs motyvai perteikė šviesią, guvią nuotaiką ir kūrė gyvybingo, žmonių pilno miesto atmosferą.
Justės Janulytės „Confluere“ panardino į visiškai kitokią atmosferą. Kūrinys Lietuvoje skambėjo pirmą kartą ir buvo sukurtas kaip įžanga į Wolfgango Amadeus Mozarto simfoniją nr. 40 g-moll. Kaip žinia, Mozarto simfonija prasideda labai charakteringu sekundomis grįstu motyvu, kuris ir tapo atspirties tašku Janulytės kompozicijai. Jo aidai keliavo ir skleidėsi per skirtingus autorei būdingos tankios faktūros sluoksnius, susiliedami į pulsuojantį ir augantį tarsi gyvą organizmą. Būtent per faktūrą ji pasiekia kulminaciją, nors ir nelabai ryškiai išreikštą. Kompozitorė yra minėjusi, kad jai daug įtakos padarė patirtis dainuojant chore ir tai atsiskleidžia jos mikro melodijose. Šįkart tas vokališkumas labiau iškilo iš faktūrų, ypatingai prisijungus pučiamiesiems instrumentams – kūrinio eigoje, iš už to virpančio šydo, pasigirdo tarsi žmogaus dainuojama neapibrėžta rami melodija. „Confluere“, kaip ir daugelio jos kūrinių patirtis, įtraukia į nepastebimą, takią būsenų kaitą.
Kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės premjerinis kūrinys „EKAGGATA“ pasirodė kur kas dramatiškesnis, bet ne ta XIX a. prasme. Martinaitytė visuomet labai intriguojanti kompozitorė, dažnai pasirenkanti tokias temas, kurios atkreipia dėmesį į žmogaus vidines būsenas – esamas ar siektinas. Šįkart ta būsena – tai iš budizmo ateinanti ekaggata, visiška proto ramybė, vienakryptiškumas, nesusitelkiant į jokį objektą. Atskiros kūrinio dalys tampa vientisu procesu – pradžioje besileidžianti melodija imituoja kritimą, po kurio pajauti plūduriavimą ir išsiliejimą į erdvę, kai smuiko solo pamažu išnyksta bendroje orkestro tėkmėje. Natūralus, alsuojantis ritmas galiausiai leidžia pasiekti ramybės būseną.
Šioje vietoje norėčiau atkreipti dėmesį į atlikėjus ir solistą. LKO viso koncerto metu pasirodė labai išraiškingai ir buvo įsitraukęs į kiekvieną interpretaciją. Greenwoodo ir Narvilaitės kūriniuose matėsi, kaip smagu jiems tai groti. Janulytės kūrinys reikalavo daugiau susitelkimo, o Martinaitytės meditacijoje jie išties parodė savo techninius sugebėjimus, kurie labai organiškai įsiliejo į kūrinio dramaturgiją. Bent dalis laurų turėtų atitekti ir Ticciati, kuris, rodos, atrado raktą į šio ansamblio suvienijimą. Beveik visuose kūriniuose jis grojo kartu su jais, nepastebimai išnirdamas kaip solistas. O solistas jis puikus – net nekalbant apie techninius sugebėjimus, jis turi unikalią, nuoširdžią prieigą prie kiekvieno kūrinio.
Koncerto pabaigai liko mano laukiamiausias kūrinys – Shaw „Entr‘acte“. Trumpas lyrinis nukrypimas – šią kompozitorę atradau palyginti neseniai, būtent per šį kūrinį, kurio įrašas, atliekamas „Attacca“ ansamblio, atsidūrė mano „Spotify Wrapped“ dešimtuke. Kaip ir Janulytei, kūrinio inspiracija buvo klasicizmo kompozitoriaus Josepho Haydno kvartetas op. 77 nr. 2. Čia sugrįžtama prie gerai pažįstamos tridalės formos ir pagrindinės temos vystymo, dinamiškai apjungiant klasikinės ir šiuolaikinės išraiškos elementus. LKO pateikė labai gražią interpretaciją, išryškinančią klasikinį skambesį, o tai padėjo nušlifuoti didesnius kūrinio kontrastus.
Kol kas norisi sakyti, kad tai mano mėgstamiausias šių metų „Gaidos“ koncertas. Labai dinamiška, įvairiapusė programa ir puikūs atlikėjai sugebėjo pamaloninti mano vidinį romantinės ir sonoristinės muzikos gerbėją.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra