Kotryna Lukšytė. Ar jau peržengėme ribą? Įspūdžiai iš festivalio „Muzikos ruduo“ koncerto „Ant ribos“

21 Spa Kotryna Lukšytė. Ar jau peržengėme ribą? Įspūdžiai iš festivalio „Muzikos ruduo“ koncerto „Ant ribos“

Festivalis „Muzikos ruduo“ turi tradiciją kalbėti aktualiomis temomis, kviesdamas jo dalyvius – kompozitorius, atlikėjus ir mus, klausytojus – pažvelgti į tai, kas svarbu, iš kūrybinio žiūros taško. Šių metų festivalio tema „Globalūs iššūkiai“ leido susitelkti į universalias, visus paliečiančias problemas.

Bendrame festivalio kontekste, spalio 10 d. koncerto „Ant ribos“ pavadinimą būtų galima interpretuoti skirtingai. Pavyzdžiui, ekologiniu atžvilgiu – kaip artėjimą prie negrįžtamos ribos, kuomet pasaulio jau nebegalėsime išsaugoti. Iš politinių įtampų perspektyvos – karinių konfliktų eskalavimą. Tačiau LENseble (Lietuvos ansamblių tinklo) parengtoje programoje pamatėme, kad jų žvilgsnis fokusavosi į technologijų tobulėjimą ir balansavimą tarp tikrovės ir virtualybės, tarp natūralaus ir dirbtinai sukurto, tarp gyvo ir skaitmeninio. Kūriniuose paliečiami skirtingi globalūs klausimai – aplinkosauginiai ir santykio su gamta („Foam Cycle“ ir „Žãlia“), skaitmeniškumo ir tikrovės („Neon Sea“ ir „Sinaida Kowalenko“), dirbtinio intelekto (AION).

Kūrinių autoriai – puikiai pažįstami šiuolaikinės muzikos scenoje ne tik kaip kompozitoriai, todėl nemažai dėmesio buvo skiriama muzikos išraiškos eksperimentams. Gregory Kharaneka yra saksofonininkas, aktyvus LENsemble atlikėjas; Vykintas Baltakas – meno vadovas ir dirigentas, jau keletą dešimtmečių aktyviai propaguojantis šiuolaikinės muzikos aktualias tendencijas tiek kūryboje, tiek veikloje; Augustė Dūdaitė – jauniausia kompozitorė, šiemet spėjusi pristatyti keletą kūrinių kameriniams ansambliams; Thomas Hummel geriau žinomas dėl savo mokslinės veiklos legendinėje SWR eksperimentinėje studijoje Freiberge. Kaip šių labai skirtingų kūrėjų perspektyvos derėjo vienoje programoje?

Koncerto pradžia turėjo virsti tikru išbandymu žmonėms, linkusiems į misofoniją. Pirmieji du kūriniai susikoncentravo į nenatūralius objektus, išryškino jų kuriamą garsyną, taip pabrėždami jų svetimybę. Pirmasis kūrinys – G. Kharanekos „Foam Cycle“ atkreipė dėmesį į kasdienybėje dažnai sutinkamą medžiagą – putplastį. Jį labai sudėtinga perdirbti, o panaudojimas be galo paplitęs. Kaip galima suprasti, šis plastiko gaminys nėra pats išraiškingiausias muzikinis instrumentas, todėl kompozicijos dinamika slypėjo garsinių ribų paieškose, stryku išgaunant įvairaus aukščio cypimus ir gergždesius, taip pat ritmo ir struktūros piešinyje. Labai sunku vertinti kūrinio muzikines savybes – idėja konceptuali, įdomi ir (nenaudoju šio žodžio subtiliai) priverčia susimąstyti kaip kasdienė medžiaga, tapusi nepastebima aplinkos dalimi, iš tiesų yra svetima, atmestina natūraliomis sąlygomis. Žinoma, putplastį buvo galima panaudoti, pavyzdžiui, kaip perkusinį instrumentą, tačiau tokiu būdu per klausą išryškėja jos svetimumas ir tai, kad gamta ir mūsų organizmas negali jo toleruoti.

Į konceptualesnės muzikos koncertus mėgstu atsivesti skirtingą patirtį turinčius žmones. Šįkart su manimi atkeliavusios draugės atėjo tiesiai po ilgų valandų ofisuose. Tad jei „Foam Cycle“ dar buvo įdomi patirtis, po jos prasidėjusi ir netikėtai užsitęsusi V. Baltako kompozicija „Neon Sea“ galėjo virsti tikru išbandymu. Pasak autoriaus, kūrinys atsispiria nuo neoninės (fluorescencinės) lempos zvimbimo ir juda link akustinių garsų. Reikia pripažinti, kad kompozicijoje puikiai perteikiama tokio apšvietimo kuriama atmosfera ir išryškinamas garsas, kuris labai lėtai išskaidomas ir pamažu sušyla. Aplink vieną toną besisukantys garsai po truputį nutolsta, tampa savarankiški vien tam, kad staiga vėl sugrįžtų, tarsi iš sapno, į ryškiai šviečiančia realybę. Visgi, vystymas vyksta lėtai, o šio koncerto kontekste toji dirbtinė dalis dar ir buvo pakartota, todėl du tokio nepatogaus garso kūriniai vienas po kito šiek tiek nuvargina, ypatingai jau mano minėtą po ofiso ir tikrų fluorescencinių lempų zvimbimo dienos atėjusią publiką.

Netrukus galėjome minutėlę atsikvėpti. Augustė Dūdaitė premjeriniame kūrinyje „Žãlia“ naudojo vien akustinius tradicinių instrumentų tembrus, nukreipdama mūsų dėmesį į miško atokvėpį. Ji pasakoja apie artimą ryšį su gamta. Su šia kompozitore man teko susidurti nedaug – pavasarį girdėjau jos kūrinį kameriniam orkestrui „Gėlėse, smėlyje ir debesyse“, kur ji atokvėpio ieškojo kitame natūraliame gamtos objekte – dykumoje. Kūrinyje „Žãlia“ pasinėrėme į sodrių sąskambių tėkmę, kurioje išryškinami trumpi dainingi melodijų motyvai, įsiliejantys į švelnią harmoniją. Ši kompozicija, atsidūrusi tarp nenatūralių garsų tyrinėjimo ir skaitmenos panaudojimo, buvo tarsi žalias taškelis tarp ryškių neoninių ar baltų spalvų ir pažymėjo labai aiškią ribą tarp dirbtinumo ir natūralumo.

LENsemble vadovas V. Baltakas interviu pasakojo, kad šiuolaikinės muzikos stiprybę mato išraiškos pliuralizme, taigi ir ansamblis neapsistoja ties vienu stiliumi ar išraiškos būdu, o improvizacija su dirbtiniu intelektu (DI) AION natūraliai įsiterpia į ansamblio veiklą. Ši programinė įranga nuo panašių skiriasi tuo, kad jos tikslas yra realiuoju laiku reaguoti į kitus muzikantus. Pasak V. Baltako, AION yra instrumentas, kurį reikia prisijaukinti. Manau, žodis „prijaukinti“ puikiai apibūdina šios improvizacijos patirtį. Nepaisant to, kad DI yra išmokytas įvairių kompozicijos taisyklių, pasirodymo metu ryškėjo jo nesuvaldyta energija, labiau primenanti žvėrelį, kurį atlikėjai bando pagauti. Išties, ansamblio nariams pianistei Paulai Bagotyriūtei, grojusiai sintezatoriumi, ir saksofonininkui G. Kharanekai vedant „gyvąją“ improvizacijos dalį, buvo įdomu bandyti atsekti AION‘o ir atlikėjų pastangas imituoti ir reaguoti vienam į kitą. Nepaisant to, kad vienas iš improvizacijos dalyvių buvo kompiuterinė programa ir tik vienas instrumentas buvo akustinis, tai buvo vienas gyvybingiausių vakaro pasirodymų. Šioje koncerto vietoje ribos pradeda darytis neaiškios ir tai, kas yra dirbtina, organiškai įsitraukia į kūrybinį procesą.

Paskutinis kūrėjas T. Hummel buvo kviestinis vakaro svečias, kuriam tokių įrankių kūrimas ir panaudojimas yra kasdienė duona. Jis dirba legendinėje „Experimentalstudio des SWR“ Freiberge, kurioje pasitelkiant naujausius mokslo pasiekimus gimsta muzikiniai išradimai. T. Hummelis ten dirba jau daug metų, prisidėjo ir prie Johanneso Motschmanno kuriamo AION tobulinimo. Savo premjeriniam kūriniui „Sinaida Kowalenko“ jis panaudojo savo tobulinamą įrankį – virtualų orkestrą, kurį sudaro instrumentų garsai, sugeneruoti iš tūkstančių įrašų. Menininkas juokavo, kad toks išradimas reikalingas seniems kompozitoriams, nebegaunantiems užsakymų tikriems orkestrams. Kūrinys remiasi baltarusių autorės Svetlanos Aleksijevič knyga „Černobylio malda“, kur, pasak autoriaus, taip pat susiduria du pasauliai – atsiskyrėliška kaimiška gamtos idilė, tačiau tuo pat metu skverbiasi nematoma, bet mirtina radiacija. Kūrinys man paliko didžiausią įspūdį ir galbūt dėl to sudėtingiausia apie jį rašyti. Pirmiausia, tai labai subtilios išraiškos, sutelkta, į garso tyrimą sufokusuota kompozicija. Instrumentuotė, nors ir tanki (papildyta virtualiu orkestru), tačiau prislopinta. Kartais iš kažkur išnyra melodija, o frazės trumpos, tarsi sakinių ar žodžių nuotrupos. Galbūt dėl to susidarė įspūdis, kad tarsi už rūko šydo ar uždarytų durų girdisi balsai ir melodijos, pažįstami, tačiau nesuprantami.

Prieš koncertą teko girdėti, kad programos ašis yra dirbtinio intelekto panaudojimas kūryboje, tačiau tai toli gražu nebuvo svarbiausias dalykas. Įdomu buvo stebėti, kaip pradžioje buvo kritikuojami dirbtinių medžiagų pavojai, o antroje koncerto pusėje atskleidžiamos naujų technologijų, skaitmenos, virtualybės galimybės. Ar tai yra alternatyva mūsų nesibaigiančiam ir taršiam vartojimui? O gal nepastebimai virtualybė įsiterpia į mūsų realius gyvenimus, kaip putplastis į aplinką? Atsakymų šiandien neturiu, tik klausimus, su kuriais po koncerto ir išėjau.

Lietuvos muzikos antena