Lukas Butkus. 2+2+2+…: „Twenty Fingers Duo“ ir „GBSR Duo“ koncertas „Hyphen“

17 Spa Lukas Butkus. 2+2+2+…: „Twenty Fingers Duo“ ir „GBSR Duo“ koncertas „Hyphen“

Neretai šiuolaikinės muzikos ekosistema vadovaujasi tomis pačiomis taisyklėmis, kurios galioja bet kurioje vartotojiškos visuomenės atšakoje, – skubiai pagaminti, skubiai suvartoti, skubiai suvirškinti ir skubiai pradėti šį ciklą iš naujo, tik kaskart vis kitaip (šiek tiek, bet ne per daug, kad būtų išlaikoma kismo iliuzija). Panaši lemtis ištinka ir muzikos kūrinį: jis užsakomas, sukuriamas, surepetuojamas per kelias – dvi, tris; jei pasiseka, ir keturias – repeticijas. Tuomet, blogiausiu atveju, jis atliekamas du kartus – pirmą ir paskutinį kartą. Laimei nusišypsojus, jis įgauna naują gyvenimą atlikėjo repertuare, retsykiais prisimenamas, kai atlikėjas neruošia keturių skirtingų naujų koncertinių programų vienu metu. Dažniausiai klausytojas gali pajusti (galbūt pasąmoningai), kada jam pristatomas „konvejerio vaisius“, o kada – ilgalaikės atidos ir darbo rezultatas. Labai naivu ir utopiška būtų manyti, kad atlikėjas, kaip savo srities profesionalas, turi skirti visą savo įmanomą laiką ir energiją tik vienos programos ar kelių kūrinių paruošimui. Tai paprasčiausiai nebeįmanoma. Dėl to tie reti kartai, kai nauja programa atlikėjui reiškia ne tiek suplanuotą laiką eilinio kūrybinio sezono darbotvarkėje, kiek puoselėtą svajonę arba ilgai siektą tikslą, – jie tampa kažkuo ypatingi.

Tokiu apibūdinčiau spalio 11 d. Sapiegų rūmuose nuskambėjusį šiuolaikinės lietuvių muzikos festivalio „Muzikos ruduo“ koncertą „Hyphen“. Vakaro metu gerai Lietuvos publikai pažįstamas Loros Kmieliauskaitės (smuikas) ir Arno Kmieliausko (violončelė) duetas „Twenty Fingers Duo“ kartu su vienais ryškiausių jaunosios kartos šiuolaikinės muzikos atlikėjų iš Didžiosios Britanijos „GBSR Duo“ (Siwan Rhys – fortepijonas, George Barton – perkusija) pristatė dviejų itin skirtingų, bet vienas kitą papildančių kūrinių premjeras. Tai lietuvių kompozitoriaus Juliaus Aglinsko ir savo kūrybine veikla vis labiau išsiskiriančio britų kompozitoriaus Lawrence‘o Dunno naujausi darbai, kurie buvo ruošiami dvi intensyvias savaites trukusios abiejų ansamblių inicijuotos rezidencijos „In Between Silence“ metu. Tai lėmė betarpį kūrybinį procesą, kurio rezultatas – itin meistriškai išpildyta, puikiai subalansuota ir klausytojų dėmesį balansuojanti koncertinė programa „Hyphen“.

Juliaus Aglinsko kūrinys „Synchronicity“ yra inspiruotas vieno iš šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos kūrėjų Carlo Gustavo Jungo koncepcijos apie prasmingas fizinių ir psichinių įvykių bepriežastines sutaptis. Kaip pats kompozitorius po koncerto minėjo, išgirdęs savo kūrinį, galutiniame rezultate šios nemuzikinės inspiracijos kažkiek sumenko arba tapo abstraktesnės. Tai nėra trūkumas, o kaip tik privalumas, kai koncepcijos neapsunkintas kūrinys gali atsiskleisti individualiame kiekvieno klausytojo interpretacijos lygmenyje. Bet kalbant apie pačią kompoziciją, paprastomis muzikinėmis priemonėmis Julius Aglinskas sugebėjo sukurti itin įtraukiantį ir klausytoją užburiantį lėto kismo ir reto subtilumo kūrinį, kurio klausantis pajauti kaip tave supantis oras tarytum apsunksta, esi kur kas sąmoningesnis kiekvienam savo kūno judesiui, kad šie – neduokdie – nesutrukdytų retai kada mezzo forte dinamikos slenkstį peržengiančią muzikinę tekstūrą. Savotišką percepcijos iliuziją sukūrė gyvai atliekamų partijų ir anksčiau įrašytų kartu girdimų kontrapunktuojančių linijų sąveika, kas kažkuria prasme ir įkūnijo jungiškų (ne)sutapčių idėją. Įdomu buvo matyti, kaip išgirsta vibrafono nata suskamba anksčiau užsimoto atlikėjo judesio. Galbūt būtų buvę įmanoma apsieiti be elektronikos pagalbos, bet tuomet būtų prarastas šis papildomas ne vien audityvinis estetinis sluoksnis. Nesibaigiančiame koncertiniame maratone išgirsti kūrinį, kuris vietoj to, kad žadintų erzulį ir nerimastį, bet sukurtų ramybę ir atokvėpį, yra dovana klausytojui ir drąsi estetinė pozicija, kuri yra nuolatinė stiprybė ir išskirtinis Juliaus Aglinsko postklasikinės stilistikos kūrybos bruožas. Tuo pačiu metu džiugu, kad LRT Klasika tęsia tradiciją inicijuoti naujų lietuvių kompozitorių kūrinių sukūrimą, kuris šiais metais buvo būtent Juliaus Aglinsko „Synchronicity“ smuikui, violončelei, fortepijonui, vibrafonui ir elektronikai.

Savo energija ir atlikimo intensyvumu aptartajam kūriniui kontrastavo britų kompozitoriaus Lawrence‘o Dunno kompozicija „Double Sonata“ (liet. Dviguba sonata). Kažkuriomis prasmėmis šiuo kūriniu kompozitorius flirtuoja su klasikinės sonatos principais, kaip daugiadalumas ar kontrastuojančių medžiagų eksponavimas, bet tuo pačiu metu tarytum pašiepia šią klasikinę formą, užaštrindamas jos dalių nuotaikas: nuo visiškos ironijos ir sarkazmo iki perdėtai saldaus romantinio pastišo užuominų. Viso to rezultatas – kompleksiškas ir iš atlikėjų didelių pastangų reikalaujantis plataus užmojo kūrinys. Kaip pats kompozitorius minėjo (kas labai keista, nes jau penktas kartas, kai girdžiu su Didžiąja Britanija ryšių turinčius kompozitorius minint), kad kūrybos procese buvo svarbus žaidimo elementas – tarytum sukurti taisyklių nebuvimo iliuziją: kaip vaikai žaidžia – jie žaidžia tik jiems suprantamomis taisyklėmis. Dėl to, sprendžiant tik iš girdėto rezultato, kuriama plona riba tarp improvizaciškumo ir kompleksiškumo: tai, ką girdėjome, galėjo būti arba sudėtingai užrašyta partitūra arba itin laisva improvizacija – nepažvelgęs į natas negali būti tikras, bet tai nepakeičia fakto, kad esi įtikintas tuo, ką girdi ne tik dėl atlikėjų išpildymo, bet ir pačios muzikinės medžiagos įdomumo. Kai kurie fortepijono partijos elementai man priminė György Ligeti etiuduose girdimas faktūrines „iliuzijas“, inspiruotas M. C. Escherio darbų. Kas mane pažįsta, žino, kad negaliu pakęsti Ligeti muzikos (visos, be išimties), bet be šios mažos asociacijos, kuri galbūt nė nebuvo intencionali, L. Dunno „Double Sonata“ yra solidus anglosferoje paplitusio skambesio estetikos pavyzdys, kūrinys, kurį gera tiek klausytis, tiek stebėti(s) atliekamą scenoje.

„Twenty Fingers Duo“ ir „GBSR Duo“ koncertas „Hyphen“ nustebino savo užmoju ir puikiu jo išpildymu. Kaip minėta anksčiau, atlikėjų atidumas ir įdirbis atsipirko, o to rezultatas – neišvarginantis, neapkrautas ir įtraukiantis muzikinis potyris, kuris patenkins tiek muzikinio „gurmano“ skonį, tiek pirmus pažinties su šiuolaikine muzika žingsnius žengiančius klausytojus. Su tuo norisi pasveikinti į aktyvų koncertinį gyvenimą grįžtantį „Twenty Fingers Duo“ – nauja energija ir švieži kūrybiniai impulsai yra itin vertinami aspektai, ypač linkusioje į sąstingį šiuolaikinės muzikos ekosistemoje. O „GBSR Duo“ norisi palinkėti toliau puoselėti tiek pat tvarius bendro darbo rezultatus ir ypač naudingus tarpkultūrinius mainus teikiančius projektus.

Koncertinę programą „Hyphen“ artimiausiu metu klausytojai galės vėl išgirsti lapkričio 11 d. Kaune vyksiančiame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“.

Lietuvos muzikos antena