Prisimenant Mokytoją, kompozitorių Vidmantą Bartulį. Jurgis Kubilius

27 Rgs Prisimenant Mokytoją, kompozitorių Vidmantą Bartulį. Jurgis Kubilius

Kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vidmantas Bartulis (1954–2020) šiemet būtų sutikęs 70-metį. Šia proga muzikologė Sofija Venskūnaitė parengė pokalbių su jo mokiniais ciklą, skirtą įamžinti pedagoginį kompozitoriaus pasaulį, mokymo komponuoti principus.

„Mokinys – ne indas, kurį reikia pripildyti. Tai fakelas, kurį reikia uždegti“, – teigė graikų filosofas, istorikas Plutarchas. Apie kiek tolimesnį santykį, su nuoskaudomis, pykčiu, bet tuo pačiu ir atradimais bei pasikeitusiu gyvenimo keliu, pasakoja kompozitorius ir muzikos kritikas Jurgis Kubilius.

Kada pirmą kartą susitikai su kompozitoriumi V. Bartuliu? Ar atsimeni, koks tas susitikimas buvo?

Buvau 12-oje klasėje, 2016 metų rugsėjo viduryje ar pabaigoje, tiksliai neatsimenu. Nepamenu ir kaip sutarėme tą susitikimą, ar aš pats skambinau, ar kas nors kitas. Kūriau muziką jau keletą metų sau ir kadangi mano klausomi kompozitoriai buvo Fredericas Chopinas ir Johannas Straussas, tai natūralu, kad atrajodavau atitinkamą muziką. Po trijų metų supratau, kad tik taip moku kurti ir pajutau, kad tai pradėjo mane varžyti. Žinojau, kad V. Bartulis dirbo su mokiniais ir buvau gavęs pasiūlymų mokytis pas jį anksčiau, bet nejutau poreikio. Kai mano paties kūryba pradėjo varžyti, tada supratau, kad reikia nueiti. Tuo metu ruošiausi stoti į klasikinį dainavimą, tam ruošiausi su Birute Sodaityte. Ir staiga atsirado kompozicija…

Aš pas jį nuėjau į Kauno valstybinę filharmoniją. Pasitiko mane prie tarnybinio įėjimo, kur visada ir priimdavo žmones. Labai ryškiai prisimenu, kad jis buvo labai didelis su labai didelėmis rankomis. Paskui kilom liftu iki antro aukšto, nuėjom į solistų kambarį, kuriame visada vykdavo pamokos. Jis atsisėdo į savo barokinį krėslą ir paprašė pagroti tai ką turiu. Žinoma, aš labai jaudinausi, pagrojau šopenštrauso valsą. Pamenu, kad nedaugžodžiavo, tik žemu balsu pasakė: „gerai“. Papasakojau kur problema ir kad man reikia pagalbos. Taip ir prasidėjo mano pamokos pas V. Bartulį.

Atsimenu, po pirmojo susitikimo labai džiaugiausi, kad ne veltui darau tai, ką darau, ir kad yra potencialo dirbti su manimi.

Ar žinojai V. Bartulį, kaip kompozitorių?

Kai aš ėjau pas jį, nežinau, ar buvau girdėjęs bent vieną jo kūrinį, bet kai gyveni Kaune, žinai tris kompozitorius: V. Bartulį, Zitą Bružaitę ir Giedrių Kuprevičių. Taip pat, mano mama Dileta Kubilienė yra pasakojusi, kaip su kanklių trio įrašinėdavo V. Bartulio kūrinius ir koks jis geranoriškai nereiklus buvo atlikėjams. Girdėjau ir pašiepimų, kad jo muzikoje būna 17 taktų tokių pačių, ir tada 21 toks pats, ir specialiai nelyginis taktų skaičius, kad būtų sunkiau suskaičiuoti. Bet čia Kauno muzikantų bohemos juokeliai.

Nežinojau pas ką einu ir tuo metu, dar būdamas labai jaunas, suvokiau, kad jis kaip rentgeno aparatas viską mato. Ir apskritai apie V. Bartulį, kaip kompozitorių ir kaip žmogų, sužinojau tik po jo mirties.

 Kokį jo, kaip pedagogo, paveikslą nešiesi iki šiandien? O kokį – kaip žmogaus?

Aš jo kaip žmogaus nepažįstu. Žinau, kad apie jį yra labai gražių atsiminimų, ir yra nelabai pozityvių atsiminimų. Kaip į pedagogą, mano požiūris keitėsi. Tuo metu, kai mokiausi pas jį, man buvo viskas nauja, ir neanalizavau mokymo proceso. Kai atėjau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, V. Bartulį keliems metams nurašiau, kad jis manęs nieko neišmokė. Nes įstojęs į akademiją, pas prof. Vaclovą Augustiną, gavau sudėtingesnes užduotis, pavyzdžiui, parašyti dodekafoninį kūrinį. Ir ta aplinka tapo kaip kontrastas V. Bartulio mokymui, labai skyrėsi reikalavimai. Tuo metu ir sakiau, kad nieko neišmokino ir iš dalies buvau teisus, nes mokyti nieko ir nereikėjo. Reikėjo tiesiog pribūti šalia, be pamokymų. Bet buvo viskas sumišę, ir pretenzija, ir pyktis tuo pačiu ant savęs. Nes pirmam akademijos kurse viskas buvo nauja ir nebuvau tikras, ar kompozicija man prilips. Ir apskritai, tai buvo man patys sunkiausi metai, kokie yra buvę. Natūralu, kad į visą tą jausmų ir poelgių maišalynę pateko jaunatviškas nedėkingumas ir maksimalizmas.

Paskui, kai jis mirė, atėjo suvokimas apie tylą, kuri būdavo pamokose. Apie tai, kad ji buvo esmė. Mano paties branda ir didesnė patirtis su muzika, padėjo suprasti V. Bartulio nedaugžodžiavimą – apie ką jis tylėdavo. Dabar mano požiūris į V. Bartulį yra kaip į tą vaikystėje tikimą dievą, su kuriuo neturi realaus santykio, bet suaugusį jis tave veikia per prisiminimus.

 Be ko neįsivaizdavai kiekvienos kompozicijos pamokos? Ar pamokos turėdavo ritualus, ar jos daugiau būdavo spontaniškos?

Man atrodo kompozicijos pamokos visada nutikdavo taip, kaip reikėdavo tą dieną. Tiesą sakant, nežinau kaip suoperuoti spontaniškumo ir ritualo sąvokomis kompozicijos pamokų kontekste. Bet daugiausiai būdavo ir to, ir to, nes ateidavau, pasakydavau, ką atlikau ar su kuo susidūriau… Kartais pagrodavau, kartais pakalbėdavom apie tai, ką pagrojau. Buvo tikrai labai lankstu ir nebuvo jokio formalumo. Savotiška rutina būdavo, kai atsisėsdavau prie fortepijono skambinti, o jis sėsdavosi į savo barokinį krėslą – toks ryškiausias vaizdinys yra išlikęs.

 Koks kūrybinis patarimas labiausiai įsiminė? Gal nešiesi ir gyvenimišką įžvalgą, jei taip, kokia ji?

Išsinešiau tris pagrindines pamokas: pirmoji – nedaryti per dažnai kadencijų.

Antroji pamoka buvo, kai Nomeda Kazlaus repetavo G. Puccinio operos „Turandot“ numerį, o mes su V. Bartuliu kaip tik kilome liftu. Kadangi buvau operos fanas, nors mažai klausiau G. Puccinio operų, atsisukau į V. Bartulį ir pasakiau, kad aš dar nesuprantu G. Puccinio. O jis žemu balsu atsakė: „Puccinis yra geraaai“ (juokiasi).

Trečioji pamoka buvo 2017 m. balandžio mėnesį, kai kompozicijos pamoka vyko Kauno filharmonijos tenorų klasėje (simboliška, tada dar planavau studijuoti dainavimą). Ten jis, sėdint už rudo pianino, ką tik pagrojus naujus fragmentus, pasiūlė stoti į kompoziciją.

Bet gilių gyvenimiškų įžvalgų neturiu, nes, man atrodo, mes neturėjom asmeninio ryšio. Aš tik jutau, kad rūpėjau ir kad jis matė manyje potencialą. Net ir kūrybinių pamokų nelabai gavau, nes jei tvarkydavome muziką, V. Bartulis labai retai ką nors redaguodavo, tik pasiūlydavo kosmetinius patarimus. Jis buvo daugiau pribuvėjas, kuris leido daryti, ką man reikia daryti. Ir jis, turbūt, labai gerai suvokė tai, ką aš tik dabar suprantu – man mokymasis yra tada, kai dėstytojas man netrukdo, prie manęs tik būna šalia ir aš pats krapštausi. Todėl tokia jo pozicija man labai tiko, jis nieko man esminio nesakė, bent aš neprisimenu. Pats visą darbą atlikdavau, o V. Bartulis nesikišdavo.

 Ar atsimeni įdomiausią užduotį? Kokia ji buvo ir kuo ji tau buvo įdomi?

Tai buvo pati pirma užduotis. Jis davė šešis garsus – re, mi, sol, la bemol, si ir fa – ir liepė ką nors parašyti bei daugmaž parodė, kaip galima tą daryti. Išėjęs labai pykau, nes nežinojau, ką daryti su tais garsais. Bet tuo pačiu, peikdamas ir erzindamasis, supratau, kad čia yra mano naudai ir kad greičiausiai bus gerai. Prieš eidamas į mokyklą žiūrėti filmo „La la land“, pirmą kartą prisėdau prie tų garsų. Tai, ką su jais padariau, darau lig šiol kūryboje, kai man reikia atrasti santykius, intervalus naujam kūriniui. Pirmojoje užduotyje suradau bazinę prieigą, kaip išžiūrėti medžiagą ir jos potencialą. Ir rezultatas – gavosi netikėtai poetiškas gabalas.

 Kada ir koks buvo paskutinis susitikimas?

Su V. Bartuliu nebuvau kalbėjęs nuo 2018 m. liepos vidurio, kai jam paskambinau pasakyti, kad įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Padėkojau, bet nemezgiau jokio ryšio. Ir nuo to laiko nebuvo kokio kontakto, nors, nuoširdžiai sakant, buvau nupirkęs arbatos ir saldainių, kuriuos norėjau jam nunešti.

Nežinau, kas man buvo. Tikriausiai buvo gėda, kad per mažai padėkojau, ir gėdinausi paskambinti. Bandžiau pas jį su tomis dovanėlėmis nueiti, bet vieną kartą jo nebuvo, o kitą – apsisukau vidury kelio ir nebenuėjau.

Ir tada V. Bartulį sutikau 2019 metų rudenį Kauno nacionalinės filharmonijos foje, kai festivalyje „Iš arti“ Kauno styginių kvartetas atliko mano kūrinį. Jokio ilgo pokalbio nebuvo, pasisveikinom, jis paklausė, kaip man sekasi ir aš iškarto pradėjau teisintis, kad nebuvau pas jį. V. Bartulis nereagavo į mano pasiteisinimus ir pasakė, kad mano anuometinis dėstytojas akademijoje minėjo, jog esu „nesustabdomas Kubilius“. Tuo ir užsibaigė mūsų pokalbis, bet jis pasilikęs kaip skaudi pamoka. Kad už neparodytą dėkingumą, vėliau graužia sąžinė, kaltė už kvailumą, tuščiagarbiškumą ir konfūzą, kurio neturėtų būti.

Dirbai J. Gruodžio konservatorijoje. Ar pasakojai savo mokiniams apie V. Bartulį ir jei taip, kaip jį pristatydavai?

Vienais metais mokiau Lietuvos muzikos istorijos modulį ir lyg pritrūko laiko neoromantikams. Man atrodo, tik paminėjau, kad „Bartulis yra geraaai“.

Tai kaip mokiniams trumpai pristatytum jo kūrybą?

Man V. Bartulis yra lietuvių kompozitorius, kurio išskirtinumas yra laiko valdymas, gebėjimas leisti klausytojui ir atlikėjui pasijusti. Jis duodavo tam erdvės ir laiko tam. V. Bartulis yra kompozitorius, kurio muzika pradeda veikti kūrinio eigoje, pabuvus muzikoje tam tikrą laiką. Pačiam nesuvokiant, kodėl veikia. Tai toks intuityvus grožėjimasis tuo, kas Vakarų muzikos tradicijoje yra gražu. Ir kokia muzika mus gali paveikti dėl to, kad turime su ja nostalgijos santykį.

Jei dabar turėtum galimybę susitikti su V. Bartuliu, ko paklaustum? O gal ką nors norėtum pasakyti?

Kaip tik važiuodamas į mūsų susitikimą klausiau V. Bartulio kūrinio „Reti susitikimai, kurių metu mes šokame aistringus šokius, mename mirusius draugus ir mus užplūsta sentimentalūs prisiminimai“. Jame yra tie punktai apie kuriuos pirmiau kalbėjau.

Aš neturėjau su V. Bartuliu ryšio, kad galėčiau ko nors paklausti. Mes labai skirtingi žmonės: jis tylenis, o aš tauškalius bei pasitikiu žodžiu. Tas barjeras visada buvo. Matyt, nebūtų prasminga ko nors klausti. Reikėtų taip, kaip jis norėjo daryti susitikęs su J.S. Bachu ir kitais kompozitoriais, atsisėsti ir kalbėtis apie viską, išskyrus muziką.

Man atrodo, kad jis buvo kompozitorius, kuris tikėjo skambančios muzikos garsais, jų poveikiu, ir muzika, kaip kalba savaime. Manau, tokie kūriniai, kaip „I like Marlene Dietrich“ – tai parodo.

Su žmogumi, kuris nuoširdžiai tiki, kad muzika veikia taip, kaip ji turi veikti, nėra ko kalbėtis apie muziką. Taip, aš norėčiau atsiprašyti jo, kad neatėjau. Bet labiau norėčiau kartais susitikti, paklausti kaip sekasi, išgerti arbatos ar kavos ir patylėti… Tik po jo mirties supratau, kiek daug pamokų yra jo kūryboje.

Ačiū už pokalbį.

Lietuvos muzikos antena