Jurgis Kubilius. Kam: Mildai. CC: Skaitytojui. Tema: „Bang on a Can“

23 Rgs Jurgis Kubilius. Kam: Mildai. CC: Skaitytojui. Tema: „Bang on a Can“

Labas, Milda, Grįžau. Grįžimas nebuvo toks baisus, kaip tikėjausi. Bet ne apie skrydį ar keturias valandas autobusu kalbu.

Prisimeni, kaip rašiau Tau, kad ten jaučiausi kaip kitoje planetoje? Visi ten šnabždėjomės: „Varge, kaip reikės grįžti į tikrą kasdienybę?.. Tai neįmanoma!“

Iš tiesų taip ir atrodė – kaip galima vėl gyventi pasaulyje, kuris nuolat nurodinėja – ko turi klausyti, ką turi rašyti, ką mylėti, ką galvoti, ir koks neturi būti.

Kaip gyventi po to, kai patyrei pirmą gyvenimo savaitę be ironijos, savikritikos balso, paniekos daugiau pasiekusiems? Po to, kai savaitę nebuvo poreikio slėpti savo jautrumą? Kai koncertavai grodamas nuotekų vamzdžiu? Ir kai pamatei, kad geras profesionalas ir nuostabus žmogus iš tiesų gali būti viename?

Tai išties nutiko vos per 7 paras MASS MoCA muziejuje, įsikūrusiame apleistame fabrike Apalačių papėdėje, Druskininkų dydžio miestelyje su septynioms bažnyčių smailėmis.

Na, bet prižadėjau, kad šitas emailas bus ne apie tai, kaip mane paveikė savaitė Medijų dirbtuvėse. Nors bus ir to. Bet stengsiuosi rašyti apie tai, ką Tu norėjai išgirsti.

O tave domina, kaip ir sakei – kas gi tas „Bang on a Can“ (liet. baladuok skardiniū) festivalis? Ką mačiau, kas skambėjo ir dėjosi MASS MoCA muziejuje? Ir ką turėjau omenyje anksčiau Tau rašydamas, kad tikroji festivalio muzika yra žmoniškumas?

Apie viską iš eilės.

:::::—/—/:::::/—/—:::::

Jau dusyk klãusei, tai dar pakartosiu: MASS MoCA yra trumpinys Masačiusetso modernaus meno centro. Jis įsikūrė buvusioje gamykloje North Adams miestelyje. Ten, kur dabar krūva „ir tai vadinama menu?!“ eksponatų, iki 1942 m. veikė audinių dažykla. Dėl to teritoriją kertą platus, dabar jau nusekęs kanalas, anuomet buvęs nuotėkų „vamzdžiu“.

Vėliau fabrike įsikūrė elektrotechnikos elementų gamykla. Joje pagamintos detalės pabuvojo virš Hiršimos ir Nagasakio, net į Mėnulį 1969 m. buvo nuskridusios.

Dabar viskas atvirkščiai: buvęs fabrikas pats sutraukia nūdienos meno ir muzikos garsenybes, leisdamas jų darbams pabuvoti savo nesibaigiančiose salėse.

Jei tiksliai, tai 23,225 kvadratiniuose metruose. Čia kaip keturios Lietuvos nacionalinės dailės galerijos.

Arba vieni su trim ketvirčiais Valdovrūmiai.

Keturi su puse vilnietiškieji Mo.

Šeši panevėžietiškieji Stasiai.

Arba beveik tiek pat, kiek Druskininkų slidinėjimo arenoje užima sniego danga.

13 tūkstančių gyventojų turinčiame North Adamse įsikūręs MASS MoCA yra penktas didžiausias muziejus JAV, ir 19-as didžiausias muziejus pasaulyje. Neblogai kaip Druskininkų dydžio miesteliui, ką? Alio, Druskininkai, it’s your next business plan!

{{{{{>>>!<<<}}}}}

Jei kitąmet ir tau pavyks gauti maloningosios LKT stipendiją išvykai į MASS MoCA, pamatysi tuos pačius darbus. Tik dalis ekspozicijos nesikeičia, nors įdėmiai apžiūrėti ją visą ir savaitės nepakako.

Daugumą labiausiai sužavi Jameso Turrello žaidimai, kaip spalva ir šviesa gali apgauti akis.

Vieni jo darbai, į juos pažiūrėjus kelias minutes, „išdegina“ figūras tavo žvilgsnyje – ir visur matai pulsuojančius, tarsi degančius rombus, apskritimus ir kitas figūras.

Kiti, kaip antai patirtis specialiai pastatytame cilindre su kiauryme viršuje, verčia suabejoti, ar dangus mėlynas. Nepatikėsi, bet sėdi cilindre, ir kai visa cilindro erdvė apšviesta geltonai – dangaus apskritimas atrodo mėlynas. Bet kai spalva pasikeičia į violetinę – tas pats dangus atrodo žalias.

Dar ten iki 2043 metų (aha, įdomus terminas) eksponuojami Sol‘o LeWitt‘o (1928–2007) darbai. Šis menininkas prieš pusšimtį metų įrodė, jog meno kūrinys tėra idėja. Jo kūriniai tėra rašytinės instrukcijos piešėjams, kurie tiesiog įgyvendina komandą. (Prisegiau Tau porą nuotraukų, kaip atrodo piešinys, ir kokia jo instrukcija). Tuos darbus sau pavadinau dirbtinio intelekto kūrinių prototipais (angl. proto-AI art)

Verta užsukti ir į angarą, dedikuotą vokiečių menininko Antonui Kieferiui (*1945) darbams. Lyg metalas atrodo tekstiliniai lovų užtiesalai instaliacijoje „Revoliucijos moterys“. Tada vestuvinė suknelė su įsmigusiomis stiklo šukėmis. Dešimtys grublėtų jūros peizažo koliažų.

Ir visame tame alsuoja mirštantis modernizmo eros žvėris. Bet Kieferis turi fantastišką intuiciją. Jis ja valdo simbolių kalbą, ir nuo jo darbų tiesiog nepajėgi atsiplėšti. Pagooglink daugiau jo darbų, prisegsiu porą.

Kas Tau gali pasirodyti įdomu – visi šie darbai eksponuojami vardinėse galerijose: tokio ir tokio galerija, tokios ir tokios galerija. Net keliolikos kvadratinių metrų užkampis gali būti pavadintas kieno nors vardu. JAV beveik nėra valstybinio meno finansavimo, tad vienintelis būdas įkurti muziejų yra privačios iniciatyvos.

Mano mėgstamiausia galerija buvo ta, kurioje įkurdinta Spencerio Fincho instaliacija „Cosmic Latte“ (angl. Kosminė latė). Pereinamoje, abipus langus turinčioje galerijoje sukabinti spiečiai šviestuvų – tarsi įsivaizduojamas „Paukščių takas“.

Ten tiesiog gera būti. Ten vyko mane labiausiai palietę trumpi pietų meto koncertai. Ir ta erdvė primena iliuziją kaip Versalio veidrodžių salėje: viduje matai medžių žalumą, o už lango lapijoje tarsi švyti lemputės.

[[[=[[[=<O>=]]]=]]]

Na bet sakysi, kad kalbu vien tik apie meną – o kur muzika? Ten juk šiuolaikinės muzikos festivalis vyko, ar ne?

Taip, tiesa. Bet vienas žvilgsnis – į galerijomis tipenančią Meredith Monk, besikvatojančią Julia Wolfe, ledus laižantį Michaelą Gordoną – yra iškalbingesnis už tūkstančius minučių muzikos.

Ir šiaip, „Bang on a Can“ festivalis man pasirodė yra ne apie šiaip muziką, o apie žmogiškas istorijas pasakojančią muziką.

Čia neegzistuoja ginčai dėl skonio, ar kuris kūrinys yra vertingesnis.

Čia vienodai gerai dera snobiškas modernizmas ir elektroninės šokių muzikos (EDM) įkvėpta šiuolaikinė šiza.

Čia „šventasis minimalizmas“, perleistas per rasizmo ir homofobijos randais pažymėtą niujorkiečio Julius Eastmano gyvenimą, skamba greta visiškai ne-queeer amerikiečių George‘o Crumbe‘o ir olando Louiso Andriesseno kūrybos.

„Anything goes as long as it works“ – viskas eina, kas sueina (padoriau verčiant – viskas veikia, kas paveikia).

Tarp MASS MoCA sienų, tarp koncertų, atlikėjų ir klausytojų sklando savotiška amerikietiškos svajonės atmaina. Jos apibūdinti negaliu niekaip kitaip, kaip tik ten sutiktos fantastiškos muzikantės žodžiai:

„Aš kuriu savo realybę, ir kviečiu tave pabūti joje, jei nori.“

Jei manifestuosi savo realybę – jį taps tikrove. Šitą instagramerių išmintį „Bang on a Can“ festivalio įkūrėjai – Julia Wolfe, Michaelas Gordonas ir Davidas Langas – suprato dar praeitame amžiuje. Taip radosi „Bang on a Can All-Stars“ ansamblis, išpopuliarinęs trijulės muziką.

Šį rudenį tikriausiai ir Tu mokėsi kosmosinius pinigus, kad pamatytum „išskirtintinį“, „pasaulinio garso“, „pirmą kartą Lietuvoje (po praėjusio karto)“ „Bang on a Can All-Stars“ ansamblio pasirodymą.

Kas jau kas, bet „Bang on a Can“ festivalis tikrai galėtų vadintis prestižiškiausiu, vieninteliu, unikaliu, nepakartojamu ir t. t. ir pan. Jis taip ir apibūdinamas.

Tik skirtumas tarp jo ir „nepakartojamų“ reiškinių, prie kurių mes su Tavimi pripratę Lietuvoje – „Bang on a Can“ pirmiausia yra žmoniškumas.

Tai kai girdi grojant žmogaus, o ne genijaus muziką. Kai matai žmogų, o ne superstarą.

„Bang on a Can“ žmoniškumas pamažu tau įrodo, kad žmonės nėra muzikos tarnai. Tai muzika yra įrankis – gražus įrankis – padedantis susiburti, susimąstyti, gydyti save ir vienas kitą.

Būtent žmoniškumas sukuria tą ypatingą aurą. Žmoniškumas, gydantis savo trapumu, savo paprastumu, savo istorijomis. Jis neverčia alpti iš susižavėjimo, liaupsinti muzikos genialumo ar  originalumo. Žmoniškumas tiesiog kviečia prisėsti ir pasiklausyti. Mažu ką, gal kas patiks, tiks, o gal net ir paveiks.

Pavyzdžiui, australų altininkės žmoniškumas, prieš atliekant kūrinį „Aftermath“ papasakojant istoriją apie kompozitorės Emily Sheppard susidūrimą su paukščiukais, išgyvenusiais miško gaisrą Tasmanijoje.

Pavyzdžiui, amerikiečio fleitininko žmoniškumas, leidžiantis pasimėgauti muzika, apie kurią niekada neįsivaizdavau galėsiąs pasakyti „mmm, buvo gražu“. (Kalbu apie Briano Ferneyhough‘o kūrinius…)

Kolegos kompozitoriaus iš Londono žmoniškumas, kai šiuolaikinės muzikos ansambliui parašo šokių muzikos gabalą – ir priverčia vieną tokį lietuvį tiesiog klykti ir laisvės pojūčio.

Pagaliau ir Meredith Monk žmoniškumas. Nutildantis mintyse kartojamą frazę „tu žiūri į žvaigždę, tu žiūri į žvaigždę!“ Žmoniškumas, leidžiantis tiesiog pasimėgauti muzikuoti užsidegusia ir beprotiškai gerai tai darančia, muzika degančia tiesiog muzikante.

Visi šie žmoniškumai labai skirtingi šiems žmoniškumas atsiskleisti reikia tinkamos erdvės. Ir MASS MoCA tam puikiai tinka.

(((0)))((()o()))(((0)))

Kaip matai, „Bang on a Can“ festivalis atbaladojo mano skardinę kaip reikalas. Ir ne tik mano.

Kolegos, dalyvavę kompozitorių, muzikantų ir medijos kursuose, – visi be išimties buvo paveikti auginančio tos vietos atvirumo. Vis dar susirašinėjame WhatsApp grupėje, matau, kaip savo srityse, bendruomenėse jie jau pradeda skleisti iš MASS MoCA parsivežtas patirtis.

O ką parvešiu Tau?

Porą atvirukų 🙂

Nors žymiai vertingesnės yra kūriniai ir kompozitoriai, kuriuos anksčiau paminėjau. Iš jų išskirčiau Julius Eastman „Gay Guerilla“. Pasidomėk to kūrinio ir paties J. Eastmano istorija, apie tai, kaip legendinis Johnas Cage‘as paliko salę Eastmanui atliekant jo kūrinį.

Būtent tas nutikimas su J. Cage‘u pakišo mintį: argi ne keista, dauguma Lietuvos šiuolaikinės muzikos veikėjų atrodo gana liberalūs – bet mūsų muzikos padangėje vis dar nėra (jei išvis yra) LGBTQ+, rasizmo, ksenofobijos temų…

Kaip ten bebūtų, metas man judėti rašyti paraiškas kitiems projektams. Turiu prisipažinti: po „Bang on a Can“ patirčių žymiai lengviau išsirinkti, kas gyvenime svarbu, o kas ne.

Štai kas nutinka, kai atsiduri tikrai auginančioje aplinkoje. Tarp žmonių, kurie tiesiog daro tai, ką nori padaryti – sukuria savo realybę, įkvepiančią kitus padaryti tą patį.

Reikia ir Lietuvoje taip padaryti, sukurti tokią erdvę. Tik spėju, kad reikia pakankamai ploto ir erdvės. Kaip manai, Druskininkų ledo arena tiks?

Linkėjimai,

Jurgis

Kelionę į „Bang on a Can“ vasaros festivalio Medijų dirbtuves finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Lietuvos muzikos antena