18 Rgs Prisimenant Mokytoją, kompozitorių Vidmantą Bartulį. Emilija Gradauskaitė
2020 metais mus paliko Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kompozitorius Vidmantas Bartulis, kuris šiemet būtų sutikęs 70-metį. Muzikologė Sofija Venskūnaitė parengė pokalbių su V. Bartulio mokiniais ciklą, skirtą įamžinti pedagoginį kompozitoriaus pasaulį, mokymo komponuoti principus.
Mokytojas atveria duris, bet įeiti turi pats mokinys – sako kinų patarlė, kuri, tarsi, atspindi V. Bartulio pedagogiką. Kompozitorius skatino mokinius savarankiškai tyrinėti muzikos pasaulį, kūrybinę saviraišką. V. Bartulio mokinė, Vilniaus universiteto psichologijos studijų absolventė Emilija Gradauskaitė pasakoja apie kūrybinės laisvės ir idėjų paieškas, prisimena džiaugsmą teikiančius muzikinius pasiekimus.
Kada ir koks buvo pirmasis susitikimas su Vidmantu Bartuliu?
Regis tai buvo šeštoje klasėje, 2012 metais. Mano fortepijono mokytoja Virginija Čižienė siųsdavo mane visur, kur tik matė kažkokį mano potencialą. Jai pirmajai pristačiau savo eilutės dydžio kūrinius ir ji nusprendė supažindinti su V. Bartuliu. Taip pradėjau lankyti jo pamokas, mokiausi kokius 3-4 metus.
Kur vykdavo pamokos? Ir kokios jos būdavo?
Pusmetį ar metus su V. Bartuliu susitikdavome Kauno I-oje muzikos mokykloje, paskui ilgą laiką ėjau pas Jį į Kauno valstybinę filharmoniją. Buvau maža, bet supratau, kad į tuos užkulisius ne visiems lemta patekti. Buvo smagu išdidžiai ateiti prie budinčios ir pasakyti su kuo atėjau susitikti. Dažniausiai keliaudavom į antrą ar trečią aukštą, išsirinkdavom labai gražią salę su dideliu fortepijonu. Man labai patiko filharmonijos aura ir V. Bartulio sukurta aplinka.
Labai įsiminė V. Bartulio gebėjimas pastūmėti kūrybos link, niekada neforsuojant. Kadangi aš buvau ta mokinė, kuri kurdavau tik tada, kada man norisi – dažnai pas Jį ateidavau nieko nepasiruošusi. Tačiau Jis nė karto nebuvo supykęs ir nepradėjo klausinėti, kodėl lankausi, jeigu nieko nekuriu… Visada iš pozityvesnės pusės pasižiūrėdavo į mano natas, ką būdavau parašius arba abu kažką toliau kurdavom, arba gvildendavom neužbaigtus kūrinius. Nors kartais ir bijodavau eiti į susitikimą su juo nieko neturėdama, išeidavau labai geros nuotaikos. Todėl mano prisiminimai apie Jo pamokas šilti ir gražūs.
Ar turėdavote kokius nors namų darbus, ar būdavo palikta kūrybinė laisvė?
Būdavo namų darbai pasiekti tą laisvę. Per kelis mokymosi metus sąsiuvinyje įvairiausių kūrinių, kurie nebuvo užbaigti, yra daug. Bet mes labai dažnai pakalbėdavom, ką galėčiau padaryti ir ties kuriuo kūriniu norėčiau pasilikti. V. Bartulis pasiūlydavo išsirinkti vieną kūrinį, kuris man labiausiai patinka, ir tada tęsti mokymąsi. Būdavo, kad užduodavo techninių namų darbų, pavyzdžiui, surašyti natas į penklinę ar pagalvoti, kaip kūrinį įdomiau užbaigti, ar paieškoti įkvėpimo. Suteikdavo laisvės, bet ir pastūmėdavo teisinga linkme. Niekada nesijaučiau įpareigota, pavyzdžiui, per savaitę užbaigti kūrinį.
Kaip sekėsi kurti?
Visai gerai. Nors dabar esu nutolusi nuo muzikos, kartais pagalvoju apie kūrinius, kuriuos pavyko sukurti. Turiu du pasididžiavimus: pirmasis buvo labai paprastas kūrinys, kurį vėliau perdariau šešioms rankoms ir pavyko su juo išvykti į Vokietiją pakoncertuoti, o kitą atlikome kartu su V. Bartulio broliu violončelininku Sauliumi Bartuliu. Dabar, pasižiūrėjus atgal, norisi eiti ir visiems girtis, nes tuo metu net nesuvokiau, ką iš tiesų reiškia sukurti tokius kūrinius. Su V. Bartulio pagalba ir savo pačios jaunystės idėjomis pavyko sukurti daug neblogų kūrinių.
Kokį V. Bartulio, kaip pedagogo ir kaip žmogaus, paveikslą nešiojatės iki šiol?
Labai šviesų paveikslą. Jis man yra žmogaus idealas. Atrodo, kad V. Bartulis tiek yra visko pasiekęs ir nusipelnęs Lietuvai, į savo nuopelnus žiūrėjo didžiuodamasis, bet ne egoistiškai. Jis visada išlikdavo labai ramus ir šviesus. Esu dėkinga V. Bartuliui už leidimą ką ir kiek noriu kurti, buvimą šalia ir pagalbą tada ir tiek, kiek man jos reikėjo. Esu dėkinga ir už pasitikėjimą, priėmimą manęs, mažos mergaitės, tokios, kokia buvau. Įprastai, kai mokytojai mato tavyje potencialą, atrodo bando per prievartą stumti, kad būtum vienoje ar kitoje vietoje. Bet V. Bartulis, per muziką, parodė mano pačios galimybes ir lengvai stumtelėdavo eiti…
Kokį kūrybinį ar gyvenimišką patarimą gavote iš kompozitoriaus?
Tuo metu buvau labai maža ir manęs nedomino rimtos filosofinės temos. Karts nuo karto eidami į pamoką ar iš pamokos pakalbėdavom apie gyvenimo įvykius ir kaip sekasi. Bet ir tai buvo profesinio santykio lygmenyje, nieko asmeniško.
Ką apskritai atsinešėte iš to laikotarpio?
Suvokimą, kad kūrybinių minčių man kyla pabuvus gamtoje. Net mano kūrinėliai pavadinti pagal tam tikrus gamtiškus dalykus, tokius kaip kalnai ar vėjas. V. Bartuliui tas labai patikdavo, kai mėnesiais nieko nekurdavau ir po kokios kelionės atsinešdavau kurinių idėjas ar fragmentus. Manau, Jis man padėjo suvokti, kad kūryba yra visur ir ją gali rasti ne tik sėdėdamas prie fortepijono, bet muziką gali pajausti ir būdamas kavinėje ar laipiodamas po kalnus. Svarbu tik spėti užsirašyti, nes kūryba, kaip ir mintis, jei greitai neįprasmini, išnyksta iš atminties.
Ar žinojote V. Bartulį kaip kompozitorių?
Iš pradžių tikrai ne. Žinojau, kad Jis yra kompozitorius ir mokytojas, bet nieko daugiau. Atsimenu, buvo labai įsimintina diena, kai varčiau savo mokyklos – Kauno Jėzuitų gimnazijos – dienoraštį ir pamačiau, kad himno muziką sukūrė Vidmantas Bartulis. Man „lemputė“ galvoje užsidegė ir supratau, kad aš mokausi pas Jį. Iki dabar atsimenu, atėjus į pamoką, papasakojau savo atradimą ir Mokytojas ramiu balsu pasakė: „Jo, sukūriau…“. Suvokimas kokio dydžio kompozitorius Jis yra atėjo tik vėliau ir iki šiol su džiaugsmu pasigiriu, kad turėjau galimybę pas V. Bartulį lankyti kompozicijos pamokas.
Koks ir kada buvo paskutinis susitikimas?
Manau, prieš kokius aštuonerius metus. I-ąją muzikos mokyklą lankiau 11 klasių. Paskutiniaisiais metais fortepijono mokytoja V. Čižienė suorganizavo koncertuką, į kurį kvietė savo mokinius. Jame su S. Bartuliu atlikome mano kūrinį, o prieš koncertą konsultavausi su kompozitoriumi.
Kai sužinojau apie Mokytojo mirtį, buvo labai liūdna. Nuoširdžiai buvo labai gaila. Nors žmogus buvo daug ką nuveikęs ir sukūręs, norėjosi jog Jo gyvenimas tęstųsi toliau. Taip pat buvo gaila ir potencialių V. Bartulio kūrinių, kuriuos būtų sukūręs. Iš tiesų buvo sunku, nes pažinojau Jį kaip pedagogą keletą metų.
Kiek kūrybos ir, galbūt, Mokytojo yra Jūsų dabartiniame gyvenime?
Manau, kad mano kūrybai ir tam, kaip veikia mano smegenys, V. Bartulis turėjo daug įtakos. Jis leido man suvokti, kad galiu kurti ir tai darau gerai. Dažnai klausydama muzikos, mintyse kuriu melodijas, kurios galėtų tikti su skambančia daina. Tokiame procese pagalvoju apie savo patirtį kūryboje ir patirtį su kompozitoriumi. Muzikos klausymasis mano kasdienybėje yra svarbus, norėtųsi ją papildyti ir kūryba.
Jei dabar turėtumėte galimybę susitikti su V. Baruliu, ką pasakytumėte ar ko paklaustumėte?
Greičiausiai paimčiau iš Jo interviu kaip iš kompozitoriaus. Paklausčiau, kaip pavyksta atrasti įkvepimą ir kelių istorijų apie kūrinius. Neatsimenu, kokius Jo kūrinius grojau fortepijonu, bet jie man pasirodė labai nestandartiški ir kiek netikėti. Tad man būtų smalsu pakalbėti būtent apie kūrybą ir sužinoti, kaip kompozitorius keliauja kūrybos keliu. Paskui norėčiau kartu susėsti ir paanalizuoti kokį kūrinį…
Ačiū už pokalbį.
Bus tęsinys.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra