Sofija Venskūnaitė. Prisimenant Mokytoją, kompozitorių Vidmantą Bartulį

Vidmantas Bartulis (1954–2020). Arūno Baltėno nuotrauka.

Sofija Venskūnaitė. Prisimenant Mokytoją, kompozitorių Vidmantą Bartulį

Iškeliavus žinomai asmenybei, dažniausiai kalbinami buvę kolegos, draugai ar šeimos nariai. Tačiau neretai pamirštame tuos, kurie augo, mokėsi jo kasdienybėje. 2020 metais mus paliko Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kompozitorius Vidmantas Bartulis (19542020), kuris šiemet būtų sutikęs 70-metį. Muzikologė Sofija Venskūnaitė parengė pokalbių su V. Bartulio mokiniais ciklą, skirtą įamžinti pedagoginį kompozitoriaus pasaulį, mokymo komponuoti principus.

I

Pirmoji prisiminimais pasidalino V. Bartulio mokinė Ieva Raubytė, šiuo metu studijuojanti kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas doc. Mantautą Krukauską.

Kada pirmą kartą susitikai su kompozitoriumi V. Bartuliu? Ar atsimeni, koks tas susitikimas buvo?

Kai mokiausi aštuntoje klasėje, gavau rekomendaciją iš mamos klasiokės, kuri dirba Utenos muzikos mokykloje, mokytis pas V. Bartulį. Mama susiskambino su kompozitoriumi ir Jis pakvietė mane ateiti į Kauno filharmoniją pirmajam susitikimui.

Kodėl pasirinkai mokytis pas Jį?

Tuo metu nelabai įsivaizdavau, kas apskritai yra kompozicijos mokytojas, bet išgirdusi rekomendaciją ir kad yra tokia galimybė, neabejodama sutikau. Jei atvirai, tai labai norėjau vaikščioti į filharmoniją. Tuo metu per daug negalvojau, pas ką einu.

Kokį Jo, kaip pedagogo, paveikslą nešiojiesi iki šiandien?

Man Jis visada bus pirmasis kompozicijos mokytojas. Išklausantis, kantrus ir labai tikras. Tikras tuo, kad niekada neslėpė, jog kūryba yra nelengvas ir rizikingas kelias.

Be ko neįsivaizdavai kiekvienos kompozicijos pamokos?

Kai ateidavau, Jis mane kiekvieną sykį palydėdavo ir išlydėdavo iki durų. Kildavome ir leisdavomės liftu į, berods, trečią aukštą. Porą kartų susitikimai vyko ir Jo kabinete. Pamokos ilgai nesitęsdavo. Pamenu po vienos iš paskutinių Jį lydint mane iki filharmonijos išėjimo, mes atsisveikinom, ir Jis, nueidamas koridoriumi, niūniavo mano kūrinio fragmentą! Tuomet smagiai sau nusijuokiau, sąmoningai užfiksavau šią akimirką.

Koks V. Bartulio kūrybinis patarimas labiausiai įsiminė? Gal nešiesi ir gyvenimišką įžvalgą, jei taip, kokia ji?

Tai buvo vienas iš tų kartų, kai atsinešiau pabaigtą kūrinį. Jis grojo jį labai lėtai ir pasakė: „iš šios medžiagos galima simfoniją parašyti“. Iki šiol atsimenu šiuos žodžius, nes anuomet, kai buvau tik pradedanti rašyti, labai perkraudavau kūrinius muzikine informacija (aišku, dar ir dabar taip nutinka, tik kiek kitokiu pavidalu). Labai mažai tereikėjo, jog išgirsčiau jo pamoką ir ją atsiminčiau iki šiol.

Kada ir koks buvo paskutinis susitikimas?

Tai buvo skambutis. Skambinau Jam po ilgesnės pertraukos, norėjau vėl ateiti mokytis. Jis, pamenu, skubėdamas atsakė, jog yra išvažiavęs, prastai jaučiasi ir nebegalės manęs priimti.

Jei dabar turėtum galimybę susitikti su V. Bartuliu, ko paklaustum?

Turbūt visų pirma padėkočiau už pirmuosius patarimus, paklausčiau, kaip Jam sekasi, kaip sveikata ir tada, manau, ilgai klausinėčiau apie jo kūrinius. Dar paprašyčiau įžvalgų apie  mano kūrinius ir atsisveikindama padėkočiau bei sutarčiau laiką kitam susitikimui.

Dėkui už pokalbį.

II

Antroji pašnekovė – V. Bartulio mokinė Elzė Barauskaitė, šiuo metu Kauno technologijos universitete bakalauro studijų programoje studijuojanti finansus.

Kada pirmą kartą susitikai su V. Bartuliu ir koks tai buvo susitikimas?

Tai buvo 2018 metų ruduo. Pirmą kartą buvo taip baisu eiti, nes nieko nežinojau apie kompoziciją ir vis galvojau, gal reikėjo ką nors pasiruošti. Kaip ir visos pamokos, ji vyko Kauno valstybinės filharmonijos labai mažoje auditorijoje, kurioje vos tilpo fortepijonas, klasė buvo jauki, bet tuo pačiu ir nejauki. Atsimenu, pirma pamoka truko apie 10 minučių ir visą laiką prakalbėjom apie mano hobius, mėgstamas knygas, filmus ir parodė nuo ko pradėti – į sąsiuvinį parašė 5 natas ir uždavė sudėlioti kūrinio fragmentą.

Kodėl pasirinkai kompoziciją?

Kauno I-oje muzikos mokykloje aštuonerius metus mokiausi chorinio dirigavimo. Devintoje klasėje labai norėjau mokytis fortepijono specialybės ir žiūrėjau galimus pasirenkamuosius dalykus. Pamačiusi kompoziciją, pagalvojau, kad tai bus kažkas naujo ir galėsiu labiau pasireikšti. Taip ir pasirinkau.

Kokios buvo pamokos – spontaniškos ar rutiniškos?

Buvo ir spontaniškos, ir rutiniškos. Atsinešdavau, ką buvau pasiruošusi, pagrodavau, tada Jis pergrodavo mano fragmentą. Jei būdavo viskas gerai – duodavo naujas natas arba kokių idėjų. Man visada atrodydavo, kad ką nors darau blogai, bet V. Bartulis pasiūlydavo ką reikėtų pataisyti ar pakeisti ir niekada to nedarydavo už mane. Jo pasiūlymai visada būdavo labai geri, panašūs į Jo kūryboje esančius elementus, pavyzdžiui, kūrinių pabaigas (kadencijas).

Atsimenu, kai ateidavau iki filharmonijos budinčios, paskambindavau V. Bartuliui ir jis iš salės nusileisdavo, pasiimdavo raktą ir eidavome į liftą. Ten visada klausinėdavo apie knygas, kokios muzikos klausausi, filmus ar dar apie ką nors… Visada apie kažką kalbėdavom.

Ar kai mokeisi, žinojai apie V. Bartulį, kaip kompozitorių?

Buvau girdėjusi apie Jį, bet tik minimaliai. Muzikos mokykloje muzikos istorijos ar solfedžio mokytojos pagrodavo Jo kūrinių.

Kokios užduotys vyraudavo?

Pradžioje užduodavo iš kelių natų sukurti kūrinio fragmentus, vėliau užduodavo sukurti, pavyzdžiui, penkias eilutes. Bet kuo toliau, tuo buvo laisviau, nes ir pati supratau, kaip kuriasi muzika.

Kokį, kaip mokytojo ir kaip žmogaus, portretą nešiesi iki šiandien?

Kaip labai šilto žmogaus. Yra mokytojai, kurie sako, kaip turi būti ir kaip privalai daryti, o V. Bartuliui rūpėjo, kaip jaučiuosi ir tik būdavo šalia mano tobulėjimo. Jam visada būdavo svarbu pažinti mane, kaip mokinę, o ne griežtai įsakyti.

Atsimenu ir Jo tylą, kuri nebuvo blogas dalykas, nes suteikdavo laiko tiek Jam, tiek man pamąstyti. Tai buvo tokia augimo tyla, per kurią galėdavai subrandinti kažką, ką norisi pasakyti.

Kada ir koks buvo paskutinis jūsų susitikimas?

Tai buvo 2019 metais, prieš jaunųjų kompozitorių konkursą „Mano nata“. Jis pasiūlė dalyvauti konkurse ir parodė programėlę, per kurią galima kompiuteriu surinkti natas. Tai koks ir buvo paskutinis susitikimas, tarsi išsiuntė mane ten dalyvauti. Kitais mokslo metais parašiau, kad norėčiau tęsti pamokas, tačiau Jis atrašė, jog blogai jaučiasi ir nebegalės dėstyti. Buvo labai liūdna, nors tik metus bendravom. Šiek tiek jaučiuosi kalta, nes dabar atrodo, kad per tuos metus būčiau galėjusi nuveikti daugiau.

Kiek šiandien muzikos yra tavo gyvenime? Ir ar klausaisi V. Bartulio muzikos?

Muzikos yra nemažai mano gyvenime, nors studijuoju finansų srityje, jaučiu didelį norą dirbti įstaigose, susijusiose su muzika. V. Bartulio muzikos nelabai klausausi, tačiau pati, būna, prisėdu prie pianino ką nors pakurti. Tuomet visada prisimenu Jį ir Jo pamokas.

Jei galėtum dabar su Bartuliu susitikti, ką pasakytum ar ko paklaustum?

Padėkočiau už suteiktą terpę, kurioje galėjau augti, kaip žmogus…

Dėkui už pokalbį. 

Bus tęsinys…

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment