Kompozitorius Viktoras Miniotas: „Galiu kurti labai įvairią muziką“

09 Rgs Kompozitorius Viktoras Miniotas: „Galiu kurti labai įvairią muziką“

Viktoras Miniotas – išskirtinio likimo muzikos kūrėjas, kompozitorius, rašantis labai įvairią muziką. Jis – ir ortodoksų diakonas, kuris, prasidėjus karui su Ukraina, paliko Maskvos metropolijai priklausantį Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyną. Apie įvairiapusę kompozitoriaus veiklą ir jo muziką kalbėjosi Živilė Tamaševičienė.

Papasakokite apie savo, kaip lietuvių kompozitoriaus, kelią, kuris kiek neįprastas. Gimėte Sibire, kokia Jūsų šeimos istorija?

Gimiau Rusijoje, Chabarovske. Mano tėvas buvo lietuvis tremtinys, o mama rusė. Kai man buvo dveji metukai, tėvai atvažiavo gyventi į Lietuvą; pradžioje gyvenome Alytuje, paskui Vilniuje. Tada išmokau lietuviškai, lankiau vaikų darželį, pradėjau eiti į lietuvišką mokyklą. Atsimenu, kad namuose turėjome daug vinilinių plokštelių, daugiausia estradinės muzikos, labai mėgdavau jų klausytis. Deja, tėvai išsiskyrė. Antrą klasę pabaigęs jau rusų mokykloje, su mama grįžau į Rusiją, apsigyvenome Krasnojarske. (Mama vėliau vėl ištekėjo, iš tos šeimos turiu seserį, ji irgi muzikė, iki šiol gyvena su mama Krasnojarske.)

Taigi Jūsų gyvenimas nuo vaikystės pilnas permainų, didelių geografinių atstumų.

Taip, atstumai tikrai dideli; tarp Chabarovsko ir Krasnojarsko – kokie 4000 km, o mūsų persikraustymai – per 10 000 km, po to – 5000 atgal.

Krasnojarske pradėjau mokytis muzikos. Mano teta anuomet vadovavo vienai miesto muzikos mokyklai. Nors buvo jau vėlokai pradėti, mane, dešimtmetį, vis dėlto priėmė į fortepijono klasę. Žinoma, išgyvenau ir krizinį amžių – penktoje klasėje norėjau viską mesti (ir dabar, kiek bendrauju su vaikais, daug kas sako, kad 5 klasė – krizinė), bet metęs ištvėriau kokias tris savaites ir grįžau, nes be muzikos buvo liūdna. Devintoje klasėje perėjau į aukštesniąją muzikos mokyklą – muzikos kolegiją, ten mokiausi muzikos teorijos klasėje ir lankiau kompozicijos būrelį. Toje kolegijoje baigiau muzikos teorijos specialybę ir jau tada turėjau gana nemažą parašytų kūrinių sąrašą.

Baigęs kolegiją su draugu važiavau stoti į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas)  konservatoriją, į kompoziciją. Nors išlaikiau visus egzaminus, man pritrūko vieno balo, kad įstočiau. Dėl specialybės nėjau į jokias konsultacijas, išskyrus vieną kartą, nesėkmingą. Sėdėjo klasėje profesoriai, aš pristačiau savo kvartetą. Kadangi jis nebuvo įrašytas, paskambinome jį su draugu keturiomis rankomis, bet atrodo, jie net neišklausė iki galo. (Beje, dabar kai to kvarteto pasiklausiau, atrodo visai neblogas, tuomet skyrėsi nuo kitų.)

Baigiau kompoziciją Leningrado konservatorijos filiale Petrozavodske (labai gražus miestas, prie ežero). Buvau nuvažiavęs ir į Maskvos konservatoriją, parodžiau savo kūrinius tokiam profesoriui Albertui Lemanui. Jis sakė atvažiuoti studijuoti į Maskvą, bet nepavyko, nes mane paėmė į kariuomenę. Kaip tik buvo pirmi metai, kai pasikeitė įstatymai ir pradėjo šaukti studentus. Praleidau dvejus metus kariuomenėje ir tada jau niekur nebevažiavau. Dar Krasnojarske susipažinau  su būsima žmona Svetlana, ji irgi buvo kolegijos studentė, paskui, jau po kariuomenės, padėjau jai pereiti į Petrozavodsko filialą.

Kodėl norėjote tapti kompozitoriumi? Kaip tuo metu Jūsų aplinkoje atrodė tokia specialybė?

Tėvų šeimoje į muziką niekas nekreipė dėmesio, ir tai gerai, nes aš galėjau apsispręsti nespaudžiamas, savarankiškai – kaip pats norėjau. Leningrado konservatorijoje taip pat viską dariau pats – mažai kas padėjo. Buvo įdomu – tiek daug kompozitorių, skirtingų mokyklų, nuolatinė trintis tarp Leningrado ir Maskvos.

O kuo šios mokyklos skyrėsi, kad buvo trintis?

Nelabai ten kuo ir skyrėsi. Tiesiog buvo skirtingi ratai – vienur vieni žymūs kompozitoriai, kitur – kiti žymūs, ir vieni kitų nemėgo. Petrozavodske irgi buvo įdomiai viskas susipynę – nors filialas buvo Leningrado, labai daug dirbo pedagogų ir iš Maskvos (todėl ir buvau nuvažiavęs pasidomėti dėl studijų Maskvoje). O mano dėstytojas, prof. Eduardas Patlaenko,  pas kurį baigiau studijas Petrozavodske, buvo Leningrado konservatorijos auklėtinis, po studijų iškart atvykęs ten dirbti.

Taigi įgijote gerą klasikinį muziko išsilavinimą?

Mane kvietė studijuoti vokalo, aš pats taip pat norėjau ir į fortepijono skyrių, bet fortepijono dėstytojas atkalbėjo, sakė: „Šitam skyriuje tik gamas grosi. O mes ir taip su tavim dirbsim.“ Baigdamas konservatoriją, grojau ir su orkestru. Dabar jau nelabai groju, pirštai nebe tokie.

Bet Jūsų gyvenimas smarkiai susijęs ir su vokalu? Su chorais, vadovavimu jiems?

Dainavimą chore patyriau jau kolegijoje – įstojau ir iš karto nuėjau į chorą. Ten susipažinau su savo draugu Vladimiru Mileriu, kuris vėliau tapo gerai žinomas Rusijos publikai basso profundo ir 1998 m. Vilniuje atliko mano „Messa da camera“.

Persikelti į Lietuvą irgi reikėjo didelio apsisprendimo. Kaip viską palikti ir čia iš naujo pradėti?

Viena iš paskatų buvo materialinė, sunkiai gyvenome. Baigęs konservatoriją pradėjau dirbti mokykloje, uždirbdavau 90 rublių. Nors ten tuomet beveik visi tiek gaudavo, buvo mažai. Paskui prasidėjo perestroika ir tie 90 rublių išvis nieko nebereiškė.

Kitas dalykas buvo kultūrinė ir dvasinė aplinka. Nors buvau krikštytas, į bažnyčią neidavau – toks svetimas kraštas ta Rusija buvo, nors ir gerai ją pažinojau. O Lietuva tuomet jau buvo atgavusi nepriklausomybę; galima sakyti, laisvės kvapas paviliojo. Buvome porą kartų atvažiavę, lankėme tėvą.

Taigi pasitarėme su žmona ir 1996 metais nusprendėme išvykti. Nors jau ir Rusijoje buvo laisviau (B. Jelcino laikai), bet emocinė būklė buvo prasta, galbūt jau buvo juntamos kažkokios negeros tendencijos.

Svarstėme, gal važiuoti gyventi į Lenkiją, bet apsisprendėme į Lietuvą, nes čia gyveno mano tėvas. Taigi atvykome pagal tremtinių grįžimo programą (nors aš kaip ir antrą kartą čia grįžau), kaip tremtinio sūnus susigrąžinau Lietuvos pilietybę.

Taigi grįžote su žmona, turėdamas tikslą tęsti čia muzikinę karjerą? Kaip tuomet atrodė čia Lietuva tais 1996-aisiais?

Čia buvo tiesiog pasaka, visapusiškai. Tuomet dar turėjome savo verslą (prekiavome maisto papildais), tačiau gyvenome ir iš muzikos. Buvau įkūręs tokią jaunųjų muzikantų asociaciją, rengdavome koncertus Krasnojarske. Įstojau čia  į Kompozitorių sąjungą, jaučiau daug dėmesio iš jos tuometinių pirmininkų Gintaro Sodeikos, Remigijaus Merkelio, kitų, pradėjau šiokią tokią karjerą čia, Vilniuje, bet gyvenimas pasisuko kita linkme – patekau į vienuolyną.

Su Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolynu susijęs netrumpas Jūsų gyvenimo ir veiklos etapas. Ar baigėte kokius nors dvasinius mokslus, kad taptumėte diakonu?

Ne. Diakonu galima tapti ir be mokslų. Nuėjau į diakonus dėl dukters. Ji matė, kad verslas jau nekaip sekėsi, ir paragino nueiti pas metropolitą. Pasakiau, kad noriu  būti diakonu, taip ir susiklostė.

Taip Jūsų muzikinė karjera sustojo, o paskui tęsėsi jau vienuolyne?

Iš pradžių tikrai sustojo, 5–6 metus buvau visiškai atsitraukęs. Po to (nuo 2005 metų ) pradėjau vadovauti tokiam kunigų ir pasauliečių ansambliui, o 2008 m. susibūrė ir vyrų ansamblis „Skitos“.

Vienuolyne nelabai ką ir kūriau. Apeigoms giesmių turėjome, buvo daug klasikinių kūrinių, daug ką ir pats parengiau. Vienuolyne su savo muzika nelabai kur įsiterpsi. O tokie kolektyvai, kaip „Skitos“, gali giedoti ir įvairesnę muziką, koncertuoti. Buvo ir koncertinės veiklos – mus kvietė ir katalikai, dalyvavome ir dideliuose renginiuose, Krikščionių vienybės savaitėje, ekumeninėse pamaldose, taip pat dirbome su bendruomenės vaikučiais.

Ar dabar, jau priklausydamas Konstantinopolio patriarchato bendruomenei, dar tarnaujate kaip diakonas?

Dabar retai. Diakonas reikalingas, kai yra metropolitas ar didelė bendruomenė, kai susirenka kokie 100–200 žmonių. O dabar viskas vyksta labai kameriškai. Kadangi dar trūksta giedančių, tai geriau prisidedu giedodamas.

Dabar liturgija lietuviškai vyksta?

Vyksta visokiomis kalbomis  – baltarusiškai, ukrainietiškai, lietuviškai, senąja slavų.

Esate reikšmingai prisidėjęs prie giesmių lietuvių kalba kūrimo?

Taip, esu oficialus lietuvių stačiatikių muzikos pradininkas. Mintis kilo metropolitui Chrizostomui, kuris įvedė lietuvišką liturgiją šv. Paraskevės cerkvėje. 2005 m. sausio 25 d. pradėjome ten darbuotis drauge su kun. Vitalijumi Mockumi. Prasidėjus liturgijai, reikėjo lietuviškų giesmių, taigi tuo metu nemažai jų sukūriau. O naudojausi labai įvairiomis muzikos tradicijomis – intonacijų ėmiau iš lietuvių liaudies dainų, iš gruziniškos, bizantiškos tradicijos – norėjau visas tradicijas sujungti, kad naujai skambėtų ir atėję žmonės tai išgirstų.

Jūsų žmona Svetlana irgi ten dirbo su vaikais?

Ji vadovavo sekmadieninei mokyklai, iš pradžių vienoje bažnyčioje – Dievo Motinos Ėmimo į Dangų sobore, paskui vienuolyne. Abiejose vietose veikė vaikų teatrai. Statėme spektaklius, 2016 metais net buvome gavę finansavimą vienam mano projektui.

Tuomet gal ir pradėjote rašyti vaikams?

Kurti vaikams paragino žmona. Pabandžiau, ir pavyko. Tikrai labai smagu jiems rašyti, ypač prisimenant, kaip prieš trisdešimt metų kūriau sudėtingus simfoninius kūrinius.

Kai kas sako, kad vaikams rašyti kaip tik yra sunku.

Man tai ne. Mes su žmona turbūt dar iki šiol vaikai.

Turbūt panašiu metu kilo mintis rašyti ir operėles vaikams, kurios irgi tapo svarbia Jūsų kūrybos dalimi?

Operėles pradėjau kurti anksčiau, gal kokiais 2010-aisiais. Parašiau jų keturias, rusų kalba. Po to pradėjom jas versti į lietuvių kalbą, taigi dabar iš penkių operėlių keturios yra ir lietuviškai (jas visas galima rasti mano youtube kanale). Jas ir rusiškai, ir lietuviškai rodėm visur,  važinėjom po Lietuvą.

Tokių operų vaikams tikrai reta kompozitorių kūryboje?

Pasakysiu nekukliai – tokių nėra apskritai (bent aš apie tai neturiu jokios informacijos). Tai tikros operos, tik pritaikytos vaikų muzikavimui, ten jie patys ir dainuoja. Sudėtingiausia mano opera yra dviejų veiksmų „Coliukė“ (nauja jos redakcija vadinama „Mažųjų žmogelių pasaulyje“), ji yra tikrai tinkama operos teatrui.

Grįžkime prie Jūsų šeimos. Žmona Svetlana yra muzikė, o vaikai?

Turime jų keturis: tai Žana, Germanas, Alfredas ir Teodoras. Žana yra violončelininkė ir dailininkė, ji dabar studijuoja Vilniaus dailės akademijoje tapybą, o, kadangi yra baigusi violončelę, dėsto Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Ji labai mėgsta dirbti su vaikais, ir aš jos mokiniams dažnai ką nors sukuriu.  Dažnai rašau akompanimentus ypač lengviems kūrinėliams, kad ir dviem natoms. Pavyzdžiui, groja keturmetė mergaitė, o aš parašau akompanimentą – ir tai jau kūrinys „Seneliai žaidžia badmintoną“. Kitas – „Princesė ir katytė“, reikia groti atviromis stygomis; viena styga yra Princesė, kita – Katytė. Vaikui tai įdomu, jis taip sužino, kaip gimsta muzika.

Alfredas – dainavimo magistras, bosas, dabar kartu dirbame chore „Vilnius“. Germanas eina dvasiniu keliu ir šiemet  baigs Varšuvos dvasinę akademiją (dabar jis Paryžiuje, gieda viename iš stačiatikių vienuolynų).  Teodoras irgi nėra muzikas; jis kuria labai originalius vaizdo įrašus savo youtube kanale.

Esate sukūręs ir simfonijų, ir instrumentinių koncertų. Kokie žanrai jums įdomūs dabar?

Šiais laikais visi dirba pagal projektus. Jei yra užsakymas, tai ir kuriama. Šiuo metu, kadangi dirbu chore „Vilnius“ ir kasdien girdžiu choro skambesį, tvarkau savo chorinę muziką. Chorui esu perdavęs daug natų, dar daug ką reikia ir sutvarkyti. Tai dabar mano, šešiasdešimtmečio, tokia ir užduotis – sutvarkyti tą savo kūrybinį palikimą ir viską suskaitmeninti, kad nepražūtų ir liktų žmonėms.

Bet yra ir naujų sumanymų – atviras ciklas (tai yra neturintis pabaigos, kuris kartas nuo karto pratęsiamas) pagal XX a. britų poeto Tedo Hugheso knygą „Varnas“ (100 eilėraščių). Taip pat ant stalo didžiulis darbas – Requiem pagal lotynišką tekstą, o tolesniuose planuose – opera pagal „Karalių Lyrą“, ir dar, ir dar…

Tarp Jūsų chorinės muzikos ar daugiau pasaulietinės, ar religinės? Jūs ir pagal katalikiškus tekstus esate parašęs muzikos („Crucifixus“, „Stabat Mater“)?

Religinės žymiai daugiau. Vaikystėje buvau krikštytas Katalikų Bažnyčioje, taigi jaunystėje, iki 2000-ųjų, buvau katalikas, nors labiau formalus. Bet, pavyzdžiui, jau 1996–1997 m. Krasnojarske sukūriau klasikines lotyniškas mišias, kitų giesmių, reiškia, tai rūpėjo. Dabar – Šventosios Dvasios amžius. Šventoji Dvasia sujungia visus, ir nėra jau jokio skirtumo – katalikas ar stačiatikis, kitais pagrindais viskas vyksta.

Dar nežinia, kaip baigsis situacija dėl dabartinio karo – tai turi turėti poveikio muzikai, nors kol kas jo lyg ir nematyti. Menas negali būti nuošalyje. XX amžiuje menas atsiskyrė nuo gyvenimo (postmodernizmas); tokį postmodernizmą aš jaučiu, bet jam ne iš visos širdies pritariu. Todėl daug kam psichologiškai paveiki muzika atrodo pasenusi ir neįdomi. O paprastiems žmonėms muzikoje kaip tik tokio poveikio ir reikia. Kodėl visi per „Madam Baterflai“ verkia? O šiuolaikinėje muzikoje retai pasitaiko psichologizmo, atviros emocijos, dramos.

Taip pat dar nelengvas darbas yra savo kūryba sudominti atlikėjus?

Apskritai gyvenime esu dažnai susidūręs su tokia situacija, kai naujam kūriniui skiriama itin mažai dėmesio,  nepakankamas repeticijų kiekis ir pan. Dažnai sako: „Čia neįmanoma pagroti.“ Nors yra buvę ir gerų pavyzdžių.  Kai Petrozavodske parašiau savo diplominį darbą chorui su orkestru, atidaviau jį savo profesoriui, jis atnešė natas į chorą, kuriame ir aš dainavau. Choro vadovas sako: „Ne, šito neįmanoma sudainuoti.“ Ir tada pradėjome dirbti.

Ir neprivertė Jūsų kažką keisti?

Ne, metus repetavo ir sudainavo gerai. Žinoma, tai buvo studentai. Bet jeigu  būtų buvęs, tarkim, valstybinis kolektyvas, ar jis repetuotų kokią simfoniją vienerius metus?

Tai gal tiesiog reikia rašyti paprastesnius kūrinius?

Paprastesnius irgi reikia rašyti, ir mano kūrybiniame sąraše tokių yra labai nemažai, bet jeigu rašai profesionaliam chorui, orkestrui – tai gali parašyti įdomų, savitą kūrinį, kuris skirsis nuo kitų…

Bet, tarp kitko, noriu pabrėžti, kad bendra atlikėjų kultūra Lietuvoje yra žymiai aukštesnė, negu Rusijoje. Ten buvo netgi taip, kad solistas tiesiog neatvažiavo iš kito miesto nei į repeticiją, nei į premjerą, nors visi jo iki galo laukė, ir jis vis į skambučius atsakydavo, kad važiuoja, bet taip ir liko namie… Ir kūrinys liko neatliktas.

Ties kuo šiuo metu dirbate?

Esu pradėjęs kurti Requiem.  Baigiau pirmąją dalį  Requiem aeternam, ji parašyta chorui, styginiams ir vargonams. Pusiau parašyta Kyrie dalis.

Taip pat  tvarkau Mišių, parašytų basso profundo ir ansambliui, medžiagą.  Deja, bet atrodo, kad tų basso profundo atlikėjų pasaulyje neliko nė vieno, kuris galėtų sudainuoti šitas mišias (ten yra ir dodekafonijos). Tas minėtas mano draugas Mileris jau garbingo amžiaus, o kitų aš nepažįstu, gal jų ir nėra. Todėl šias Mišias perdirbu styginiams, fortepijonui ir chorui;  iš dalies tai bus visai kita muzika, pavyzdžiui, visai kita Agnus Dei dalis.

Po išėjimo iš tarnystės bažnyčioje bandau vėl prisijungti prie pasaulietinio muzikinio proceso, ir tam, kaip ir tada, kai mes atvažiavome į Lietuvą, man padeda Kompozitorių sąjunga, nes turiu čia per mažai pažįstamų tarp muzikantų. Esu labai dėkingas šiai mūsų organizacijai, buvusiai pirmininkei Zitai Bružaitei, dabartiniam pirmininkui Mykolui Natalevičiui už pagalbą ir palaikymą.

O kaip apibūdintumėt savo stilių?

Kai atvažiavau į Vilnių, viena muzikologė mano simfoniją apibūdino kaip „politinį simfonizmą“. Joje panaudojau Igorio Severianino (rusų poeto, po Spalio revoliucijos pabėgusio iš Rusijos ir vėliau gyvenusio Estijoje) eilėraštį, kuriame jis rašė,  „kaip būti poetu jūsų žiaurioje žemėje“.  Tačiau buvo jau 1989-ieji, atlydys, taigi gavosi toks politinis ir etiškas manifestas.  Dar Petrozavodske konservatorijoje vienas profesorius apibūdino mano muziką kaip „harmoningas disonansas“, ir tas pavadinimas, mano manymu, yra labai arti tiesos, nes disonansų mano muzikoje yra labai daug, bet kažkodėl jie dažnai skamba gana švelniai, nežinau, kodėl…

Dar vėliau, kai rodžiau savo kūrinius keliems garsiems kompozitoriams, iš jų sulaukiau tokių atsiliepimų: „viskas vystosi ir baigiasi visai ne taip, kaip tikėjausi“,  arba „ši muzika paprasta, bet ne tuščia“.  Aš kaip ir nelabai sutikčiau, kad muzika paprasta, nors muzikinė medžiaga taip gali atrodyti, bet klausant dažniausiai lieka įspūdis, kad ten daug yra kur gilintis. Pagal muzikinį temperamentą esu romantikas, tad galima būtų sakyti, kad mano muzika – neoromantinė, gal kartais ir pusiau minimalistinė, taip pat joje labai nemažai yra ir intelektualumo (pavyzdžiui, aš sugalvojau 144 garsų seriją, kurią dažnai naudojau kūryboje).

Galiu rašyti visaip – ir labai tylią muziką, kurios galima klausytis užsimerkus, ir galiu ja tarsi viską sugriauti. Taip pat nematau problemos, jei iš kūrinio į kūrinį keliauja muzikiniai motyvai. Jie gali suskambėti nors ir penkiuose skirtinguose kūriniuose, bet atrodys kitaip. Yra toks žanras exlibris, turiu jų keletą parašęs, gal dar rašysiu. Tai reiškia – „iš mano bibliotekos“, mano ženklas – gali būti ir čia, ir ten. Galima net tokį žaidimą surengti – atspėkit, iš kokio kūrinio paimta ar kokiuose kūriniuose skamba.

Apibendrinant, tai iš vienos pusės – neturiu vienodo savo stiliaus, bet iš kitos – žmonės, kurie šiek tiek įdėmiau klausosi mano muzikos, galų gale ją visgi atpažįsta kaip mano. Gaila tik, kad tokių žmonių yra menkas būrelis, nes mano kūriniai labai retai skamba koncertuose. Per visą laikotarpį, kol mes gyvenome Lietuvoje, koncertuose buvo atlikti gal 3-4 kūriniai (neskaitant jubiliejinių koncertų arba mano asmeniškai surengtų projektų), o Vilniuje, kur aš gyvenu,  filharmonijoje – išvis nėra skambėjusi nė viena mano muzikos nata. Žinoma, tai nėra koks skundas, o daugiau fakto konstatavimas, nes aš pats ne laiku pasitraukiau iš muzikinio gyvenimo.

Viena vertus, tokia padėtis, kai tavo kaip kompozitoriaus veikla ir Lietuvos muzikinis gyvenimas praktiškai „nesusikerta“, gali kelti nusivylimą, bet, kita vertus, aš esu laisvas menininkas tikrąja žodžio prasme, nes manęs nevaržo projektai, užsakymų sąlygos, visokie terminai, reikalavimai pritarti kokiam nors siužetui, idėjai – galiu laisvai kurti tokią muziką, kokią noriu kurti pats ir kurią tik aš ir sugebu sukurti. Ir man tai yra svarbiausia – kad aš atlieku šitą savo pareigą ir ateityje kiek sugebėsiu, atliksiu pareigą pristatyti žmonėms būtent savo muziką. Tai yra viso mano muzikinio gyvenimo tikslas.

Bendrai, nors mano gyvenime muzika svarbi, bet gyvenimas galų gale yra ne vien muzika.

Dėkoju už pokalbį.

 Lietuvos muzikos antena

Asmeninio archyvo nuotraukose:

1. Viktoras Miniotas 2012 m.
2. Viktoras Miniotas Krasnojarske.
3. Po Koncerto nr. 1 premjeros.
4. Su žmona Svetlana.
5. Su ansambliu „Skitos“.