
29 Rgs Ona Jarmalavičiūtė. „BŪTI šalia“: pokalbis su Antonijumi Baryševskiu ir Maksimu Kolomijetsu
Šių metų festivalyje „Jauna muzika“, kuriam antrus metus vadovavo kuratorė iš Ukrainos Kateryna Alymova, per įvairias eksperimentinio meno formas, buvo gvildenama „buvimo šalia“ – artumo, giminystės, kaimynystės – tema, daug dėmesio skiriant pažinčiai su šių dienų Ukrainos menininkais. Du šios šalies atstovai – pianistas Antonijus Baryševskis ir kompozitorius, obojininkas, garso menininkas bei improvizacinės muzikos atlikėjas Maksimas Kolomijetsas – susitiko festivalio scenoje 2023 m. balandžio 28 dieną, kur pamėgino apjungti savo asmeninių kelių trajektorijas, stengdamiesi kurti tai, kas tuo pat metu ir ekspansyvu, ir įtrauku – klausytojas išvydo ir išgirdo, kas atsitinka, kai ėjimas į išorę jungiamas su judėjimu į vidų, kai du kūrėjai mėgina nuvilioti vienas kitą savo pasirinkta kryptimi. Buvo galima pajusti jų individualybes, stotą, kaip skirtingai jie prieina prie savo instrumentų, kaip išgauna garsą – kiekvienas su savo spalva, savo idėjomis. Patirti, kaip scenoje improvizacijos metu rotuoja skirtingi spalvų, garsų ir dūmų kamuoliai, tarytum didžiuliai sulėtintai plaukiantys debesys, kuriuose klausytojas gali ištirpti.
Abu šie menininkai su muzika nuo mažų dienų. Abu, užaugę klasikinės muzikos pasaulyje, smarkiai išplėtė žanrų ir stilių ribas. Tarptautiniu lygmeniu koncertuojantis pianistas Antonijus Baryševskis – daugiaplanis, inovatyvus muzikantas, kurį domina išraiška, tembro sodrumas, temperamentas. Maksimo Kolomijetso kūryba – eksperimentinė, avangardiška. Prasidėjus karui, jis įkūrė meno kubą po žeme „KoRa“ – nepriklausomą erdvę muzikantams koncertuoti bei įrašinėti kūrinius karo metu, kur kartu su bendraminčiais leidžiasi į niekieno nevaržomus kūrybinius nuotykius.
Antonijus ir Maksimas pirmą kartą scenoje susitiko būtent Vilniuje, eksperimentinės muzikos ir garso meno festivalyje „Jauna muzika“. Su jais prieš pasirodymą kalbėjosi muzikologė Ona Jarmalavičiūtė.
Jūs abu turite klasikinės muzikos išsilavinimą ir vėliau pasukote link modernios, eksperimentinės, elektroninės muzikos. Kaip tai nutiko?
A. B. Anksčiau niekada neturėjau pakankamai laiko muzikiniams eksperimentams. Tai man būdavo sunku – ir noriu daryti, ir negaliu. Todėl dabar, kai tik atsiranda galimybė, mielai dalyvauju įvairiuose eksperimentinės muzikos renginiuose. Mane labai masina improvizacija, kuomet muzikuodamas galiu keliauti ten, kur dar niekada nebuvau.
M. K. Kadangi turiu klasikinės muzikos išsilavinimą, kartais skeptiškai vertinu šiandieninį elektroninės muzikos lauką. Dažniausiai kūriniai čia būna arba primityvūs, arba nesuvaldyti ir chaotiški. Dėl to, manau, galiu įnešti naujų drąsių idėjų į šiuolaikinės elektroninės muzikos sceną. Sulieti akademines muzikines idėjas su elektronika. Tikiu, jog tai kuria naujas muzikines patirtis.
A. B. Improvizacija yra labai svarbus dalykas. Manau, jog kiekvienas muzikantas gali ir net turėtų improvizuoti. Tai naudinga bei lavina muzikinį mąstymą.
Kokia jūsų patirtis muzikuojant kartu?
M. K. Iš tiesų turiu nedaug patirties improvizuodamas su Antonu, tai pirmas kartas. Tačiau su šiame festivalyje taip pat dalyvaujančiu violončelininku Viktoru Rekalo jau esame surengę kelis koncertus elektronikai ir violončelei. Taip pat festivalyje „Jauna muzika“ pirmą kartą grojau su lietuviais muzikantais. Patirtis puiki ir įkvepianti.
A. B. Maksimai, tai nėra pirmas kartas, kuomet mes improvizuojame kartu. Prieš tai porą kartų drauge dalyvavome muzikiniuose projektuose KoRa‘oje. Bet dar niekuomet negrojome duetu. Dėl to tai pirmas kartas.
Koks skirtumas yra improvizuojant su skirtingais muzikantais?
M. K. Mano požiūriu, Viktoras Rekalo yra labiau romantiškas, o Antonijus – labiau techniškas muzikantas.Jis turi kaskart groti būten taip, kaip yra suplanavęs. Jis turi daug patirties kaip improvizatorius ir kompozitorius, taip pat žinau, jog yra labai kūrybinga asmenybė, puikus fotografas. Dėl to improvizuodamas jis visuomet kuria įdomius, keistus dalykus ir tuo žavi.
Kaip šiai progai susiformavo jūsų duetas?
M. K. Niekas nežino, kaip tai įvyko, kas pirmas pasiūlė šią idėją. Tiesiog taip sukrito. Manęs paklausė – ar nori groti su Antonijum? Sutikau.
A. B. O manęs paklausė, ar noriu groti su Maksimu.
Ką galėtumėte papasakoti apie jūsų improvizaciją?
A. B. Mes jau turime keletą idėjų, tam tikrus rėmus, kurių viduje improvizuosime. Iš pradžių galvojome derinti tik akustinio fortepijono bei elektronikos skambesį, bet dabar viskas išsiplėtė, aš pats groju ne tik fortepijonu, bet ir ksilofonu, sintezatoriumi. O Maksimas kartu su elektronika taip pat groja obojumi. Viskas daug labiau sumišę, bandysime kurti daug skirtingų kombinacijų. Mano nuomone, prieš improvizuojant, svarbu susiplanuoti kelius, kuriais galime pasukti grodami scenoje. Tačiau, be abejo, visada reikia nusiteikti netikėtumams.
M. K. Koncerto metuvisada galima sulaužyti iš anksto nusistatytas taisykles. Bet šiai improvizacijai ruošiamės – stengiamės išvengti chaoso ir turėti planą.
A. B. Taip pat nekantrauju repetuoti koncerto aplinkoje ir ją ištyrinėti. Manau, erdvę taip pat galima panaudoti kaip improvizacijos dalį. Be to, erdvę taip pat galima išreikšti muzikoje. Scena gali būti trečias muzikantas, savaip pakreipiantis improvizavimo kelią.
Kokie garsai jums yra artimi?
M. K. To sintezatoriaus, kurį naudosiu scenoje, garsų paletė man yra nepaprastai artima.
A. B. Įdomu, jog man šio sintezatoriaus skambesys šiek tiek primena obojų.
M. K. Garsai, skambantys scenoje, yra tarsi mano vidinio pasaulio tąsa. Tai gali būti mano vaikystės patirčių išraiška, nostalgija ar koks nors ryškus jausmas. Visas savo patirtis aš atsinešu į sceną. Dėl to visi scenoje skambantys garsai man yra artimi.
Kokius didžiausius skirtumus abu jaučiate tarp akustinės bei elektroninės muzikos atlikimo?
M. K. Iš tiesų, nematau didelio skirtumo tarp obojaus ir elektronikos. Jaučiu, jog elektronika yra tarsi tęsinys to, ką galiu atlikti su obojumi. Ji išsiveržia iš klasikinės muzikos ribų ir leidžia suskambėti kai kam didesniam ir svarbesniam.
A. B. Man taip pat patinka elektroninė muzika. Instrumentas gali rėkti, gali dainuoti – tave išgąsdinti arba kaip tik nuraminti savo švelniu skambesiu. Galima pakeisti daugelį parametrų, ko nepadarysi su fortepijonu – ten teturi vieną tembrą ir ribotas galimybes jungti garsus. Elektroninė muzika leidžia man išreikšti dalykus, kurių skambindamas fortepijonu išreikšti negaliu.
Ką reiškia improvizuojant scenoje vienu metu būti ir atlikėju, ir kompozitoriumi?
A. B. Kaip klasikinis muzikantas, dažniausiai atlieku parašytą muziką – išsistudijuoju partitūrą, mokausi, repetuoju. Visuomet išreiškiu kito žmogaus idėjas, jausmus, išgyvenimus, nors ir perleistus per savo filtrą. Dėl to man yra labai įdomu atlikti naujus kūrinius. Aišku, improvizacinė muzika nėra tokia detali, galbūt kartais ji galėtų būti atlikta geriau ar patobulinta. Tačiau tame ir slypi jos grožis – nežinai, ko tikėtis. Manau, tokie koncertai yra puiki galimybė atrasti save akimirkoje bei garsuose.
M. K. Atlieki muziką, kuri yra kuriama čia pat, po tavo pirštais. Ir net įrašyta čia ir dabar, iškart turi atlikimo artefaktą.O juk atliekant kasikinę muziką neretai tenka metų metus laukti, kol bus įrašytas tavo kūrinys. Esu sukūręs daug kompozicijų obojui ir kitiems instrumentams, tarp kurių ir fortepijonas. Taigi žinau, kaip stipriai visas procesas skiriasi nuo improvizacijos.
Maksimai, Kyjive įkūrėte koncertų erdvę „KoRa“. Kaip tai įvyko?
M. K. Šiuo metu Ukrainoje situacija yra sudėtinga, muzikantai neturi daug erdvių repeticijoms ir koncertams. Tai buvo mano svajonė – sukurti tokią erdvę, kur kūrėjai būtų nepriklausomi nuo kitų žmonių, politikos ar institucijų. Kad joje iš tiesų galėtume daryti tai, ką norime. Ten yra fortepijonas, sintezatorius, mikrofonai, atskira erdvė įrašams daryti. Taip gimė daugybė koncertų, bendrų projektų, taip pat su Antonijumi ir Viktoru. Kuriame ištisus muzikos festivalius, neretai transliuojame pasirodymus internetinėse platformose. „KoRa“ yra erdvė, kurioje galima išgirsti daugybę įdomių asmenybių iš Kyjivo. Man visos šios patirtys yra nepaprastai svarbios.
Ką jums reiškia šių metų festivalio „Jauna muzika“ tema „BŪTI šalia“?
A. B. Man muzika visuomet yra išraiška. Ar tai būtų klasikinis atlikimas, ar improvizacija – muzika visuomet kažką sako. Sunku žodžiais išreikšti ką. Galbūt švelnumą per trapias melodijas, gyvenimo turbulenciją ar vienatvę. Svarbūs ir kontrastai – tai ne viena išraiška, o skirtingų elementų buvimas šalia. Šiame koncerte mes su Maksimu esame tarsi dvi skirtingos pusės, turime skirtingą priėjimą prie muzikos, kitų turinių. Šalia skamba skirtingi instrumentai bei nesuderinamos jų galimybės. Scenoje visada įdomu išgirsti visus kontrastus, kombinacijas, kurios gimsta iš mūsų susidūrimo. Kuomet elektroninis instrumentas suskamba lyg akustinis, o, pavyzdžiui, fortepijonas staiga labai mechaniškai. Aišku, tai nėra kova ar vaidinimas, labiau interakcija. Labiau buvimas šalia, kuris paveikia abiejų muzikantų grojimą. Tai puiki erdvė tyrinėjimams ir naujiems muzikiniams atradimams.
Ačiū už pokalbį.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra