Kotryna Lukšytė. Apie veiksmus pasaulyje ir šiuolaikinėje muzikoje – festivalis „Jauna muzika“

Festivalis „Jauna muzika 2022“, Kotra. Tomo Tereko nuotr.

Kotryna Lukšytė. Apie veiksmus pasaulyje ir šiuolaikinėje muzikoje – festivalis „Jauna muzika“

Ką gali sukelti veiksmas, padarytas tyčia, ar netyčia? Kokios jo pasekmės? Ar galima suvaldyti jo sukeltas reakcijas? Kokie veiksmai reikalingi šiandieniuose kontekstuose? Į šiuos ir kitus klausimus šiemet bandė atsakyti eksperimentinės, elektroninės muzikos ir garso meno festivalis „Jauna muzika“.

Garso menas ir eksperimentinė muzika ilgą laiką Lietuvos muzikos padangėje užėmė gretutinę vietą, tai buvo viena iš šiuolaikinės muzikos dalių, pasirodanti tarp kitų stilių. Tačiau festivalis „Jauna muzika“ koncentruojasi būtent į šią meno sritį. Tai vienas seniausių festivalių: jis susikūrė greitai po Nepriklausomybės atgavimo ir šiemet šventė savo trisdešimtmetį. Nepaisant to, jis sugeba išlaikyti profesionalumą, novatoriškumą ir šviežią žvilgsnį į šiuolaikinės muzikos tendencijas. Kiekvienais metais festivalis pritraukia ne tik lietuvių kompozitorius, bet ir pasikviečia daugybę profesionalių ir įdomių kūrėjų iš viso pasaulio.

Šiemet „Jauna muzika“ dėmesį nukreipė į Ukrainą. Festivalio vairą perėmusi Kateryna Alymova – ukrainiečių šiuolaikinės kultūros ir muzikos kuratorė, viena iš Kijivo šiuolaikinės muzikos dienų bendraįkūrėjų ir daugelio renginių organizatorė, leidusi į eksperimentinės muzikos audinį tankiai įsipinti ir ukrainietiškam naratyvui. Festivalyje greta lietuvių ir kitų šalių muzikantų, skambėjo labai daug ukrainiečių muzikos, begalė premjerų, atvyko ne vienas atlikėjas, vyko diskusija apie galimybes kurti ukrainiečių ir lietuvių menininkų bendradarbiavimo platformas. Festivalio fokusas – VEIKSMAS (-AI), kuriame nagrinėjama kaip įvairūs veiksmai gali sukelti ir sukelia reakcijas, jų padarinius, kaip jie paveikia kūrybą, visuomenę ir asmeninį gyvenimą ir kokių veiksmų gali imtis kiekvienas iš mūsų. Galų gale, garso tyrinėjimai yra veiksmų ir reakcijų grandinė, atskleidžianti naujus kūrybinius laukus, naujas muzikos patyrimo galimybes. Rusijos terorą išgyvenančioje valstybėje įvairūs menininkai ieško būdų kaip dorotis su neišvengiamais veiksmais ir kaip sukelti naujus, pokytį reiškiančius veiksmus.

Festivalio programa buvo suformuota atsižvelgiant į išskirtinai veiksmo (-ų) tyrinėjimą. Pirmoji diena vadinosi „Neapibrėžta neišvengiamybė“ – idėja, kad veiksmai (tiek istoriniai, visuomeniniai, socialiniai, tiek garsiniai) sukelia neišvengiamus ir dažnai nevaldomus padarinius. „Judėjimo pobūdis“ kalba apie tai, kad veiksmas sukelia judėjimą išjudinus atspirties tašką. „Aktyvus stebėjimas“ – aplinkos veiksmų ir reakcijų fiksavimas ir suvokimas. Na, o „Dabartinės trajektorijos“ sutelkia dėmesį į dabar aplink mus vykstančius veiksmus ir judėjimus, pokyčius ir tolesnes perspektyvas.

Šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ kvarteto (Simas Tankevičius – smuikas, Kristina Morozova – smuikas, Monika Kiknadzė – altas, Ignė Pikalavičiūtė – violončelė) parengtos programos „Tamsūs laikai. Atspirties taškas“ pavadinimas atskleidžia jos prasmę – čia parinkti kūriniai žymi įvykius, pradėjusius tamsius laikus šiuolaikiniame pasaulyje, o jei tiksliau – JAV, Lietuvoje ir Ukrainoje. Kūriniai išdėlioti pagal jų reikšmės chronologiją. Ritos Mačiliūnaitės „Ne mano upė“ žymi 1941-06-14 Lietuvoje prasidėjusius masinius trėmimus. Tai ganėtinai dramatiškas ir vizualus kūrinys. Jo struktūrinis pagrindas – įrašytas kompozitorės tėvo pasakojimas, apie vaikystėje išgyventą trėmimą į Sibirą, kartu tampantis ir kompozicine medžiaga. Sapnai, fašistų baisybės ir vaikiško pasaulėvaizdžio pripildyta muzikinė istorija atsispiria nuo šių liudijimų, kurie pamažu persipina su kvarteto, elektronikos garsynu, vokalu ir galiausia karūnuojamas vaikiško balso karūna. Visa tai neleidžia pamiršti, kad tragiški įvykiai dramatiškai persismelkia į mažo žmogaus pasaulį, palikdami ryškius ir emocionalius pėdsakus. Panašu, kad R. Mačiliūnaitei įtakos turėjo ir kitas programos kūrinys – Steve‘o Reicho kompozicija „WTC 9/11“, pažymintis teroristinius išpuolius Niujorke 2001-09-11. Liudininkų pasakojimai tampa muzikinės kalbos pagrindu. Kvartetas puikiai išpildo užduotį ne tik įgarsinti, bet ir perteikti pakankamai įžemintą nerimastingą muzikinį piešinį. Čia yra ne vienas pasakotojas, kiekvienas su savitu balsu. Klausytoją persmelkia individualus nerimas, kuris, rodos, nesibaigia net muzikai nutilus. Ukrainiečių kompozitoriaus Boriso Loginovo „Miegas per nemigą“ pratęsia šią nerimo būseną ir priartina prie dabarties. Jis žymi 2022-02-24 prasidėjusį karą Ukrainoje. Jei R. Mačiliūnaitė ir S. Reichas kalba per liudininkus, B. Loginovas pasakoja pirmuoju asmeniu, jo patirtis tiesioginė, o pažymimi tamsūs laikai dar nesulaukė pabaigos. Kvartetas čia žaidžia su elektronika – ji mus pastato į nuošalaus stebėtojo poziciją, tarsi viskas kas vyksta, vyksta ne čia pat, o kažkur už stiklinės pertvaros (beje, su šia prašalaičio pozicija susidursime ir kituose ukrainiečių kūriniuose). Tačiau prie realybės priartina kvartetas – ir mikrotonalumo, ir labiau tradicinio kvarteto suvokimo gausus muzikinis piešinys yra destruktyvus ir skausmingas.

Koncertų ciklui įsibėgėjus, „Jauna muzika“ skatino pasinerti į „Aktyvaus stebėjimo“ būseną. O aktyvus stebėjimas vyko tiek metaforiškai, tiek tiesiogiai. Šiuolaikinės vokalinės muzikos ansamblis „Melos“ kartu su violončelininku Antonu Lukoszevieze nėrėsi į aktyvų stebėjimą tarp garso ir už garso ribų. Alexey‘aus Shmurako kūrinys „Intermezzo“ elektronikai ir violončelei daugiausia dėmesio sutelkia į pauzes: įraše skambantys lauko garsai kuria nutolusią lietingos dienos atmosferą, o trumpi violončelės motyvai viską suvienija į skaidrią melancholiją. Pablo Mariña’os premjeriniame „P_c_+_v“ prisijungė ir „Melos“, tirdamos redukuotą, susiaurintą kompozitoriaus muzikinę kalbą. Jai priešpriešinamame Mortono Feldmano „Voices & Cello“ atlikėjai gilinasi į garso ir jo santykio su kitais erdviškumą, subtiliai matuoja jo tūrį. O galiausiai Ryčio Mažulio premjeroje „Eskhatos“ kone tradiciškai atveria paties garso vidų, išskaidant iki mažiausių siūlelių ir pinant juos iš naujo.

Tačiau ne visiems aktyvus stebėjimas yra žvilgsnio nukreipimas į patį garsą. Tai gali būti ir savistaba, savo būsenų ir savasties pajautimas. Todėl giliems nagrinėjimams, moksliškai grįstoms koncepcijoms ir sudėtingoms, tamsioms temoms nusiteikusiai šio festivalio publikai Marius Salynas pateikia alternatyvą – audiovizualinį kūrinį „360°“. Pasak autoriaus, svarbu kartas nuo karto apsivalyti mintis ir surasti save gamtos apsupty, „kur lieka tik amžinas mūsų santykis su gamta ir jos begaline energija“. Čia jis panoraminius miškų vaizdus bandė derinti su meditatyvia muzika. Autorius mini, kad muzika neutrali, tačiau su vizualine medžiaga tam tikra prasme ji siejasi sunkiai. Nors ir nuoseklus, bet nuolat judantis vaizdas neleidžia susikoncentruoti į vieną tašką. Kita vertus, nuo jo atsiribojus galima pasinerti meditatyvią būseną.

Paskutinis vakaro „aktyvus stebėtojas“ buvo Palle Dahlstedas. Menininkas su garso veiksmais ir reakcijomis dirba jau apie 15 metų, todėl jis puikiai įsilieja į „Jaunos muzikos“ kontekstą. Prieš festivalį vedęs meistriškumo kursus LMTA studentams, tąvakar jis pristatė savąją perspektyvą ir kūrybinę kalbą. Performanse „Išmėginti ir reaguoti, apmąstyti ir varijuoti“ aktyvus stebėjimas pasireiškė žaidimo forma – laisvame garsų lauke galima paleisti garsą, prie jo intuityviai prijungti kitus ir stebėti kaip jie tarpusavyje reaguoja. Jo smalsus, išbandymų kupinas pasirodymas privertė įdėmiai sekti kiekvieną naują veiksmą ir stebėti, kaip „žmogus ir mašina“ randa išraiškos vienovę.

Šiemet „Jauna muzika“ tapo labai asmenišku ir motyvuotu akibrokštu, kalbančiu apie Ukrainos ir jos menininkų padėtį karo akivaizdoje. Todėl ir paskutinis festivalio vakaras, pavadintas „Dabartinės trajektorijos“, atsigręžė į išskirtinai ukrainiečių elektronikos premjeras. Čia pristatyti kūriniai žymi skirtingų menininkų padėtį atsidūrus karo akivaizdoje. Pirmoje vakaro dalyje „Proveržis“ nuskambėjo atrinkti kūriniai, apibendrinantys skirtingų kartų ir skirtingos muzikinės kalbos kūrėjų požiūrį dabarties kontekstuose. Juos mums pristatė ukrainiečių garso menininkė ir kompozitorė Alla Zagaykevych. Svyatoslavo Krutykovo kūrinyje „Neegzistuojančių civilizacijų kronikos“ (parašytame 2014 m., kuomet vyko Maidano revoliucija) atsiskleidžia jo naujojo konkretumo idėjos. Laukinių genčių muziką primenančiu ritmingu pagrindu kompozitorius kuria futuristinį elektronikos labirintą, papildomą Sergejaus Zvenigorodskio paveikslais. Šalia jo puikiai dera ir Alexo Tchorny „Umbra“ premjera. Čia į A. Zagayevych kartu su smuikininku Orestu Smovzhu kuria duslių elektronikos veiksmų ir smuiko reakcijų grandinę. Reikia paminėti, kad O. Smovzhas yra puikus šiuolaikinės muzikos atlikėjas, šiame kūrinyje atskleidęs instrumento spalvų paletę. Kiti du kūriniai sukurti gyvenant okupuotose žemėse. Yurii Samson „Inmostones“ balto triukšmo, žemų dronų ir tamsių atspalvių sūkuryje epizodiškai išryškėja netgi melodingos linijos. O Edward Sol „Beveik cukrus“ – vientisas, nepastovių pulsacijų kupinas garso srautas, kuriame, nors, rodytųsi, stengiamasi išlaikyti atstumą, tačiau esi panardinamas į visiško nerimo ir galiausiai nevilties būseną. Netikėtai šis kūrinys tapo, ko gero, tamsiausia ir emociškai paveikiausia patirtimi. Galiausiai, Georgijaus Potopalskio (žinomo kaip Ujif_Notfound) „TER.RAIN #18 5 19 21 18 18 5 3 20 9 15 14“ nukelia į plačias garso erdves. Kaip ir anotacijoje tiksliai pažymėta, čia garsas išlaisvinamas ir keliauja plačiai, o kartu su negatyvinėmis vizualizacijomis tarsi nukelia į išvietintą viziją, kurioje atsiriboji ir iš aukšto stebi tamsius, pusiau realius vaizdus.

Paskutinėje vakaro dalyje trys skirtingi menininkai patys stojosi prie pulto. Yana Shliabanska audiovizualiniame „Terra Sanata“ kvietė atsigręžti į nenatūralių veiksmų paveiktą žemės veidą ir jo gijimo procesą. Menininkės elektronikos paletė (kurią ji valdė žiedu, t. y. plastiniais rankos judesiais) keitėsi nuo stipriai perdirbtų akustinių instrumentų balsų, pamažu „iškviesdama“ dirbtinus ūžesius. O. Smovzho ir A. Zagaykevych tandemas, dar kartą pasirodęs scenoje, šįkart pateikė kompozitorės kūrinius, sukurtus skirtingais laikais. Išties, „Transparency“, sukurtas dar 2009 m., išsiskyrė savo skaidriu skambesiu, tarsi atkartojančiu šviesos lūžius stikle. „Voyage au bout de la nuit“ ir „RANA“ pasižymėjo kur kas tamsesniais, destruktyvesniais užmojais ir skirtingų intensyvumų derinimu. Muzikine kalba šio vakaro (ir viso festivalio) kontekste išsiskyrė Kotra (dar žinomas kaip Dmytro Fedorenko). Jo patirtis šokių muzikos, techno srityje persismelkė jo „Blazing Anthem For The No One Who Is Just Anything“. Šį pasirodymą puikiai apibūna jo aprašymas: „šamaniškas ritualas betono ir asfalto burtininkams“ – klausytojas čia panardinamas į ritmingos, skambios ir tamsios elektronikos persmelktą vyksmą.

Festivalis „Jauna muzika“ ir toliau garbingai neša savo novatoriškumo vėliavą, kiekvieną kartą įrodydamas, kad eksperimentinė muzika yra mūsų laiko išdava. Nors šiame tekste liko nepaminėti (ir autorės neaplankyti) O. Smovzho, moksleivių ir studentų muzikos koncertai, tačiau ir tai nesutrukdė pajusti intensyvios festivalio dvasios. Reikia tikėtis, kad festivalio nešamos žinutės neliks nepastebėtos, o ukrainiečių menininkai greitai turės galimybę savo muziką pristatinėti laisvoje tėvynėje.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment