Tarptautinio V. Bacevičiaus pianistų konkurso olimpe: pianistas Viktoras Orestas Vagusevičius

25 Rgs Tarptautinio V. Bacevičiaus pianistų konkurso olimpe: pianistas Viktoras Orestas Vagusevičius

Baigėsi tarptautinis Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) pianistų konkursas, skirtas kompozitoriaus ir pianisto 120-osioms gimimo metinėms. Konkursas vyko rugsėjo 11-14 dienomis, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje ir Kauno valstybinėje filharmonijoje. Po III konkurso turo paaiškėjo prizinių vietų laureatai. Tai – Viktoras Orestas Vagusevičius (Lietuva) – I vieta, Joe Howson (Jungtinė Karalystė) – II vieta, Milda Marija Kiškūnaitė (Lietuva) – III vieta ir Borim Kang (Pietų Korėja) – IV vieta. Konkurso finalas vyko Kauno valstybinėje filharmonijoje, kurioje konkurso dalyviai muzikavo su Kauno miesto simfoniniu orkestru (vyriausiasis dirigentas Constantine Orbelian), diriguojant maestro Martynui Staškui. Laureatai grojo XX ir XXI amžiaus kompozitorių George‘o Gershwino, Maurice‘o Ravelio ir Tomo Kutavičiaus fortepijoninius koncertus.

Janina Stankevičienė pakalbino šio konkurso laureatą – pianistą Viktorą Orestą Vagusevičių.

*** 

Tomo Kutavičiaus opusas fortepijonui ir orkestrui „Theia mania“ („Dieviškas šėlas“) tikrai nėra paprastas pasirinkimas iš pažiūros klasikinių koncertų, nurodytų konkurso finalo pasirinkimui, kontekste. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Nusprendęs dalyvauti konkurse, norėjau, kad visa jo programa būtų susijusi nuo pradžios iki pabaigos, galbūt net turėtų bendrą temą. Kadangi dalis mano veiklų yra susiję su šiuolaikine, šiuo metu rašoma ar neseniai parašyta muzika, supratau, kad konkurse privalau šią savo pusę ir akcentuoti. Manau, kad V. Bacevičius iš esmės buvo kito amžiaus žmogus, tad ir mano konkursinė programa tai turėtų atspindėti. Rinkdamasis kūrinį finalo programai, svarsčiau, kas labiausiai tiktų prie antrame ture mano atliekamų šiuolaikinės ir modernios muzikos kompozitorių rato. Apsistojau ties V. Bacevičiaus Fortepijoniniu koncertu Nr. 2 ir T. Kutavičiaus „Dievišku šėlu“. Peržiūrėjęs natas ir pasiklausęs įrašų, supratau, kad T. Kutavičiaus kūrinys tam tikra prasme geriausiai simbolizuotų mano viso konkurso pasirodymą, o kartu būtų ir  didžiulis iššūkis man. Vedamas intuicijos ir noro apjungti šias idėjas pasirinkau „Dieviškasis šėlas“. Manau šio konkurso kontekste būtent šis T. Kutavičiaus kūrinys simboliškai atstovavo V. Bacevičiaus vertybes ir labai džiaugiuosi, kad galėjau atlikti šį kūrinį su orkestru.

V. Bacevičius ir T. Kutavičius – kokie atradimai, pažinimai susiję su lietuvių muzikos autorių kūriniais jus aplankė ir kokiomis įžvalgomis ar mintimis po konkurso norėtųsi pasidalinti?

Visų pirma turbūt galvoju apie lietuvių kompozitorių norą eksperimentuoti ir žaisti su muzikinėmis figūromis. Tiek Bacevičiaus tiek Kutavičiaus kompozicijose, kurias atlikau konkurse, yra daug panašių komponavimo principų ir prieigų. Nors pati muzikinė kalba gana daug skiriasi, tačiau panašūs kompoziciniai sprendimai (pvz. tų pačių motyvų tonacinis perstatymas, slenkanti faktūra ir pan.) šiuos autorius tikrai suartina. Žvelgiant iš toliau, yra ir tam tikra tematikų sąsaja. Gerai žinoma, kad V. Bacevičiui didelį įspūdį darė A. Scriabin’o muzika ir asmenybė. Scriabin’o muzika dažnai siejama su misticizmu bei egzistenciniais apmąstymais, o jo naudotos komponavimo praktikos buvo itin novatoriškos. Manau, kad mano pasirinkta Bacevičiaus „Pavasario siuita“ op. 50 ir T. Kutavičiaus kūrinys su orkestru labai gerai atskleidė minimas sąsajas. Apskritai konkurse norėjau atstovauti būtent V. Bacevičiaus muzikinį braižą ir rasti kūrinius, kurie galėtų vienaip ar kitaip kalbėti apie V. Bacevičiaus asmenybę. Kalbėti taip, kaip aš ją pabandžiau suprasti besiruošdamas šiam konkursui.

Kokių konkursų (tame tarpe – ir pianistų), renginių ar iniciatyvų pasigendate Lietuvos, o gal ir pasaulio muzikinėje panoramoje?

Iš esmės manau, kad Lietuva gyvena labai gerą kultūrinį gyvenimą. Pasirinkimo ir iniciatyvų daug. Sąlygos muzikantams gerėja, o ir žiūrovai tampa vis smalsesni. Žinoma, mūsų  muzikiniame gyvenime dažnai figūruoja tos pačios asmenybės (tiek atlikėjai, tiek kūrėjai), kurios yra tarsi kokybės ar estetikos standartas. Nekritikuoju to, tačiau didesnėse Lietuvos scenose norėčiau matyti ir didesnį spektrą lietuvių atlikėjų. Mūsų kraštas turi daug aukšto lygio menininkų, kurie dėl savo galbūt nestandartiškos tapatybės neturi lygiaverčių galimybių pasirodyti. Taip pat norėčiau, kad Lietuvoje atsirastų vietos ir Vakarų akademinės šiuolaikinės muzikos iniciatyvų soliniams instrumentams ar mažiems ansambliams. Retai kas atlieka didžiųjų modernių ar šiuolaikinių kompozitorių (kad ir pvz. Helmut Lachenmann, Luciano Berio, Arnold Schoenberg, Rebecca Saunders ir pan.) kompozicijas.

Borjigin T Ayas kūrinys „Ignite flame“ buvo vienas iš privalomų pasirenkamųjų 2024 m. vykusio V. Bacevičiaus vardo kompozitorių konkurso kūrinių. Kas lėmė ir šį Jūsų pasirinkimą?

Galvodamas apie savo pasirodymo konkurse eigą, siekiau pasirinkti tam tikrą formą – arką. Po įvairių apmastymų supratau, kad mano pasirodymas galėtų geriausiai nuskambėti tada, jei jis prasidės ir pasibaigs „sprogimu“. Seniau efektingų kūrinių labai bijodavau, manydavau, kad mano būdui tai netinka. Tačiau dabar jaučiu, kad tokie sprogstantys kūriniai kaip „Ignite flame“ gali paruošti publiką pokalbiui ar užbaigti jį su trenksmu, kuris yra pilnas išgyvenimo ar šamaniškos rimties.

Dėkui už pokalbį!

Lietuvos muzikos antena