Lukas Butkus. Akistatoje su globaliais iššūkiais: festivalį „Muzikos ruduo“ aptariant

23 Spa Lukas Butkus. Akistatoje su globaliais iššūkiais: festivalį „Muzikos ruduo“ aptariant

Kasmet šiuolaikinės lietuvių muzikos festivalis „Muzikos ruduo“ kviečia klausytojus pasinerti vis į naujas kompozitorių ir garso menininkų nagrinėjamas aktualias tematikas. Šie metai ne išimtis. Neretai ir antropologinio festivalio etiketės neišvengiantis „Muzikos ruduo“ šiemet leidosi į apmąstymus apie žmonijos ateitį akistatoje su globaliais iššūkiais, kaip klimato kaita, dirbtinio intelekto įsigalėjimas, savęs susinaikinimo grėsmė ir kita. Platesnį, arba kitaip – globalesnį, – vaizdą padeda susidaryti pernai užsimezgusi, o šiemet pilnu pajėgumu įtraukta tarptautinė festivalio programa, suteikianti sceną atlikėjams ir kompozitoriams iš įvairių pasaulio kraštų bei skatina skirtingus kultūrinius mainus ir bendradarbiavimą. Kuo festivaliui šie metai ypatingi, tai netikėta premjerinių kūrinių gausa – net keturiolika specialiai festivaliui parašytų kūrinių nuskambėjo pirmą kartą, žinoma, dar svarbu paminėti, kad su pirmą kartą Lietuvoje skambančiais užsienio kūrėjų kūriniais, festivalis „Muzikos ruduo“ šiemet muša rekordus – net apie dvidešimt premjerų.

Skaitmeninės būsenos

Festivalį atidarė gerai klausytojams pažįstamo šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ naujausia koncertinė programa – „Skaitmeninės būsenos“ – tyrinėjanti šiandieninio žmogaus ryšį su informacinėmis technologijomis, socialiniais tinklais ir jų sąveiką su kasdieniu mūsų gyvenimu. Koncertą pradėjo kompozitoriaus ir garso menininko Andriaus Arutiuniano kūrinys „I track you sometimes“ (liet. Kartais tave seku). Tai atviros formos ir sudėties kompozicija, kurios partitūra yra gyvai internete transliuojamas lėktuvų skrydžių sekimo puslapis. Atlikėjai naudodami skirtingus parametrus ir taisykles įgarsina skrydžių kryptis ir lėktuvų judėjimą ore. Konceptas pasirodė įdomus ir nemažai žadantis, tačiau rezultatui pritrūko muzikinės idėjos aiškumo ar skambesio identiteto; šiuo atžvilgiu kūrinys mažai kuo įsiminė, bet vaizdo įrašo, tarnaujančio kaip partitūra, estetinis pateikimas paliko gerą įspūdį. Galbūt muziejaus ar instaliacijos erdvė būtų labiau pasitarnavusi nei koncertinė. Visgi, neapleido mintys apie gyvenimą visuomenėje, kurioje esi nuolatos stebimas. Toliau koncerte skambėjęs Liepos Vozgirdaitės kūrinys „Besonders verlockende anziehungskraft“ (liet. Itin traukianti atrakcija) dėl savo formos kompaktiškumo ir bendros energijos nuskambėjo itin pagaviai. Kompozitorė derino atlikėjų instrumentų skambesį su scenoje panaudotais vaikams skirtais muzikiniais žaislais, tai pridėjo papildomą ironijos ir absurdo dimensiją. Ansamblio „Synaesthesis“ meno vadovės ir pianistės Martos Finkelštein atliekama semplerio partija nė kiek neleido suabejoti jau gana stipriai susiformavusiu Liepos Vozgirdaitės kūrybinio balso šviežumu. Romuald Chaloin Galiausko kūrinys „Algoritminė studija IV“ yra lėto kismo ir vienos bendros skambesio faktūros eksploaracija, kuri subtiliai elektronikos dėka efektuojama įtraukia klausytoją į savo keistą ir kažkiek naivų (tą turiu omeny gerąja prasme), bet tuo pačiu monolitišką, pasaulį. Tu jame esi ir užsimiršti. Kūrinys galėjo būti trumpesnis, nes jo lėta kaita gali pradėti įkyrėti. Tačiau žvelgiant iš konceptualios pusės, klausantis negali nesusimąstyti apie kūrybos ir algoritmo sąveiką, kuo jie vienas kitą papildo ir ką, galbūt, atima vienas iš kito. Priešpaskutinis koncerte skambėjęs kūrinys – tai Agnės Matulevičiūtės „Jei sutinkate, prašome palaukti“. Dėmesį prikaustantis, kinematografiškas ir žaidžiantis su skambesio atpažįstamumu kūrinys, kuris tarytum flirtuoja su automatinio atsakiklio muzikos klišėmis, ilgainiui virstantis į gyvą instaliaciją: klausytojų prašoma paskambinti ekrane matomu numeriu į Vyriausiosios mokesčių inspekcijos pagalbos liniją, kol kitame ragelio gale pasigirstančio balso choras perlieja publiką. Kūrinys pasirodė gan mielas, nuoširdus ir šmaikštus, gana paprastas, bet puikiai suveikia, išreikšdamas tai, ką nori pasakyti. Koncerto pabaigoje skambėjo Luko Butkaus „Enshittification“ ansambliui ir multimedijai.

Seni daiktai suskamba naujai

Kitas festivalio „Muzikos ruduo“ koncertas, vykęs ten pat, Energetikos ir technikos muziejuje, buvo bendras Lietuvos naujosios vokalinės muzikos kolektyvo „Melos“ ir ansamblio iš Ispanijos „Vertixe Sonora“ projektas „Old things resonate new“ (liet. seni daiktai suskamba naujai). Šiam koncertui prie ansamblių prisijungė perkusininkas Dominykas Snarskis. Programą kūrusios kompozitorės buvo kviečiamos paversti senus kasdienybėje randamus objektus skambesio objektais, keliant klausimus apie vartotojiškumą mūsų visuomenėje. Koncertą pradėjo dvi iš Liuksemburgo kilusios kompozitorės Catherine Kontz kompozicijos. Pirmoji „Breathing New Life Into It“ (liet. Įpučiant į tai naują gyvenimą), atlikta ansamblių „Melos“ ir „Vertixe Sonora“, išsiskyrė naudojamomis odinėmis striukėmis, kaip pasirinktais skambančiais objektais. Vietomis kūrinys priminė labiau choreografinį šokį nei muzikos kūrinį, tačiau vienaip ar kitaip, mano nuomone, jis nepasiteisino. Ypač turint omeny, kad tai nėra originali idėja parašyti kūrinį čežantiems rūbams. Panašiu principu – tik naudojant žiemines striukes (nesakau, kad nuplagijuota – ginkdie) Carola Bauckholt yra sukūrusi kompoziciją „Hirn und Ei“, kuri, mano nuomone, yra įtraukesnė ir geriau sukomponuota. Turint tą omeny, tik labiau mano akyse sumenko kūrinys „Breathing New life into it“. Situaciją ištaisė kitas Catherine Kontz darbas „Three legs and a wheel“ (liet. Trys kojos ir ratas) fortepijonui ir dviračiui. Efektyvu, išradinga ir svarbiausia – neprailgo klausytis. Ispanų atlikėjai meistriškai atskleidė tembrinius skambesio niuansus, kuriuos nė nebūčiau pagalvojęs galėtų sukurti dviratis. Tik truputį gaila, kad dėl tolimesnės sėdimos vietos negalėjau geriau įžvelgti, kaip visa tai vyksta. Toliau programoje skambėjo Snieguolės Dikčiūtės darbas „Homo sensorium“. Kūrinio pagrindas – kortų žaidimas, kuriame, susėdusios prie vieno stalo, „Melos“ vokalistės interpretavo padalintose kortose užkoduotą garsinę informaciją reprezentuojančius paveikslėlius. Klausymosi patirtį išgelbėjo ekrane visai salei transliuojama stalo erdvė, kas sukūrė kažkiek siurrealų, estetišką ir jaukų stebėjimo procesą. Ansamblio „Melos“ vokalistės itin įtikinamai interpretavo slydimą iš realybės į absurdą. Visgi, likau nė kiek nesužavėtas bendru kūrinio rezultatu, pats sumanymas pasirodė pernelyg primityvus ir be perspektyvų į ateitį. Tokie eksperimentai yra seniausi praeities reliktai. Liepos Vozgirdaitės kūrinys „tonarm.“ ansambliui, preparuotam patefonui ir keturiems „balsams“ konstruktyviai derina instrumentų tembrinių subtilybių ekstremumus su naudojamo patefono garsynu. Statinės būsenos skoningai kontrastuoja su ekspresyviais muzikiniais gestais, o visa tai tarytum į darnią visumą apjungia patefono garsai. Viso to rezultatas – estetiškai grynas ir neišvarginantis, o kaip tik energizuojantis klausytoją, kūrinys. Koncertą užbaigė Aistės Vaitkevičiūtės kūrinys „I ring this bell“, kurį kaip ir prieš tai minėtąjį Vozgirdaitės kūrinį, atliko ansambliai „Melos“ ir „Vexera Sonora“ bei perkusininkas Dominykas Snarskis. Kompozicija „I ring this bell“ (liet. Skambinu šiuo varpu) man asmeniškai tapo šio festivalio atradimu. Sunku ją apibūdinti, bet pasistengsiu: lėta ekspansyvi tėkmė pro prarastą pasaulį, kuriame likę tik jo gyventojai, dainuojantys užmirštos prasmės žodžius, o toli už viso to kaži kieno prakalbinti suskamba varpai. Tokia mano asmeninė impresija klausantis šio kūrinio. Skoningai ir puikiai buvo panaudota Energetikos ir technikos muziejaus erdvė, išdėstant atlikėjus skirtingose jos vietose. Tai sukūrė visuminę garsinę patirtį, kuri komplimentavo visus tembrinius niuansus. Vienintelis aspektas, kurio man pritrūko, tai tylos akimirka prasidėjus antrajai kūrinio pusei – ji galėjo būti dvigubai ar net trigubai ilgesnė. O šiaip norisi tik labai pasveikinti kompozitorę Aistę Vaitkevičiūtę su puikiu kūriniu, o ansamblius „Melos“, „Vetexa Sonora“ ir Dominyką Snarskį su puikiu atlikimu.

Dar milijardas problemų?

Trečiasis ir paskutinis pirmosios festivalio „Muzikos ruduo“ savaitės koncertas įvyko unikalios akustikos Liepkalnio vandens saugykloje. Joje suskambėjo kompozitoriaus Mato Drukteinio kūrinio „One more billion problems?“ (liet. Dar milijardas problemų?) premjera. Šį imersinio garso ir vaizdo kūrinį atliko Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatai styginių kvartetas „Chordos“. Kompozitorius pakvietė patirti šiuolaikinio žmogaus istoriją nuo neatmenamų laikų iki netolimosios ateities tiriant žmonijos populiacijos krizės perspektyvas, technologijų įtaką žmonių kultūrinei raidai ir grėsmes išlikimui. Galima teigti, kad tai geriausiai šių metų festivalio temą – „Globalūs iššūkiai“ – atliepiantis kūrinys, kuriame antropologinis žvilgsnis derinamas su meno kūrėjo jautrumu nepaliekant jokios distancijos tarp to, ką reiškė ir reikš būti žmogumi grėsmių kupiname pasaulyje.

Išlikimo teorijos

Savo energija ir drąsiu novatorišku žvilgsniu pasižymintis kanadiečių saksofonų kvartetas „Quasar“ Vilniaus publikai pristatė specialiai festivaliui „Muzikos ruduo“ paruoštą šešių kūrinių programą pavadinimu „Išlikimo teorijos“, kurioje buvo pristatytos trys lietuvių kompozitorių premjeros. Pirmoji – Didžiojoje Britanijoje gyvenančios lietuvių kompozitorės Egidijos Medekštaitės audiovizualinė kompozicija „Azaya“. Performatyvių elementų nestokojantis kūrinys panardino klausytoją į besisukančių formų ir nepailstamos energijos visuminį skambesio sūkurį. Joje buvo eksponuojami visi būdingi kompozitorės kūrybos bruožai: audinio raštais inspiruotos faktūros, Indijos klasikinės muzikos ragų atspindžiai, medžiagos repetityvumas. Kūrinys paliko gerą, bet ganėtinai blankų mažai kuo išsiskyrusį įspūdį; galbūt nebuvo geriausias sprendimas juo pradėti koncertą, kadangi po jo įsivyravo ryški energetinė duobė, o po jos buvo sunku vėl sutelkti dėmesį. Kita vakaro premjera – tai Mykolo Natalevičiaus kūrinys „Trauma“, subtiliai ir ekspresyviai tyrinėjantis psichologinius sukrėtimų padarinius. Vakaro kontekste M. Natalevičiaus kompozicija išsiskyrė aiškiu ir pasiteisinusiu formos ir dalių sąveikos sprendimu, ganėtinai lineariu ir logišku vystymu, kuris suteikė klausytojui progą patirti vieną skirtingą skausmo, nerimasties ir atoslūgio stadiją po kitos, tarytum iš saugios tyrimo distancijos. Visgi, klausantis iki pat galo neatslūgsta įtampa ir spėlionės, ar šis menamas išbandymas bus įveiktas arba išgyventas. Šviesaus skambesio ir gležnų potėpių pabaiga klausytoją galiausiai nuteikia viltingai, galbūt ne tiek optimistiškai ar pažadant sukrėtimo paliktų „randų“ išgijimą, kiek naujai susikurtą ramybės būseną, susitaikant su tuo, kas buvo, kad būtų galima žengti į naują prasminių ieškojimų etapą. Koncertą uždarė Kristupo Bubnelio kūrinio „Calligrammes I“ premjera. Kūrinyje jaučiama gili poetinė mintis, kuria sąmoningai šalinamasi nuo bet kokių programinių ar socialinę problematiką atliepiančių temų. Inspiruota prancūzų rašytojo Guillaume Appolinaire‘o poetikos estetinė rezignacija tampa šios kompozicijos stipriausiu bruožu. Saksofonų kvarteto „Quasar“ pašnibždomis deklamuojamo sakytinio žodžio sąveika skoningai kontrastuoja su gyvybingu ir ekspresyviu ritminiu faktūriniu kūrinio pradu, kuris kažkiek priminė vėliau festivalyje nuskambėjusio britų kompozitoriaus Lawrence‘o Dunno kūrinį, tik galbūt visumoje jis nuskambėjo labiau fragmentiškas nei minėtasis. Kažkuria prasme kūrinyje „Calligrammes I“ pritrūko vystymo nuoseklumo ir geresnės poetinę mintį atspindinčios formos paieškos. Visumoje – tai solidus kūrybinis bandymas, kurio vienintelė nuodėmė yra intelektualizacijos priedanga minties internalizacijos kaina, – kitaip – jautrumo stygius. Pats ansamblio „Quasar“ koncertas paliko solidų įspūdį, tačiau programa ganėtinai prailgo, ilgainiui darėsi vis sunkiau atskirti atliekamus kūrinius vieną nuo kito dėl besikartojančių klišėmis virtusių šiuolaikinių saksofono grojimo technikų ir žymaus kontrasto stygiaus.

Ant ribos

Kitą dieną, spalio 10 d. Energetikos ir technikos muziejuje nuskambėjo Lietuvos ansamblių tinklo (LENsemble) programa „Ant ribos“. Sakyčiau, labai taiklus pavadinimas, kadangi nuolatos jaučiausi esąs ant ribos palikti minėtąją koncertinę erdvę. Paviršutiniška, eklektiška ir techniškai nerangi programa paliko gana prastą įspūdį. Koncertą pradėjo Lietuvoje gyvenančio, kuriančio ir koncertuojančių baltarusių saksofonininko Gregory Kharaneka‘os kompozicija „Foam Cycle“. Kūrinio koncepcija pasirodė itin įdomi – naudoti polistireninio putplasčio gabalus tarytum styginius instrumentus, jais griežti manipuliuojant išgaunamų sąskambių aukštį. Rezultatas pasirodė labai įtikinamas, logiškai ir efektyviai panaudota „instrumentų“ specifika atskleidė netikėtus skambesio rezultatus. „Foam Cycle“ laikyčiau vienu geresnių koncerte skambėjusių kūrinių, tačiau didžiausia jo stiprybė taip pat yra vienintelė jo silpnybė – putplastis, kurio tekstūra ir akustinės savybės apskritai daugumai kelia diskomfortą, buvo griežiamas styginių instrumentų strykais. Manau viskas tuo pasakyta. Jeigu diskomfortas ir aštrūs pojūčiai buvo kompozitoriaus G. Kharaneka‘os tikslas, su tuo be galo sveikinu. Rezultatas – įsimintinas ir kažkuria prasme perlipantis į performatyvaus meno teritoriją kūrinys. Jauniausios kartos kompozitorės Augustės Dūdaitės kompozicija „Žãlia“ tarytum suteikia alternatyvą šiuolaikinio gyvenimo ritmui, mašinizmui ir chaosui. Įdomių melodinių ir harmoninių sprendimų kupinas kūrinys, tačiau jam galėjo pasitarnauti ilgesnė trukmė. Tuomet faktūriniai sprendimai ir jų tarpusavio kaita būtų galėję laisviau ir įtikinamiau praskambėti. Žvelgiant į visumą pritrūko ramybės pačioje formodaroje. Vykinto Baltako kompozicija „Neon Sea“ buvo pasitikta su techninėmis kliūtimis. Įpusėjus atlikimą, kompozitorius sustabdė atlikėjus pranešdamas publikai, kad teks atlikti kūrinį iš pradžių, mat dėl kažkokios klaidos nesuveikė elektronika. Pamaniau, kad tai performatyvus ir iš anksto suplanuotas kūrinio elementas, bet, visgi, pradėjus jį groti iš pradžių, nepasijuto jokio skirtumo – tik niekuo neypatingas estetikos imitavimas, įtrauktas į programą be jokios gilesnės minties. Jei ne šis mažas techninis incidentas, apie kūrinį „Neon Sea“ festivalio kontekste nė nebūčiau užsiminęs. Koncerte taip pat nuskambėjo pianistės Paulos Bagotyriūtės ir saksofonininko G. Kharaneka‘os atliekama improvizacija pagal dirbtinio intelekto programą AION, kas reikalavo susitelkimo ir greitos reakcijos į programos duodamas garsines instrukcijas. Tai kažkiek praskaidrino koncertą, bet pritrūko improvizacinės laisvės, kuria paprastai scenoje pasižymi šie puikūs atlikėjai. Kaip eksperimentas – tai pasiteisino, bet kaip kūrybinis rezultatas – pristigo giluminės realizacinės minties. Kažkuria prasme koncertas padvelkė praeitimi, neaktualiais, atgyvenusiais sprendimais. Palinkėčiau Lietuvos ansamblių tinklui permąstyti savo veiklos prioritetus: pasitelkti kuratorinį mąstymą, iš tiesų bendradarbiauti su Lietuvos atlikėjais, prisiimti atsakomybę už nesėkmes.

Hyphen. Salos. Robotic Folk

Apie vieną geresnių festivalio „Muzikos ruduo“ koncertų „Hyphen“, kuriame Juliaus Aglinsko ir brito Lawrence Dunno naujausius kūrinius atliko „Twenty Fingers Duo“ ir „GBSR Duo“, kviečiu paskaityti atskiroje išsamesnėje recenzijoje čia.

Šių metų „Muzikos rudens“ festivalį uždarė Agnijos Šeiko kurta performatyvi šokio ir muzikos instaliacija „Salos“, kurios muziką parašė kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė, bei tą patį vakarą nuskambėjęs kompozitoriaus Jono Jurkūno elektroninės muzikos projekto „Robotic Folk“ koncertas.

Šiemet platų kūrybinį profilį reprezentavęs festivalis dar kartą parodė, kad jis užima svarbią poziciją šiuolaikinės muzikos bendruomenės akyse, kaip platforma, skatinanti idėjų ir tarpkultūrinius mainus, parodanti koks įvairialypis gali būti lietuvių kompozitorių kuriamos muzikos spektras. Festivalis – kaip savotiškas kūrybinio pulso matuoklis.

Lietuvos muzikos antena