Beata Baublinskienė. Laudacija monografijos „Ugnis ir tikėjimas. Lietuvos istorija ir mitologija operos scenoje“ autoriams

Beata Baublinskienė, Helmutas Šabasevičius, Jūratė Katinaitė, Rūta Stanevičiūtė ir Daiva Šabasevičienė. Martyno Aleksos nuotr.

Beata Baublinskienė. Laudacija monografijos „Ugnis ir tikėjimas. Lietuvos istorija ir mitologija operos scenoje“ autoriams

Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos organizuojamuose ryškiausių 2025 m. muzikologijos darbų rinkimuose Vytauto Landsbergio premija skirta Helmutui Šabasevičiui, Rūtai Stanevičiūtei, Jūratei Katinaitei ir Daivai Šabasevičienei už lietuviškos tapatybės įprasminimą operos istorijos pasakojime kolektyvinėje monografijoje „Ugnis ir tikėjimas. Lietuvos istorija ir mitologija operos scenoje“ (Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2025).

Laudaciją autoriams parengė ir apdovanojimų iškilmėje perskaitė muzikologė Beata Baublinskienė.

Monografija „Ugnis ir tikėjimas. Lietuvos istorija ir mitologija operos scenoje“ yra pirmas tokio pobūdžio leidinys mūsų muzikos ir teatro, o kalbant plačiau – kultūros – istoriografijoje. Vyresnės kartos muzikologų Jono Bruverio, Jūratės Trilupaitienės ir jų kolegų pastangomis įtvirtintą platesnį požiūrį į Lietuvos operos istoriją, į dėmesio lauką įtraukiant Lietuvoje kurtus ir statytus veikalus nuo pat Valdovų rūmuose 1636 m. parodyto „Elenos pagrobimo“, monografijos „Ugnis ir tikėjimas“ autoriai dar labiau praplėtė unikaliu ir iki šiol netyrinėtu lituanistiniu aspektu ir taip lietuviškos operos istoriją praturtino tarptaudiniu dėmeniu.

Rūta Stanevičiūtė, Jūratė Katinaitė, Daiva Šabaseviečienė ir Helmutas Šabasevičius išsikėlė tikslą apžvelgti visas operas, kokias jiems pavyko rasti, sukurtas su Lietuvos istorija arba vardu susijusiais siužetais. Ši pastanga leidžia mums pažvelgti ne tik į savo muziką ir teatrą, bet ir į save ir savo istoriją, mitologiją tarsi iš šono, svetimšalio akimis, neretai nustembant keistais kūrėjų fantazijos šuoliais ir jų tolimos bei, matyt, nepažintos šalies įsivaizdavimu, o kartu įsitikinant kultūriniais bendrumais, kurie, nepaisant išorinių trukdžių ar vidinių stabdžių, įrodo, kad visą tą daugiau nei keturis šimtus metų apimantį laikotarpį, kuris tyrinėjamas knygoje, opera Lietuvoje nebuvo atsieta nuo pasaulio, o europinė tapatybė yra lygiai tokia pat integrali mūsų istorinės savimonės dalis, kaip ir lietuvybė.

Kaip rašo monografijos autoriai, lituanistinė tematika operos scenoje plito anksčiau, nei pradėjo formuotis nacionalinė opera, tad ir italų, lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių romantinės operos, retsykiais ir jų suformuoti Lietuvos istorijos vaizdiniai rado atgarsį nacionalinėse operose jau XX amžiuje. Daugiau nei keturių šimtų metų lituanistinės operos scena monografijoje žvalgoma iš skirtingų menotyrinių perspektyvų. Dvi muzikologės šiame autorių kolektyve – Rūta Stanevičiūtė ir Jūratė Katinaitė – rėmėsi muzikos istoriko pozicija. Jūratė Katinaitė aptarė lituanistinės operos priešistorę ir ankstyvąją sklaidą nuo Baroko epochos iki ankstyvosios romantinės tendencijos (skyriuje „Šiaurietiški istorijos miražai pietietiškoje vaizduotėje: (ne)matoma Lietuva italų operose“), o taip pat yra skyriaus apie operą sovietmečiu autorė (skyriaus pavadinimas „Ideologijos įkaitė. Lietuvos istorija sovietmečio operose Valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre“).

Rūta Stanevičiūtė susitelkė į nacionalinės operos sampratos gimimo laikus, XIX amžių, skyriuje „Lituanistė opera, istorizuojanti vaizduotė ir muzikinio nacionalizmo diskursas“ bei ištyrinėjo lietuvių emigrantų operinę kūrybą, naujai pažvelgdama ir į mums bene geriausiai žinomą kultūrinį emigracijos fenomeną – Čikagos lietuvių operą, bet juo neapsiribodama ir pateikdama daug naujos medžiagos (skyriaus pavadinimas „Lietuvių emigrantai muzikinio teatro scenose: dvi emigracijos bangos ir keturios operos“).

Menotyrininkas Helmutas Šabasevičius monografiją praturtino net penkiais skyriais, suteikdamas muzikinei istoriografijai dailėtyrinį kontrapunktą – aptardamas operų pastatymų scenovaizdžius ir kostiumus bei jų stilistinę raidą nuo XIX a. iki mūsų dienų. Skyriuose „Įsivaizduota Lietuva XIX a. Europos scenografijoje ir kostiumuose“, „Lietuviškos tapatybės įvaizdinimas XX a. pirmoje pusėje“, „Istorijos ir dabarties rakursai XX a. okupacijos laikotarpiu“, „Istorija ir mitologija dabarties operos veidrodyje“ bei „Lietuva Amerikos lietuvių operose“ Helmutas Šabasevičius faktiškai parašė lituanistės operos scenografijos istoriją. Kaip spektakliuose būna teatras teatre, taip šioje monografijoje Šabasevičiaus tekstai sudaro sklandžiai integruotą į visumą, tačiau savo atskirą objektą išlaikantį pasakojimą – istoriją istorijoje.

Teatrologė Daiva Šabasevičienė skyriuje „Tarp pasakojimo ir metaforų: lietuviškų operų režisūra“ aptaria XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje ypač reikšmingu operoje tapusį režisūros dėmenį, daugiausiai dėmesio skirdama lietuviškojo teatro grandų Jono Vaitkaus, Gintaro Varno ir Oskaro Koršunovo darbams.

Vertingi yra knygos priedai, kur publikuojami surinkti svarbiausių operų santraukos bei pagrindinė informacija: autorių pavardės, tiksli premjeros data ir vieta, pagrindinių vaidmenų atlikėjai.

Knygos autorių kolektyvą sudaro asmenybės, kurias žinome ne tik kaip tyrėjus ir savo srities žinovus, bet ir kaip muzikinio teatro fenomenui nuoširdžiai neabejingus žmones.

Šio projekto sumanytoja Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, humanitarinių mokslų daktarė, LMTA Mokslo centro vadovė, tačiau ir daugelio straipsnių bei knygų autorė ir sudarytoja, kurios idėjos dažnai yra vizionieriškos, o darbai netikėtu rakursu praturtina mūsų intelektualinį kultūrinį peizažą ir, bendradarbiaujant su užsienio kolegomis, neša žinią apie Lietuvos muzikos kultūrą svetur. Apie tai byloja muzikologės monografijos „Modernumo lygtys. Tarptautinė šiuolaikinės muzikos draugija ir muzikinio modernizmo sklaida Lietuvoje“ (2015), „Figures of Modernity. International Society for Contemporary Music and the Modern Music Movement in Lithuania“ (2024), kolektyvinės monografijos „Nailono uždanga. Šaltasis karas, tarptautiniai mainai ir lietuvių muzika“ (2018), „Of Essence and Context: Between Music and Philosophy“ (2019), „Garsinės utopijos: lietuvių muzikos modernėjimo trajektorijos ir kontekstai“ (2023), „Microtonal Music in Central and Eastern Europe: Historical Outlines and Current Practices“ (2020), sudarytos knygos „Muzika kaip kultūros tekstas“ (2007), „Krzysztof Droba. Susitikimai su Lietuva. Straipsniai. Pokalbiai. Programos“ (2018) ir daugelis kitų. 2020 m. Rūta Stanevičiūtė pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos ir muzikos ir teatro akademija) Rūta Stanevičiūtė baigė Zitos Kelmickaitės muzikos istorijos klasę, taip pat studijavo muzikos semiotiką Helsinkio universitete pas prof. Eero Tarasti, stažavo daugelyje Europos universitetų ir tyrimų centrų. 2020 m. muzikologė pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Savo ruožtu Rūtos Stanevičiūtės klasėje iš pradžių kaip studentė, o vėliau – kaip doktorantė mokėsi antroji monografijos „Ugnis ir tikėjimas“ autorė Jūratė Katinaitė. Ši žinoma Lietuvos muzikologė, humanitarinių mokslų daktarė opera domisi bene visą savo profesinį gyvenimą. Šiam žanrui skyrė ypatingą dėmesį dirbdama Lietuvos radijuje kaip redaktorė ir laidų vedėja, pastaraisiais metais vesdama melomanų ypač pamėgtą „Žiemojimą su opera“ LRT „Klasikos“ radijo ir LRT „Plius“ televizijos kanaluose, rašydama spektaklių recenzijas, kalbindama dainininkus, operos kūrėjus ir statytojus. Didelio skaitytojų dėmesio sulaukė 2018 m. išleista Jūratė Katinaitės knyga „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“, kuri po metų Geriausių muzikologijos darbų konkurse buvo pelniusi Onos Narbutienės premiją. Be kitų apdovanojimų, Jūratė yra ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė (2021).

Daiva Šabasevičienė ir Helmutas Šabasevičius yra tandemas ne tik gyvenime, bet ir kūryboje, kai vieno aktyvi veikla inspiruoja kito kūrybingumą ir atsidavimą darbui. Nors jiedu veikia skirtingose srityse – Daiva yra teatrologė, o Helmutas – menotyrininkas, tačiau juos sieja neblėstantis dėmesys teatrui.

Helmutas Šabasevičius yra ir vienas aktyviausių bei ištikimiausių savo veiklai Lietuvos baleto kritikų. Humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos dailės instituto absolventas, o šiandien – Lietuvos dailės akademijos profesorius, jis yra ir ilgametis kultūros žurnalo „Krantai“ vyriausiasis redaktorius bei Lietuvos kultūros tyrimų instituto bendradarbis. Halmutas Šabasevičius yra monografijų „Šokiu išsakytas gyvenimas. Balerinos Leokadijos Aškelovičiūtės kūrybos bruožai“ (2009), „Baletas LT: originalūs baleto ir šokio spektakliai, sukurti Lietuvoje XX a.–XXI a. pradžioje“ (2022), studijos „Trumpa Lietuvos baleto istorija“ (2010) autorius, parengė knygas „Liepsnojantis Maestro: apie choreografą Elegijų Bukaitį“ (2012), „Šokio erdvėse: baleto solistės Loretos Bartusevičiūtės kūryba“ (2020) ir kt., yra daugybės straipsnių ir recenzijų autorius, o 2017 m. buvo apdovanotas LR Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Be Daivos Šabasevičienės neįsivaizduojamas Lietuvos teatrologijos kontekstas, o taip pat – Lietuvos nacionalinis dramos teatras, kuriame ji dirba nuo 1993 m. Išsilavinimą įgijusi viename iš įmanomų pasiekti iki Nepriklausomybės atgavimo teatrologijos centrų, Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institute, šiandien Daiva Šabasevičienė yra humanitarinių mokslų daktarė, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė (2023), parengusi nesuskaičiuojamą daugybę pokalbių su aktoriais, režisieriais ir kitais Lietuvos teatro žmonėmis, jos plunksnai priklauso įžvalgios spektaklių recenzijos, o tarp parašytų ir sudarytų knygų – monografijos „Teatro piligrimas: režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“ (2007), „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ (2019), pokalbių knyga „Valentinas Masalskis: ieškant teatro“ (2010), knyga apie Regimantą Adomaitį „Smėlio pilys“ (2017), „Muzika kaip teatras: kompozitorius Faustas Latėnas“ (viena iš autorių, 2015) ir daugelis kitų.

Nuoširdžiai sveikinu monografijos „Ugnis ir tikėjimas. Lietuvos istorija ir mitologija operos scenoje“ autorius, linkėdama, kad jų prasmingas darbas būtų pratęstas. Juk operos istorija nesibaigia!

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment