Trys pokalbiai su oratorijos „Vienos vasaros giesmė“ kūrėjais

22 Spa Trys pokalbiai su oratorijos „Vienos vasaros giesmė“ kūrėjais

Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ kviečia į oratoriją „Vienos vasaros giesmė“ – poetišką, šiuolaikines temas atliepiantį muzikinį scenos kūrinį chorui, mišriam ansambliui, įrašytiems aktorių balsams ir elektronikai. Premjeros vyks Kretingoje (lapkričio 5 d.) ir Utenoje (lapkričio 6 d.); oratorija taip pat yra XLIII festivalio „Resurrexit“ dalis.

Kūrinio šerdis – 2021 m. išleista Dainiaus Gintalo knyga „Vienos vasaros giesmė“, kurią kritikai aptaria prancūziškojo siurrealizmo, poetinės prozos ir sąmonės srauto literatūros kontekste. Jos centre – nuo miesto atsiskyręs lyrinis subjektas, ieškantis autentiško santykio su praeitimi, dabartimi, buitimi ir atmintimi. Jis nesmerkia praėjusio audringo, bohemiško gyvenimo, bet permąsto jį iš poetinės distancijos ir atranda kitas vertybes.

Oratoriją kuria kompozitorius Andrius Šiurys, poetas ir libretistas Dainius Gintalas bei režisierius Žilvinas Vingelis. Kūrėjai ir dirigentas Linas Balandis pasakoja apie tai, kaip viskas prasidėjo, kaip kūrinys augo ir ko laukti žiūrovui.

***

Kaip pasitikote idėją, kad Jūsų kūryba gali tapti oratorija? Buvo abejonių, džiaugsmo?

Dainius Gintalas. Žinoma, džiaugsmo. Esu rašęs libretų tiek pagal originalų, sugalvotą siužetą ar idėjinį planą, tiek remiantis kito rašytojo kūriniu, tačiau neteko kurti libreto pagal savo paties knygą. Tai didelė intriga, šviesus jaudulys. Svarbiausias uždavinys ir siekis – perkelti kūrinio dvasią į libretą, nenutolstant nuo pirminės idėjos – apie vasarą kaip apie gyvenimo be socialinių kaukių, dvasinio išsigryninimo erdvėlaikį. Be to, knyga parašyta sąmonės srauto principu, tad norėtųsi, kad ir sceninis variantas liktų gyvastingas, veržlus, dinamiškas, ekspresyvus, kartu jautriai aidintis žiūrovo viduje.

Kiek dalyvavote procese, pritaikant kūrinį chorui, scenai?

D. G. Pats libreto rašymas, galvojant apie chorą, kuris atliks kūrinį, jau yra, manau, svarbi proceso dalis. Mat libretas yra pagrindas, ant kurio statomas visas muzikinis ir sceninis namas, rūmas ar pilis. Libreto autorius bando ir turi įsivaizduoti, kurias partijas atliks moterys, kurias vyrai, o kurias visi drauge, kur bus solo partija, kurioje vietoje bus rečituojama, o kur dainuojama. Tačiau visus tuos dalykus, žinoma, derinau, aptarinėjau su kompozitoriumi, tačiau kuriant visas muzikines kompozicijas paskutinis žodis lieka jam. Kai muzikinis audinys yra kuriamas, kai yra parengtas, natūralu, kad tada viskas naujai ir aiškiau ima matytis, partijos ir raiškos formos persidėlioja. O man pačiam rašant libretą, dar buvo labai svarbu, kad choras nebūtų foninis ar pagalbinis pasakotojo perteikiamų patirčių ar išgyvenimų elementas, kad būtent choras būtų pagrindinis muzikinio kūrinio personažas ir pasakotojas, kad jis įkūnytų daugiasluoksnes žmogaus patirtis ir tą mozaiką, iš kurios susideda asmenybė, kad jis nusakytų tiek gamtos stichijas, kurios gyvastingos ir pačiame žmoguje, tiek jo psichinius darinius, įvairiausius jų niuansus.

Kokiais žodžiais kviečiate žiūrovą į koncertus?

D. G. Vasara – erdvėlaikis be socialinių kaukių, tai apsinuoginimo ir nuoširdumo keliaujant per prisiminimus planeta. Tik reikia turėti omenyje, kad tas erdvėlaikis nėra nepriklausomas nuo laikinumo dėsnių. Vadinasi, jame gaji melancholijos ir nostalgijos stichija. Vasara – tai fantazijų ir svajonių valtis kosminėje upėje. Šamaniškas ritualas, klausantis žvaigždynų šnabždesio. Viliuosi, kad žiūrovas išvys ir išgirs kosmosą, įplauks į savojo kosmoso upę.

*

Kaip įdomu buvo prisiliesti prie medžiagos?

Andrius Šiurys. Su poeto, vertėjo, šio kūrinio libretisto Dainiaus Gintalo kūryba esu susipažinęs išsamiai. Perskaitęs jo poezijos rinkinius ir ne vieną iš prancūzų kalbos verstą prozos kūrinį, prieš kokius penkerius metus ėmiausi Dainiaus tekstus įtraukti į savuosius muzikinius eksperimentus. Taip gimė keletas audiovizualinių kūrinių. Laikui bėgant supratau, kad smulkioji forma manęs netenkina ir su Dainiaus kūryba reikėtų nuveikti kažką kur kas rimtesnio, didesnio masto, monumentalesnio. Taigi, prieš porą metų kreipiausi į jį bei režisierių Žilviną Vingelį, turėdamas idėją sukurti muzikinį spektaklį. Bendraujant su Dainiumi mudviem ir kilo idėja kurti libretą, atsispiriant nuo jo poetinės prozos knygos „Vienos vasaros giesmė“. Tad, jam teberašant libretą, man jau buvo žinoma, kokios temos, motyvai, įvaizdžiai bus paliesti – tai eilėraštis-upė, tekanti vasaros metaforoje, o prateka ji pro vaikystę, futbolą, miško gilumą, nuskendusį draugą, jaudinančią paauglystę, dziedą, juodvarnį ir daugybę kitų vaizdinių. Labiausiai šioje medžiagoje mane traukia ryšys su archajišku pasauliu, atsiribojimas nuo modernybės. Man šios idėjos taip pat siejasi ir su Deivės Motinos kultu, archetipišku, jungiškuoju grįžimu į motinos įsčias (šias vizijas kanono forma gana ryškiai perteikiau paskutinėje oratorijos scenoje). Dainiaus tekstai jaudina vaizduotę, jie tiršti, tankūs, veriantys pasąmonę. Libretą redagavome labai nedaug, kone visos Dainiaus eilutės nugulė muzikoje.

Kokiais momentais buvo kančios, kokiais džiaugsmo?

A. Š. Didžiausia kančia buvo susitvarkyti su vidine įtampa, lydėjusia per visą kūrybinį procesą, trukusį pusantrų metų. Man labai trūko pasitikėjimo savo gabumais ir nuolat atrodė, kad šios oratorijos taip niekada ir nepabaigsiu: tai ilgiausias (trukmė 70 min.) ir sudėtingiausias mano rašytas kūrinys – jis turi ne tik tekstinę ir muzikinę-vokalinę dimensiją, bet ir aktorinę (šešių aktorių balsų įrašai ir kruopštus jų montažas), muzikinę-instrumentinę (septynių instrumentų partijos), elektroninę bei erdvinę. Didžiąją dalį oratorijos rašiau naktimis. Tai man padėjo vaizduotėje išlaikyti tamsaus miško vaizdinį – miško, kuriame nėra dirbtinės Sąmonės. Kiekvienas išsipildęs muzikinis sumanymas man kėlė džiaugsmą, nes jaučiau, kad nemeluoju sau ir einu teisingu keliu.

Kodėl žiūrovai turėtų apsilankyti koncerte?

A. Š. Manau, kad sceninių kūrinių, kuriuose yra toks stiprus teksto ir muzikos ryšys, yra labai nedaug. Daugiametis kūrybinis darbas su Dainiumi mums leido šiuos du menus sujungti be pertrūkio. Oratoriją atliks vienas stipriausių Lietuvos chorų – „Polifonija“; instrumentalistai – tai geriausiuose šalies orkestruose bei ansambliuose grojantys muzikai, iš kurių ne vienas aktyviai reiškiasi kaip solistas ar iššūkių nebijantis šiuolaikinės muzikos interpretatorius. Kai dėliojau oratorijos instrumentuotę, iškart įsivaizdavau ir konkrečius atlikėjus, tad galima sakyti, kad partijos parašytos galvojant ne tik apie instrumentą, bet ir juo grojantį žmogų. Aktorinių balsų profesionalumo ir jų tarpusavio sąveikos aptarimas reikalautų atskiro straipsnio. Apie oratorijos režisieriaus Žilvino Vingelio talentą galima spręsti iš jo laimėtų Auksinių scenos kryžių kolekcijos. Jis – bene vienintelis Lietuvoje vizualinio teatro kūrėjas, tad oratorija bus išskirtinė ne tik iš poetinės-muzikinės perspektyvos. Vaizdo projekcijas kuria menininkas Tomas Stonys, su kuriuo Žilvinui ir man jau ne kartą teko bendradarbiauti teatre. Oratoriją taip pat kuria choreografė Vaiva Paukštė, scenografė ir kostiumų dailininkė Kotryna Klara Rupainytė bei garso režisierius Svajūnas Ilčiukas.

*

Kuo šis projektas ypatingas chorui?

Linas Balandis. Šis tarpdisciplininis projektas jau tampa tradicija. Choras čia nėra statiškas, tik stovintis ir dainuojantis – jis yra gyvas, veikiantis. Prieš tai turėjome keletą tarpdisciplininių projektų, vienas jų – „Aušra Foucault šešėlyje“ pagal Kristupo Bubnelio kūrinį. Dabar choras yra kūrybinėje būsenoje, ieškome būdų, kaip jis galėtų veikti scenoje. Galiu pažadėti: choras tikrai nebus įprastas, stovintis ir dainuojantis. Tai bus judantis choras, kurį sudarys choro solistai. Greta jų kolaboruos ir instrumentinė sudėtis – ypatingi muzikantai, kurie papildo chorą, o choras papildo juos. Tai tikras bendradarbiavimo projektas.

Ko tikėtis iš kūrėjų komandos?

L. B. Norėčiau paminėti, kad visi kūrėjai – kompozitorius, režisierius, scenografai ir kiti – yra jaunosios kartos menininkai, todėl požiūris bus gaivus. Tačiau jis bus ir nuosaikus: nereikia tikėtis jokio ekstremalumo. Bus graži muzika, įdomios istorijos ir naratyvas. Todėl kviečiu visus atvykti.

Daugiau informacijos – polifonija.lt.

*

Projektą iš dalies finansuoja LR Kultūros ministerija ir Šiaulių miesto savivaldybė.
Partneriai: Utenos kultūros centras, Kretingos kultūros centras, Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centras, Šiaulių I muzikos mokykla, Futbolo akademija „Šiauliai“.

Organizatorių inf.