19 Spa Ričardas Kabelis. Kai garsas tampa architektūra: Kristupo Bubnelio „Jubilisma“ premjera
Šių metų festivalio „Gaida“ atidarymo koncerto akcentu tapo Kristupo Bubnelio, Niujorko Kolumbijos universiteto meno doktoranto, kūrinio fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui „Jubilisma“ premjera. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno, kruopščiai išstudijavęs sudėtingo kūrinio partitūrą, atskleidė ją kaip vientisą, gyvai alsuojančią orkestrinę architektūrą.
„FortVio“ kamerinio ansamblio dvidešimtmečiui skirtame kūrinyje kompozitorius, pasitelkęs visą dešimtį skirtingų mikrointonacinių darnų, drąsiai kvietė klausytojus į neįprastą garso erdvę. Muzikos laiko tėkmę čia patyrėme ne tik girdėdami, kas ir kaip keičiasi, bet ir pajusdami, kaip garsas keičia mūsų buvimą muzikoje. Ši patirtis skatino iš naujo susimąstyti apie muzikos kūrybos prigimtį.
Kai įprasta dvylikos pustonių skalė papildoma subtilesniais intervalais, menkiausi aukščio poslinkiai, kitur galintys pasirodyti atlikimo netikslumais, tampa naujos garsinės raiškos pagrindu. Klausytojui nėra būtina atpažinti, kada keičiasi derinimo sistema: svarbiau pajusti garso gravitaciją, skirtingų darnų sąveiką ir tai, kaip iš subtilių skirtumų išauga vientisa akustinė terpė. Klausant kūrinio pirmą kartą subtiliųjų gradacijų kaita ne visuomet išgirstama, dažniau – tik pajuntama, tačiau tai ir yra esminė kūrinio sumanymo dalis.
Mikrointonacinis laukas tampa ne tikslu, o priemone kontempliacijai: kuo preciziškiau įgyvendinama ši garso architektūra, tuo mažiau girdima jos konstrukcija. Kelias nuo mikroskopinių garso svyravimų iki didžiojo formos kontūro, kai tikslumas ne trukdo, o sustiprina meninę įtaigą, būdingas ir kitiems kompozitoriaus kūriniams.
Į mikrointervalų lauką įsiliejantis rytietiško makamo garsaeilis šiame kūrinyje veikia ne kaip stiliaus citata, o kaip kitokios garso patirties galimybė. Intensyviai naudojamas garso skaidymas (proliferacija) sukuria skaidrias mikrotonines sferas, kuriose orkestro tembrai nepastebimai migruoja iš vienų į kitus. Tai ne poetinė metafora, o komponavimo būdas, leidžiantis garse išskleisti daugiau, nei slypi jo pirminiame pavidale. Vertėtų paminėti ir savitą partitūros ornamentiką, kuri asocijuojasi su Rytų architektūros skliautais, mukarnų ir mandalų raštais. Šiomis figūromis muzikinė mintis ne tik užrašoma, bet ir plėtojama, grafiniams archetipams tampant kompozicinės darybos dalimi.
„Jubilisma“ – meistriškai įgyvendintas stambios formos opusas, liudijantis puikų komponavimo kanono išmanymą bei plečiantis meninės vaizduotės teritoriją. Tai ir savitas XXI amžiaus kompozicinės praktikos atvejis, praturtinantis dabarties muzikos perspektyvą. Tą vakarą pakylėtas ansamblio ir orkestro muzikavimas šiltai atliepė kūrinio pavadinimo nuotaiką – naujosios muzikos iškilmę ir šventę.
Palinkėkime, kad šis talentingo jaunojo autoriaus kūrinys taptų ne mažiau reikšmingu įvykiu kitose pasaulio muzikos scenose. O čia, namuose, tegul jis įkvepia jauniausius kūrėjus, kasmet įžengiančius į LMTA Centrinių rūmų 201-ąją auditoriją. Joje prieš dešimtmetį savo kelią į didžiąją kūrybą pradėjo ir Kristupas Bubnelis.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra