28 Geg Lietuvos kompozitorių sąjunga skelbia ekspertų išrinktus ryškiausius 2025 metų kūrinius
Ryškiausių metų kūrinių rinkimuose, kuriuos Lietuvos kompozitorių sąjunga kasmet organizuoja nuo 2003 metų, dalyvauja profesionalių kompozitorių pateikti kūriniai, kurių pirmas viešas atlikimas ar pasirodymas (premjera, įrašo leidyba, paskelbimas internete) įvyko praėjusiais kalendoriniais metais. Šį kartą jų sulaukta 44 – įvairios apimties, žanrų, stilistikos ir formatų.
Šiuolaikinės muzikos ekspertų komisija – muzikologės Gražina Daunoravičienė (pirmininkė), Rima Povilionienė, Eglė Šeduikytė-Korienė, altininkas Gediminas Dačinskas, violončelininkas Arnas Kmieliauskas, akordeonininkas Raimondas Sviackevičius ir dirigentas Robertas Šervenikas – nusprendė rinkti ryškiausius kūrinius be išankstinio jų skirstymo į žanrines kategorijas. Vertinamas buvo jų originalumas, aktualumas, kompozicijos technika, meninė raiška, kiti profesionalumo bei meniniai kriterijai.
Komisija, po dešimčių valandų klausymo ir ilgų diskusijų, išrinko keturis kūrinius, už kuriuos kompozitoriams atiteks Asociacijos LATGA piniginės premijos. Tai – Kristupo Bubnelio „Substantia Innominata“, Dianos Čemerytės „Papasakok man…“, Jono Jurkūno šokio opera „Pasaulio sutvėrimas“ ir Alberto Navicko oratorija „miške“.
Muzikologės Gražina Daunoravičienė ir Eglė Šeduikytė-Korienė pasidalino mintimis apie premijas pelniusius kūrinius, atskleisdamos argumentus, kodėl šie kūriniai buvo verti aukščiausių komisijos balų.
*
Eglės Šeduikytės-Korienės sveikinimas kompozitoriui Kristupui Bubneliui, pelniusiam premiją už kūrinį „Substantia Innominata“ klarnetui, mušamiesiems ir styginių orkestrui
Džiugu pasveikinti Kristupą Bubnelį, pateikusį net keturis kūrinius šiam konkursui, iš kurių visų vertų – laureatu tapo jo „Substantia Innominata“ klarnetui, perkusijai ir styginių orkestrui. Kodėl tokia patraukli, prikaustanti dėmesį ir ausį jo kūryba? Todėl, kad klausytojui čia paliekama visiška laisvė ir galimybė rinktis – mėginti išgirsti ar atspėti kuriančiojo istoriją bei išgyventi jo patiriamas filosofines būsenas ar panirti į patį save ir keliauti savo sąmonės labirintais. Šioje „neįvardintos substancijos“ kelionėje kompozitorius užmezga stiprų ryšį su klausytoju, įgalindamas jį tapti tiek globalaus įvykio, tiek savo paties individualios istorijos kūrėju.
Šio kosmopolitiškai mąstančio kompozitoriaus instrumentinėje kūryboje nenumaldomai klausą prikausto paties išgryninto pirmapradžio garso bei kuriamo plataus jo spektro fenomenas. Kilusi ir auganti įtampa nepaleidžia į „nepažinią substanciją“ įtraukto klausytojo ir veda jį per meistriškai garsu kuriamas būsenas – nuo atpažįstamų patirčių iki nepažinių dimensijų. Nenuostabu, jog ši kelionė nesibaigia, nuskambėjus paskutiniam intensyviam kūrinio sąskambiui…
Džiaugiuosi šia proga ir puikia galimybe kiek arčiau pažinti šį laisvai mąstantį žmogų, daugiau paskaityti jo minčių. Besikliaunantis savimi ir tikintis savo kūryba, nesiekiantis savo biografijoje įsirašyti žymių vardų, įvykių ar vertinimų – jis kuria savo įvykius, todėl visa – reikalingi vardai ir vietos, tai, kas jam yra svarbu – „miestai, koncertai, spektakliai, galerijos, performansai, draugai ir bičiuliai…“ jį patį susiranda. Žavi jo gebėjimas būti savo kūrybinėje vienumoje ir tuo pat metu aktyviai dalyvauti viešajame kultūriniame gyvenime. Jau kurį laiką kompozitorius Kristupas Bubnelis reziduoja Niujorke, Kolumbijos universiteto doktorantūroje, ir nepaisydamas skirtingų laiko juostų bei fizinio atstumo, jis nė kiek neiškrenta iš Lietuvos kultūrinio ir meninio gyvenimo kontekstų.
*
Eglės Šeduikytės-Korienės sveikinimas kompozitorei Dianai Čemerytei, pelniusiai premiją už kūrinį „Papasakok man…“ simfoniniam pučiamųjų orkestrui ir vargonams
Visuomet elegantiškai santūri, Diana Čemerytė pastaraisiais metais, rodos, pasiekė kūrybinės brandos gelmes ir įkopė į meistrystės viršukalnes savo pačios ieškojimų ir atradimų kelyje, o visa jos kūrybinės patirties kvintesencija telkiasi šio konkurso laurus pelniusiame sugestyviame opuse „Papasakok man…“ simfoniniam pučiamųjų orkestrui ir vargonams.
Šiuo kūriniu ji byloja vieną svarbiausių įvykių Lietuvos kūrimosi ir gyvavimo istorijoje – 1991 m. Sausio 13-osios naktį, kuri išaušo mūsų tautos išsilaisvinimo Rytu. Penkių dalių kūrinyje kompozitorė meistriškomis muzikos komponavimo priemonėmis ir puikiai pasirinkta pučiamųjų, mušamųjų instrumentų, fortepijono bei vargonų sudėtimi – šių instrumentų deriniais įtaigiai perteikia žmogiškuosius išgyvenimus ir būsenas – nežinią, nerimą, baimę, virstančias bendražmogiškomis vertybėmis – tikėjimu, drąsa ir viltimi. Priešpaskutinėje dalyje, sustiprindamos ryšį su lemtingu įvykiu, obojaus tembru mus pasiekia ir ką tik mus palikusio Osvaldo Balakausko, Dianos kompozicijos dėstytojo kūrinio „Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“ intonacijos, tarsi sujungdamos praeitį su dabartimi.
Gyvenanti Frankfurte prie Maino (Vokietijoje), Göthes universitete (Goethe-Universität Frankfurt) baigusi muzikologijos studijas, besidominti senųjų istorinių epochų ir jų meistrų muzika, mėgstanti tylą ir joje gimstančius švelnius archajiškus sąskambius bei vengianti bet kokio demonstratyvumo – Diana, atsiremdama į praeitį ir šiuolaikiškai mąstydama, jau daugelį metų kuria vertingą lietuviškąjį kultūros ir meno paveldą, kurio universume visuomet juntama ir jos lietuviška tapatybė.
*
Gražinos Daunoravičienės sveikinimas Jonui Jurkūnui, pelniusiam premiją už muziką šokio operai „Pasaulio sutvėrimas“
Kalbant apie Jono Jurkūno kūrinį, pirmiausia norisi pacituoti paties M. K. Čiurlionio 1905 m. gegužės 12 d. laišką. Iš Druskininkų broliui Povilui jis rašė: „Paskutinis ciklas („Tebūnie“, 13 paveikslų ciklas (l[abai] geras) nebaigtas, ketinu jį tapyti visą gyvenimą, žinoma, jei ir toliau turėsiu jam minčių. Tai pasaulio sutvėrimas, bet ne mūsiškio pagal Bibliją, o tik kažkokio visiškai kitokio, fantastinio pasaulio. Norėčiau sukurti bent 100 paveikslų ciklą, ar sukursiu, nežinau.“ (Okulič-Kozaryn ir kiti, Korespondencija, 2019: 469). Čiurlionio ciklo neužbaigimas, fantastinio pasaulio intriga Lietuvos menininkus skatina jį nuolat reinterpretuoti ir turtinti savomis mintimis. Šiandien „Pasaulio sutvėrimo“ muzikinių versijų work-in progress priekyje rikiuojasi Jono Jurkūno muzikos ir šokio parafrazės pagal M. K. Čiurlionį, arba opera-baletas. Panašiai kaip ir M. K. Čiurlionio Stan się (Tebūnie) paveikslai, J. Jurkūno opusas „Pasaulio sutvėrimas“ pražįsta turtingomis meninėmis asociacijomis. Skambančio ir vizualaus plano kompleksiškumas, darni MKČ fantastinio pasaulio išraiškos priemonių sąskamba tapo viena šio opuso sėkmės priežasčių. Kita prielaida – kūrėjų sukurta meno fenomenų daugiamatė interpretacinė gelmė.
Apie premijuotą J. Jurkūno „Pasaulio sutvėrimą“ (režisierius ir choreografas Martynas Rimeikis) būtų teisinga kalbėti pabrėžiant pripažinimui talkinusias ir kitas prielaidas – opuso komponentų atranką, transformaciją ir jų sintezę. Susiduriame ne tik su kūriniu hibridu – opera-baletas, bet patiriame ir daugiaaspekčio solavimo, „koncertavimo“ įvairiais meniniais dėmenimis aktą. „Kabančių ant lygų“ tonų diatonikos švelniame glėbyje soluoja ne tik šokančios Ievos ir dainuojančios Ievos, bet ir iš ekrano žvelgiantys „gyvi“ MKČ paveikslai. Į pirmapradį pasaulio tapsmo koncertavimą įsijungia ir iš orkestro iškylantys instrumentai-vėjai: dudukas/birbynė, kiti pučiamieji, o fortepijono plaktukais į gimstančią Žemę bumpsi „lietaus lašai“… M. K. Čiurlionio žodžio kūrybos tekstais soluoja ir nepamainomas oratorijos pasakotojas (istorikas). Gi iš siuitos apogėjaus atklysta programinės opuso dalių paantraštės. Kompozitorių norėtųsi pagirti už atsisakymą parodomai cituoti M. K. Čiurlionio muzikos fragmentus. Taip pat privalu pripažinti ir choreografo-režisieriaus M. Rimeikio sukurtą 4 Ievų plastiką bei vitališka gyvybe prisodrintus genijaus paveikslus. Tad pasaulio kūrimo dievoieškoje šįkart rankomis draugiškai susikibo trise: Čiurlionis – Jurkūnas – Rimeikis. Ir mitinis gyvybingo tvėrimo kodas Žemę ir opusą persmelkė gamtameldiška šviesa nuo pasaulio pradžios. Nutrūkusį opera aperta (Umbetrto Eco sampratos prasme), Čiurlionio 13 paveikslų ciklą kompozitorius dar pašventino ir drąsiai palaimino Dievo muzikoje (Bacho) ženklu sukurdamas 14 operos-baleto dalių!
*
Gražinos Daunoravičienės sveikinimas Albertui Navickui, pelniusiam premiją už oratoriją „miške“
Santykis su Čiurlioniu iškyla ir premijuotoje Alberto Navicko oratorijoje „miške“. Aštuonerių vokalistų ansamblyje it concertino skambantys sopranas ir mecosopranas bei oratoriškas verbalinio sluoksnio segmentas, ko gero, būtų artimiausia sąsaja su M. K. Čiurlionio metams dedikuotu Jono Jurkūno opusu. Tačiau A. Navicko opuso asociacija su MKČ kūryba užgimė kitais pagrindais. Kūrinį iniciavo pirmojo profesionalaus lietuviško simfoninio opuso – simfoninės poemos „Miške“ (1900-1901) pavadinimo prasmės išplėtimas ir A. Navicko interpretacija trimis istorinės atminties pjūviais. Panašiai, kaip ir kolegos sėkmės formulėje, naujasis „miškas“ nenublanko pasirinktų verbalinių komponentų (poetų tekstų, liudijimų dokumentikos, meilės laiškų, integruotų garsų įrašų, etc.) organišku vientisumu. Dar kartą vėl buvo patvirtintas sėkmingos, produktyvios meninės kolaboracijos gėris. Navicko „miško“ garsovaizdyje jį įrodė erdvinės elektronikos specialistas Edvinas G. Siliūnas. Jo menas padėjo užtikrinti šios racionaliai sukomponuotos partitūros natūralią, erdvišką skambėseną, sakyčiau, asociatyviai quasi-sonorišką muzikos kvėpavimą. Tankus, tirštas solistų balsų pynimasis, platūs šuoliai, arba, atvirkščiai, elegantiški balsų susidaužimai spontaniškais mikroklasteriais, kitaip tariant, sudėtinga daugiabalsė vokalinė faktūra yra dar viena genetinė šio opuso muzikos ypatybių.
Nors ilgam įsikuriame tik vokaliniame skambesyje, o kompozitorių, kaip pats sako, žavi matematinis protas ir „jaučiasi nesaugiai dirbdamas intuityviai“, jo sukurto „miško“ muzika įtikina. Paties kompozitoriaus-biologo išpažinimus derėtų dar papildyti jo liudijimu, kad prigimtis „jį šaukia dirbti sistemiškai“, remiantis sudėtingais skaičiavimais. Vis dėlto, panašiai kaip kadaise kokio prancūzo Guillaume de Machaut protu sukomponuota La Messe Nostre Dame muzika, A. Navicko miško balsai ošia tikrai sugestyviai. Jie byloja pagal gamtos dėsnius, jie guodžia, slepia, šaukia, dar kartais verkia ar traška. „Miško“ medžių šakose, atrodytų, kartais sučiulba paukštis, o švilpiantis vėjas pagauna, nusineša ir nuaidi partizanų šūvio zvimbesį…
*
Ekspertų sudarytas ryškiausių 2025 metų kūrinių 15-ukas skelbiamas interneto svetainėje muzikosantena.lt/2025metukuriniai. Balsuoti už savo favoritus iki gegužės 24 d. galėjo visi klausytojai. Daugiausiai balsų internete pelnė Lino Rupšlauskio Koncertas akordeonui, kameriniam orkestrui ir perkusijai „Leviathan“. Kompozitoriui atiteks specialus Lietuvos muzikos informacijos centro prizas.
Ekspertų 15-uko klausytis galima iki 2025 m. birželio 30 d.
Lietuvos kompozitorių metų kūrinių rinkimus organizuoja Lietuvos kompozitorių sąjunga. Konkurso premijų steigėja – Asociacija LATGA. Klausytojų simpatijų prizo steigėjas – Lietuvos muzikos informacijos centras. Informacinis partneris – LRT KLASIKA. Lietuvos kompozitorių sąjungos veiklą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra