Ne atkurti, o išgirsti naujai: Valančiaus kantičkos prabyla dabarties balsais

02 Spa Ne atkurti, o išgirsti naujai: Valančiaus kantičkos prabyla dabarties balsais

Kas lieka iš giesmės, kai išsaugomas jos tekstas, tačiau skambesys ima tolti iš gyvosios atminties? Ar kelių šimtmečių religinio ir kultūrinio paveldo tekstai gali tapti ne rekonstrukcijos objektu, o naujos muzikos pradžia? Motiejaus Kazimiero Valančiaus metams skirtame Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ projekte į šiuos klausimus atsako trys jaunosios kartos lietuvių kompozitoriai: Deividas Edas Kukta, Lukas Butkus ir Dovydas Baltrimavičius. Remdamiesi Valančiaus redaguoto kantičkų giesmyno tekstais, jie sukūrė devynias naujas kompozicijas mišriam chorui.

Valančiaus redaguotos kantičkos XIX amžiuje buvo ne vien giesmynas. Jų tekstai gyvavo žmonių balsuose, šeimose ir bendruomenėse, bažnyčiose, budėjimuose, laidotuvėse ir religinėse šventėse. „Polifonijos“ projekte į šį paveldą žvelgiama ne siekiant atkurti vieną tariamai autentišką senąjį skambesį, bet klausiant, ką šie tekstai gali pasakyti šiandien.

Ką kompozitoriams atvėrė kantičkos?

D. E. Kuktai vienu svarbiausių atradimų tapo atotrūkis tarp išlikusio teksto ir daug sunkiau apčiuopiamos jo muzikinės atminties.
„Iki šio projekto su kantičkomis nebuvau susidūręs. Pradėjęs gilintis pirmiausia susidūriau su gana įdomia problema – pavyko rasti Motiejaus Valančiaus kantičkų tekstus ir senuosius jų leidinius, tačiau nepavyko aptikti užrašytų melodijų ar įrašų, iš kurių būtų galima suprasti, kaip jos iš tikrųjų galėjo skambėti. Tai man ir buvo vienas didžiausių atradimų – turime išlikusį tekstinį palikimą, tačiau jo muzikinė pusė šiandien yra daug sunkiau apčiuopiama. Todėl prie šios medžiagos teko prieiti ne kaip prie jau egzistuojančio kūrinio aranžuotės, bet kaip prie teksto, kuriam muzikinį gyvenimą reikia kurti iš naujo“, – sako jis.

Ką šiandien reiškia prisiliesti prie kultūrinio paveldo?

Šiame projekte paveldas suvokiamas ne kaip užbaigta praeities forma, bet kaip medžiaga naujam pokalbiui. D. Baltrimavičius pasakoja: „Man svarbu ne tik prisiliesti prie šio paveldo, bet ir pabandyti jį interpretuoti savaip. Ieškojau skirtingų formų, kaip šiandien įprasminti tekstus, jų prasmes ir skambesį, taip pat sąsajų su lotyniškais bibliniais tekstais, psalmėmis bei platesne krikščioniškąja tradicija. Buvo įdomu pažvelgti į kantičkas ir antropologiškai – stebėti, kaip universalūs religiniai motyvai buvo adaptuojami mūsų kultūroje, kaip jie keitėsi ir kokiais pavidalais gyvavo žmonių kasdienybėje“.

Devyni nauji kūriniai kartu tampa ir nauju lietuvių chorinės muzikos repertuaru. Jį pirmą kartą įgarsina profesionalus Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, tapdamas tarpininku tarp istorinio žodžio, kompozitoriaus partitūros ir šiandienos klausytojo.

Ką turėtų išsinešti klausytojas?

L. Butkus visą šį santykį sutalpina į trumpą, bet galbūt tiksliausiai koncertinės patirties esmę nusakančią mintį: „Tikriausiai jausmą, rezonuojantį jausmą; kad klausytojui būtų priminta kažkas, kas jau tūno nežiniomis jame“.

Kantičkos vaizdu: tarp archajiškumo ir meditacijos

Dar vieną projekto dramaturgijos sluoksnį kuria režisierius ir videomenininkas Kristijonas Dirsė. Specialiai koncertams kuriamos projekcijos įsilies į sakralinių erdvių architektūrą. Vizualiniame sprendime sąmoningai atsisakoma intensyvaus vaizdų srauto. Projekcijos kuriamos taip, kad ne konkuruotų su muzika, o padėtų į ją panirti.

„Pasaulyje mus nuolat lydi didžiulis ir dažnai varginantis vizualinės informacijos srautas. Šiam projektui sąmoningai pasirinkau kurti lėtos tėkmės, tarsi hipnotizuojančias, kaip ir pati muzika, projekcijas. Naudojau lietuviškus peizažus – tokius kaip anksti ryte virš ežero kylantis rūkas ar senos trobos lange atsispindinti liepsna – derindamas juos su lėtai animuotais senovinių lietuviškų metalinių kryžių siluetais. Svarbiausia man buvo, kad projekcijos neužgožtų muzikos, subtiliai integruotųsi į bažnyčios erdvės ir architektūros kontekstą; kad lėtas jų ritmas ir archajiški motyvai padėtų giliau pasinerti į meditatyvią kantičkų būseną bei patirti sintezę tarp senosios tradicijos ir šiuolaikinio skambesio“, – dalijasi videomenininkas.

Koncertuose istorinį kontekstą papildys ir kun. prof. dr. Sauliaus Stumbros pasakojimas apie kantičkas, jų vietą Lietuvos religinėje kultūroje ir liaudiškojo giedojimo tradicijoje.

Koncertai:
Spalio 2 d., 19 val. – Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia.
Spalio 9 d., po 18 val. šv. Mišių – Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčia. 
Lapkričio 20 d., 19 val. – Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia.

Atlieka Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, dirigentas Povilas Vanžodis.
Kompozitoriai: Deividas Edas Kukta, Lukas Butkus, Dovydas Baltrimavičius.
Vizualizacijų autorius – Kristijonas Dirsė.
Apie kantičkas pasakoja kun. prof. dr. Saulius Stumbra.

Koncertai nemokami.

Organizatorių inf.