28 Lap Vitoldas Rimkus. Rūta Vitkauskaitė: „Giliau save pažinęs, tikiu, kiekvienas žmogus tampa geresniu“
2024 m. spalio 29-ąją gausi publika rinkosi į festivalio „Gaida“ simfoninį koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Vakaras žadėjo ne tik susitikimą su puikiais atlikėjais (Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu maestro Modesto Pitrėno, solistais), bet ir tris premjeras – pirmą kartą Lietuvoje suskambėjusį Enno Poppe kūrinį „Altbau“, vienos žymiausių Lietuvos smuikininkių Dalios Kuznecovaitės atliekamą Rūtos Vitkauskaitės Koncerto smuikui pasaulinę premjerą ir Lietuvoje pirmą kartą pasaulinio garso solisto Nicolo Altstaedto atliktą Esa-Pekka Saloneno Koncertą violončelei ir orkestrui.
Kompozitorė Rūta Vitkauskaitė, pati puikiai griežianti smuiku, naujame kūrinyje subtiliai atskleidė instrumento specifikos išmanymą, visą techninių galimybių ir emocinių-muzikinių spalvų paletę – nuo galingo „laužytų“ akordų skambesio iki subtiliausių glissando, lol legno, rikošetų ir harmonikų. Visa ši spalvinga puokštė tarsi savaime išplaukė iš gilaus, transcendencija dvelkiančio R. Vitkauskaitės koncerto smuikui muzikinio turinio.
Apie ne vienerius metus kurtą įspūdingą opusą kompozitorę pakalbino Vitoldas Rimkus.
Kaip gimė kūrinio idėja? Kiek laiko ir kokiomis aplinkybėmis jį komponavote?
Parašyti Koncertą smuikui buvo mano viso gyvenimo svajonė. Pati esu smuikininkė, vaikystėje grojusi visą standartinį klasikinį smuiko repertuarą, o vėliau smuikas lydėjo mane kūrybiniame kelyje, eksperimentuojant, ieškant naujų garsų, technikų, improvizuojant. Tad smuikas yra mano viso gyvenimo bendrakeleivis, kartu buvęs visuose gyvenimo etapuose, nuo pat vaikystės, vėliau pradėjus pirmuosius kūrybinius bandymus, keliaujant ir dar vėliau išsikraustant į svečias šalis. Man atrodo, kad aš pati per smuiką „kalbu“ – nors pati daug nekoncertuoju, kartais grodama tolimesniuose šalies kampeliuose, atokesnėms bendruomenėms, sulaukiu tokių komentarų, žmonės jaučia, kad smuikas man yra tiesiog antroji kalba. Jis yra šalia širdies ir šalia galvos, tad apjungia ir racionalų, ir jausminį pradą, ir visą tai, kas yra viduje, ką sunku žodžiu nusakyti, bet kas per smuiką gali tiesiog „išsilieti“.
Parašyti koncertą smuikui man buvo lyg aprėpti mano viso gyvenimo kelionę, ir atiduoti plačiajai auditorijai kažką labai asmeniško, intymaus, subtilaus. Tad pradėti kūrybinį procesą delsiau daug metų, galbūt laukiau, kol subręsiu ir kaip žmogus, ir kaip kūrėja. Visuomet labai norėjau, kad tai būtų mano didžiausias, brandžiausias kūrinys, man pats svarbiausias.
Prieš maždaug trejus metus galų gale pribrendau, pasiūliau šią idėją Lietuvos kompozitorių sąjungai, kuri apsiėmė padėti su kūrinio prodiusavimu, pasiūlė man vykti į Austrijos AIR, Druskininkų DAR ir Arvo Pärto centro rezidencijas. Vėliau kūrinio pristatymo ėmėsi festivalis „Gaida“, kuriame pirmosios dvi dalys nuskambėjo 2022 metais, o šiemet – viso kūrinio premjera.
Kokie opusai įtakojo šio kūrinio galutinį variantą, o gal tai dar ne galutinis?
Prieš trejus metus pradėjusi kūrybinį procesą visų pirma ir vėl perklausiau visus žymiuosius smuiko koncertus – F. Mendelssohn’o, J. Sibelijaus, S. Gubaidulinos… Iš jų mokiausi instrumentuotės. Nors mano orkestras yra kitoks – labai norėjau ir pilno simfoninio skambesio. Klasikiniai koncertai priminė man klasikinio smuiko technikas, perbėgančius pasažus, arpeggio, tam tikrus labai tipiškus smuikui grojimo elementus. Tad pradėjau būtent nuo jų. Pirmosios idėjos ir forma pradėjo formuotis būtent labai strategiškai naudojant ‘tipinį’ klasikinio smuiko grojimą. Ir toliau klausiausi smuiko repertuaro – ypatingai mane paveikė šeši G. Bacevič koncertai, U. Chin koncertas. Šiuose kūriniuose vietomis ypatingai laisvas smuiko beveik improvizacinis panaudojimas, jie labiausiai įtakojo trečiąją dalį. Pirmasis Intermezzo įtakotas kompozitoriaus S. Sciarinno. Mano Koncerto pirmųjų dviejų dalių pristatymo koncerte skambėjo jo kūrinys. Tarsi „potėpiais“ parašyta muzika sudarė kontrastą, kuris labai tiko, tad labai norėjau kažką tokio įdėti ir į savo kūrinį.
Tačiau kitų kompozitorių opusai nėra mano vienintelė inspiracija. Domiuosi senąja folklorine muzika, senaisiais garsažodžiais, žodžio, garso ir muzikos sąsaja. Studijuoju tai jau daug metų – nuo Indijos konnakol, inuitų tradicinės muzikos, iki Škotijos puirt à beul ir kitų. Lietuvių senasis folkloras, ypač sutartinės, taip pat yra tame sąraše. Folkloro citatų tiesiogiai mano kūryboje daug nerasite, tačiau technikas tikrai naudoju gausiai. Visas Koncertas smuikui yra tiesiog persmelktas jų, galėčiau nurodyti konkrečias vietas ir įvardinti įvairių šalių konkretaus folkloro ištakas. Lietuvoje nemažai klausytojų bei atlikėjų pastebėjo hebrajiškos muzikos motyvų – šiame kūrinyje, beje, sąmoningai jų nenaudojau, bet tikrai tikiu, kad gali būti stiprių įtakų, kadangi paraleliai su Koncertu smuikui dariau tyrimą bei kūriau muziką projektui „Muzikinė geldutė“, apie tarpukario Kauno žydų didžiuosius muzikus bei smuikininkus.
Galiausiai, tikrai labai svarbu paminėti Baltijos muzikos grandus Arvo Pärtą ir Pēterį Vaską. Su abiem kompozitoriais teko susitikti kūrinio rašymo procese. Arvo Pärto centro rezidencijoje, kurdama būtent intermezzo ir trečiąją koncerto dalį, gilinausi į A. Pärto kūrybą ir visai atsitiktinai susitikau patį kompozitorių, kuris lankėsi centre rytinei maldai. Pokalbis su juo buvo ypatingas, šiltas, neįtikėtinai mane įkvėpė, ir galiausiai kūrinyje atsispindi ne tiek kompozitoriaus „tintinabuli“ technikos, kiek jo neįtikėtinas dvasingumas, tikėjimas, muzikos prasmės suvokimas, gylys – labai norėjau tai įprasminti.
P. Vasko koncertas buvo vienas iš įkvėpimo šaltinių, o ypač kuomet D. Kuznecovaitė paminėjo, kad tai vienas iš jos mėgstamiausių atliktų koncertų. Tad iš jo koncerto taip pat daug mokiausi, galima atpažinti jo labai tipiškai naudojamą glissando-tremolo techniką, kurią naudoju savo kūryboje jau daugybę metų, tai tapo ir vienu iš mano pačios smuiko gestų. Buvo tiesiog neįtikėtina, kuomet visiškai atsitiktinai P. Vaskas apsilankė mano koncerto premjeroje, o po premjeros teko su juo pabendrauti – buvau pakerėta tokio šilto, dėmesingo, besidominčio žmogaus, kuris yra mano vienas didžiųjų autoritetų, o atrodė, kad apie save patį net nenorėjo kalbėti, labai domėjosi mano kūryba… P. Vaskas man pasakė tai, ko turbūt nepamiršiu visą gyvenimą – „Man patinka, kad esate idealistė, kad per muziką bandote pasaulį padaryti geresnį – juk tai ir yra svarbiausia, ar ne taip?“
Suprato būtent tai, kas man buvo svarbiausia šiame kūrinyje, apskritai muzikoje ir apie ką pati retai kalbu. Mano auditorija dažnai turi daug interpretacijų, asociacijų – kalba apie kosmosą, erdves, fantaziją, kažkam mano muzika kelią šiurpą, kitus ‘išneša’ kažkur. Aš priimu visas interpretacijas, man įdomu, kaip mano muzika veikia žmones. Bet išties, ypatingai šiuo koncertu, stengiuosi sukurti kelionę per įvairias būsenas, einant vis gilyn ir gilyn į save – per meditaciją, atsikvepiant, antrojoje dalyje pasineriant į „gydomąją“ muzika, o trečiojoje neriant į gelmę, griūtį ir pakilimą. Norėjosi, kad žmonės praeitų tam tikrą bendrą patirtį, stiprią, ypatingą ir tokiu būdu jiems atsivertų nauji pasauliai, naujas supratimas, išmintis. Kad grįžę į savo rutiną, pasaulį, aplinką jaustų giliau, atidžiau, jautriau, matytų platesnį gyvenimo kontekstą. Kitaip tariant, siekiu tiek atlikėjų, tiek klausytojų transformacijos per gilesnį savęs pažinimą, o giliau save pažinęs, tikiu, kiekvienas žmogus tampa geresniu. Visuomet labai tikėjau ir tikiu muzikos galia. Kuomet pradėjau kompozitorės kelią, mano didžiausias nerimas buvo – ar esu pakankamai geras žmogus, kad įvaldyčiau ir teisingai naudočiau tokį amatą, kuris gali pakeisti žmogų? Žinoma, amato įvaldymo kelias ilgas, ir juo dar ilgai keliausiu… Bet buvo neįtikėtina, kad P. Vaskas tai iškart permatė.
Kaip ir daugelis Aukštaitijos Vitkauskų, griežiate smuiku. Ar pati atliekate šį, kone visas smuiko technikas apjungiantį, koncertą?
Pirmąją koncerto versiją tikrai galėjau atlikti pati, parašiau visą smuiko partiją grodama smuiku, įrašinėdama save, ir tuomet klausydama. Tačiau į kūrybinį procesą įsitraukus D. Kuznecovaitei, partiją gerokai pasunkinau, pakėliau registrus, pridėjau technikų, kurių pati tempe, kuriame parašyta, turbūt labai gerai pagroti jau nesugebėčiau.
Gal smuikui ar kitiems styginiams yra daugiau Jūsų kūrinių?
Styginiams esu parašiusi nemažai, man labai lengva jiems rašyti – tiek smuikui solo (vieną jų, „Kazritsą“, neseniai yra įrašiusi Rūta Lipinaitytė); tiek smuikui su kitais instrumentais (pavyzdžiui, smuiko ir fortepijono duetą „PA“ man užsakė Rasa Vosyliūtė, o jo antrąją redakciją po visą Kanadą koncertuose grojo Sadie Fields). Esu rašiusi ir kvartetų – „Hightet“ atliko Castalian bei Ligeti kvartetai Jungtinėje Karalystėje, redakciją duetui dabar groja „Twenty Fingers Duo“, o „Violin Ritzos“ kvartetą neseniai įrašė Deutchland Symphony Orchestra kvartetas. Mano „IMPER“ styginių orkestrui prieš du dešimtmečius atliko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, o prieš kelis metus jį į repertuarą įtraukė Manchester Collective. Praėjusiais metais LRT užsakymu rašiau „Preritzos“ kvartetui „Chordos“ ir ansambliui „Apartment House“. Daugybę kitų kūrinių esu parašiusi per du dešimtmečius. Svarbu paminėti ir kūrinius smuikui solo su elektronika, kuriuos rašau pačiai sau ir kuriems partitūros yra tik rankraštinės.
Kas paskatino patikėti opuso atlikimą D. Kuznecovaitei?
Labai norėjau, kad šis kūrinys būtų atliekamas klasikinio smuikininko, kuris groja klasikinį, ne tik šiuolaikinį, repertuarą. Kūrinys būtent taip ir rašytas, stilistiškai ir idėjiškai apjungiant klasikinį, romantinį ir šiuolaikinį muzikos pasaulius. Taip pat su festivalio „Gaida“ organizatoriais kalbėjome, kad tai turėtų būti lietuvių atlikėjas. Tuomet iškart buvo aišku, kad tai turėtų būti Dalia, tiesiog girdėjau jos grojimą. Tas pasitvirtino jai paėmus į rankas pirmąją partitūrą ir atsiuntus man pirmuosius įrašus.
Dalios profesinį kelią seku nuo vaikystės, jos mama Gintvilė Vytėnaitė yra mano mokyklos smuiko mokytoja, tad su Dalia dažnai susitikdavom, ir jau būdama ketverių metų ji, kaip man tuomet atrodė, grojo tikrai įspūdingai. Vėliau vis sekiau jos repertuarą, koncertus, stilistiką ir man ji atrodo tikrai viena geriausių smuikininkų šiuo metu Lietuvoje, ypatinga atlikėja. Man buvo didelė garbė, kad ji sutiko ir taip gerai išpildė mano koncertą.
Kokias partitūras šiuo metu komponuojate? Žinau, kad aktyviai dalyvaujate muzikinių projektų rengimo ir įgyvendinimo veiklose.
Rašant koncertą smuikui, per trejus metus sukūriau ir nemažai mažesnių kūrinių, kurie skambėjo šiais metais visuose pasaulio kraštuose – nuo Australijos iki Farerų salų. Pabaigus koncertą smuikui, labai norėjau pailsėti, nes į jį sudėjau visas savo jėgas. Tad šiuo metu rašau mažesnį kūrinį Škotijos vokalo virtuozei Stephanie Lamprea, kuris keliaus į Škotijos turą. Šiais metais gavau paramą nukeliauti į Airiją bei Farerų salas, tyrinėti senąjį folklorą ir Neolitinių laikų kultūrą. Senąja muzika labai domiuosi, ji dažnai inspiruoja mano pačios kūrybą, tad rezidencijų metų sukūriau ne vieną kūrinį sau. Žiemą planuoju dar juos patobulinti ir įrašyti kompaktiniam diskui. Turiu ir kelis projektus, kurie yra kiek didesni, apie kuriuos kalbu su bendraminčiais jau kelis metus ir, galbūt, pailsėjus ateis laikas pradėti juos įgyvendinti. Kol kas apie juos kalbėti negaliu, bet tai yra stambesni koncertiniai ir operiniai kūriniai.
Pati dažnai užsiimu organizacine veikla, bendradarbiauju su kitais kūrėjais, pati iniciuoju projektus. Tad kūrybinės veiklos man niekuomet netrūksta, jos gal yra net kiek per daug. Tad leisti sau pailsėti yra didžiulė prabanga.
Šiuo metu gyvenate Škotijoje. Gal puoselėjate ir britiškąją muzikinę kultūrą, o gal turtinate kūrybinius-meninius Lietuvos ir Škotijos saitus?
Vien būdama Škotijoje ir skleisdama savo muziką čia jau automatiškai atvežu į šią šalį šiek tiek lietuviškumo. Be koncertinių partitūrų, atokesnėse erdvėse atlieku muziką pati. Dažnai į savo šiuolaikinių kūrinių koncertus įpinu lietuvių liaudies dainų atlikimus, pamokinu žmones sutartinių – tas vietiniams labai patinka, jiems tai atrodo tikra egzotika.
Šiais metais į Škotiją atsivešiu ansamblį „Twenty Fingers Duo“ su lietuviška programa, papildyta Škotijos karališkosios konservatorijos, kurioje dėstau kompoziciją, studentų darbais. Labai laukiu šio koncerto, tai bus pirmasis toks tikrai Lietuvos-Škotijos mainus įprasminantis renginys, kurį kuruoju, ir tikiuosi tai taps kasmetine tradicija.
Anglijoje mano kūriniai taip pat atliekami, kadangi prieš atvykstant į Škotiją gyvenau Londone net devynerius metus. Gyvenimas Jungtinėje Karalystėje iš tiesų labai pakeitė mano muzikinę kalbą, ji tapo kur kas aktyvesnė, daugiau detalių, intensyvumo. Visgi, savo braižo visiškai nepamečiau ir mano muzika neskamba britiškai.
Šiais metais mano kūrinys „Byoyomi“, kuris yra mano „angliškojo laikotarpio“ stiliaus, nominuotas Jungtinės Karalystės prestižiniuose kompozitorių apdovanojimuose „Ivor Novello Awards“, ansamblių kategorijoje.
Ar dažnai grįžtate į Tėviškę?
Lietuvoje lankausi labai dažnai, visuomet sakau, kad išties iš Lietuvos taip ir neišvykau, esu „viena koja čia“. Iš pradžių, važiuodama į Londoną, išvykau ne emigruoti, bet tiesiog kelis metus pastudijuoti, tad tęsiau visus savo kūrybinius darbus Lietuvoje. Likus ten, saitai su Lietuva ne susilpnėjo, bet sustiprėjo – daug darbų atlikome su „Operomanija“, o koncertinei scenai lietuviams parašau po tris kūrinius per metus. Nors užsienyje gyvenu jau penkiolika metų, kai kurie Lietuvoje esantys kolegos net iki šiol nežino, kad mano dantų šepetukas, visgi, gyvena Škotijoje.
Pastaraisiais metais stengiuosi grįžti dažniau. Senstant tėvams bei giminaičiams – svarbu juos aplankyti, daugiau pabūti su draugais ir artimaisiais.
Dėkoju už pokalbį. Linkiu naujų kūrybinių ieškojimų, atradimų ir pergalių.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra