
21 Spa Prisimenant Mokytoją, kompozitorių Vidmantą Bartulį. Silvija Petkevičiūtė
Kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas ir mokytojas Vidmantas Bartulis (1954–2020) šiemet būtų sutikęs 70-metį. Šia proga muzikologė Sofija Venskūnaitė parengė pokalbių su jo mokiniais ciklą, skirtą įamžinti pedagoginį kompozitoriaus portretą.
„Kodėl?… kodėl anksti taip išėjai? / Juk tu mane užauginai, matei kaip keičiasi jausmai… dėkoju! / Tiesiu rankas į dangų, moju!… / Niekada nepagalvojau, jog taip truks tavęs ir tavo patarimo, / Rūpesčio, užuojautos, ar paprasčiausio supratimo…“ Tai V. Bartulio mokinės Silvijos Petkevičiūtės eilėraščio „Malda Vidmantui Bartuliui“, parašyto 2020 metų vasarą, ištrauka. Jaunoji pianistė, dainininkė, poetė, šiuo metu studijuojanti teisę ir akordeoną, pasakoja apie dešimt metų trukusį santykį su Mokytoju, glaudų ryšį, asmenybės augimą ir kaitą bei sunkius išgyvenimus po Jo mirties.
Kada ir koks buvo Jūsų pirmasis susitikimas?
Pirmą kartą susitikome pirmoje pamokoje, man buvo gal 11 metų, lyg 2010 metais, tiksliai nepamenu. Mokiausi Kauno I-oje muzikos mokykloje fortepijono specialybėje ir kaip papildomą dalyką pasėmiau kompoziciją. Pirmasis susitikimas buvo šiltas, gavau kelias natas, kurias turėjau laisvai panaudoti bet kokioms instrumentų sudėtims, tačiau nebuvo galima naudoti kitų natų. Man nepavyko, aš pridėjau ir kitų natų, kurių užduotyje nebuvo. Tačiau mokytojui patiko tas kūrinys ir nuo tada V. Bartulis konkrečių natų nebeužduodavo.
Kaip suprantu, užduočių ar namų darbų nuo to laiko nebebuvo?
Ne, užduočių nebeduodavo, priimdavo tai, ką sukurdavau, o jei kas atrodydavo netinkama, visada pasiūlydavo kaip pakeisti, ką pridėti ar kitaip padaryti. Kalbėdavo apie tai, kaip galima natose užkoduoti simbolius, kaip imituoti ne tik tokius apčiuopiamus dalykus kaip, pavyzdžiui, varpą, bet kaip imituoti skausmą, laimę ir kaip tai perteikti muzikiniais garsais. Tačiau Jis suprato, kad aš negaliu būti rėmuose ir dėl to užduočių nebegavau.
Kokį Jo, kaip pedagogo ir kaip žmogaus, paveikslą nešatės iki šiol?
Kaip labai šilto ir jaukaus žmogaus. Jis bendravo su mokiniu ar studentu kaip su draugu, o ne iš aukšto, kaip kai kurie pedagogai. Aš nelabai galiu įvardinti žodžiais, koks Jis buvo mokytojas. Mokiausi pas V. Bartulį mokykloje ir universitete, tad draugystė truko apie 10 metų. Kito pedagogo aš nenorėčiau, nes Jis buvo ir pedagogas, ir draugas, ir žmogus, ir negali būti man geresnio mokytojo. Tiesa, po V. Bartulio mirties buvo žmonių, kurie siūlėsi užimti mano kompozicijos mokytojo vietą, bet man netektis buvo labai skaudi ir aš nepriėmiau nei vieno kompozicijos pedagogo. Manau, kad jeigu Jis išėjo, vadinasi esu pati stipri eiti toliau, nes jei negalėčiau pati eiti, Jis nebūtų palikęs…
Koks gražus Jūsų santykis, trukęs nemažai metų…
Tikrai taip… Jis net užrašydavo mano muziką natomis, nes aš nematau. Nors tai užimdavo labai daug laiko, Jis vis vien tai darydavo. Taip pat, jei man kas „užmindavo ant kojos“, įskaudindavo, visada skambindavau Jam. Ne kažkam kitam, bet būtent Jam. Visada jutau Jo rūpestį manimi.
V. Bartulis turėjo savitą tylą, ar ją pamenate?
Aš niekada nepastebėdavau V. Bartulio tylos, nes mokėjau skaityti mintis toje tyloje. Mes vienas kitą suprasdavome labai gerai: jei Jis nutildavo, aš ką nors pasakydavau ir visada būdavo jausmas, kad atspėdavau apie ką jis galvoja. Tad tų ilgų pauzių ir tylų nelabai būdavo. Esu pastebėjusi, kai ateidavau į pamokas Kauno valstybinėje filharmonijoje šiek tiek anksčiau, Jam dirbant su kitu mokiniu, jis susimąstydavo ir nutildavo. Bet tarp mūsų to nebuvo.
Kokios būdavo pamokos? Turėdavote rutiną ar jos vykdavo spontaniškai?
Pamokos daugiau turėjo rutinos, negu spontaniškumo. Aš atsinešdavau ką sukūriau, V. Bartulis darbą pataisydavo arba patardavo, arba pagirdavo, arba, jei kūrinys ypatingai patikdavo, pasiūlydavo dalyvauti kompozitorių konkursuose.
Ar tuo metu žinojote V. Bartulį kaip kompozitorių?
Žinojau, nes kartu keliaudavom po kompozitorių konkursus tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Jis dažnai dirbdavo komisijose. Ir tikrai žinojau, kad V. Bartulis buvo ryškus ir vienas žinomiausių gyvų kompozitorių.
Šiek tiek užsiminėte apie keliones kartu. Kokie būdavo Jūsų išvykimai?
Visada kartu vykdavome į jaunųjų kompozitorių konkursus „Mano nata“ Vilniuje, kuriuos organizuoja Lietuvos kompozitorių sąjunga. Vykome keturis kartus, iš kurių du kartus laimėjau. Jis vairuodavo ir kelyje pajuokaudavom. Tiksliau Jis juokaudavo ir taip nuimdavo stresą. Man labai patikdavo Jo žinutės. Pavyzdžiui, dieną prieš kelionę paklausdavau, kurią valandą susitinkam ir kurioje vietoje, V. Bartulis atrašydavo: „Būk prie „Megos“ 11:43“ (juokiasi). Tokie juokeliai padėdavo atsipalaiduoti, nes dažniausiai pati konkursuose atlikdavau savo kūrinius, todėl būdavau įsitempusi, kad reikės groti ar dainuoti. Tas labai padėdavo.
Mes ne tiek dažnai keliaudavome kartu, kiek neretai susiskambindavome, net paprasčiausiais buitiškais reikalais. Jis padėdavo ir patardavo, kaip antras tėvas. Bet Jis ir laukdavo mano skambučių.
2016 metais Lietuvos kultūros taryba parėmė mano eilėraščių knygos „Sielos preliudai“ ir kompaktinės plokštelės „Desiderium MKČ“, dedikuotos M. K. Čiurlioniui, leidybą. Gavusi paramą, Jam iškart paskambinau pasakyti. V. Bartulis tuo metu atostogavo kaime, pasveikino ir pasakė – „Pakelsiu taurę už tai!“.
Kokius kūrybinius ar gyvenimiškus patarimus nešatės iki šiandien?
Patarimas, kuris įsiminė, yra tinkamas kūrybai ir gyvenimui. Kai Jis man jį davė, manau, turėjo omeny abu variantus, nes šis patarimas nuskambėjo, kai man buvo sunkus laikas – baiginėjau gimnaziją ir ruošiausi stoti į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją. Vykstant pamokai ir pristatant kūrinį, pasakė, jog supranta, ką noriu pasakyti. Kartais gal tam tikri sprendimai neatrodo geri, gražūs ir faini, bet turiu taip atlikti kūrinį ar taip išsakyti savo mintis žmogui, kad jį įtikinčiau. „Įtikink žmogų, net jei tai yra visiška nesąmonė. Pasitelkęs meną gali įtikinti, kad tai yra sąmonė“. Šiuo patarimu vadovaujuosi iki šios dienos.
Kada ir koks buvo paskutinis susitikimas?
Paskutinis susitikimas buvo universitete, kada trečiame kurse atsirado kompozicija – visiems bendra teorijos paskaita. Prieš tai tokią paskaitą dėstė kompozitorė Zita Bružaitė. Jai išėjus, pradėjo dėstyti V. Bartulis, nors Jis daugiau dirbo individualiai. Tai buvo 2019 metų gal spalio mėnuo. Į paskaitą atėjau pirma. Atsimenu, kad persimetėme keliais žodžiais, bet buvo toks jausmas, kad Jam sunku šnekėti ir sukaupti mintis. Jis buvo toks, tarsi, nuvargęs. Susirinkus studentams, pasisodino mane prie savo stalo. Jis bandė vesti paskaitą, bet labai sunkiai dėliojo mintis. Tarsi būtų kažkur kitur… Pagalvojau, kad čia meninis nukrypimas ir V. Bartulis ką nors mintyse kuria arba kažkas negerai su sveikata. Tada bendromis pastangomis pravedėme tą paskaitą – Jis pasako mintį, o aš ją užbaigiu. Paskaita truko 20 min. ir daugiau Jis nebeatėjo. Paskaita buvo tik viena vienintelė.
Dar kartą su V. Bartuliu kalbėjau telefonu, lyg gruodžio mėnesį. Jis pasakė, kad serga, bet sveiksta ir važiuoja į Palangą pailsėti. Kitą sykį kai skambinau sausio mėnesį, jau nebeatsiliepė. Po kelių savaičių sužinojau iš kito profesoriaus, taip pat jau a. a. Petro Bingelio, kad V. Bartulis mirė.
Jei dabar turėtumėte galimybę susitikti su V. Bartuliu, ką pasakytumėte ar ko paklaustumėte?
Yra žodelis, kuris savyje talpina daug klausimų – KODĖL? Ko konkrečiai klausčiau – negaliu atsakyti, nes klausimai kasdien keičiasi…
Ačiū už pokalbį!
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra