18 Spa Aušrinė Butvydaitė. Žmogus, (ne)prilygstantis milijardinei problemai
Gyvendami šiame amžiuje susiduriame su įvairiais iššūkiais. Jie gali būti ekonominiai, politiniai, socialiniai, emociniai, technologiniai, aplinkosauginiai, o taip pat ir demografiniai. Didėjant moderniajam homo sapiens sapiens kiekiui, didėja ir sunkumai. Tačiau kokia yra pagrindinė problema? Ar augantis žmonių kiekis Žemėje, ar pats žmogus? Šie klausimai išsikristalizavo galvojant apie 2024 metų festivalyje „Muzikos ruduo“ spalio 5 dieną nuskambėjusią Mato Drukteinio kūrinio „One More Billion Problems?“ premjerą, kurią atliko styginių kvartetas „Chordos“.
Pasirinkta erdvė – Liepkalnio vandens saugykla, kūrė mistišką, neutralią, laiko ribų neturinčią atmosferą. O šios vietos akustika provokavo net ir koncerto vedėją kalbėti taip lėtai, kaip „gyvenime dar nebuvo kalbėjęs“. Tad klausytojams taip pat teko tiesiog prisitaikyti, įsiklausyti ir panirti į siūlomą patirtį.
Milžiniška pasaulio žemėlapio projekcija, besisukanti ratu ant vandens saugyklos sienų, tarytum apgaubė kraštuose sėdinčius „Chordos“ atlikėjus ir erdvės centre įsikūrusią publiką. Vizualizacija siūlė bent valandėlei pajusti dešimties tūkstančių metų kelionę laiku iš praeities (netolimos) ateities link. Kūrinio pradžios garsyną styginiai kūrė pasitelkdami išplėstines technikas: beldimą į instrumento deką, grojimą medine stryko dalimi (col legno), glissando. Garsai pamažu niro iš eksperimentinės muzikinės glūdumos, lyg būtų užgimusi nauja gyvybė. Visa tai išsirutuliojo į minimalistinio skambesio audinį, supintą iš pastoviai kartojamų muzikinių motyvų, tik po tam tikro laiko išgirstamų minimalių pokyčių faktūroje. Netrūko sonorizmo estetikos, kurioje dėmesys skiriamas tembrui ir garsiniams sluoksniams. Intensyvinant štrichus ir faktūrą (čia girdėjosi ir Bartok pizzicato), muzikinė įtampa vis augo. Ar tai ne aliuzija į didėjančią populiaciją? O laipsniškai visaapimantis diminuendo baigiamojoje kūrinio fazėje, ta nuosekli tiršto muzikinio pasaulio erozija – gal tai nuoroda į homo sapiens sapiens nykimą? Taip ir lieka sklandantis neišspręstas klausimas (tarytum Charleso Iveso inspiruotas).
Kompozitorius aptardamas kūrinį minėjo, jog mes su senaisiais protėviais esame panašūs, tačiau mums yra kur tobulėti. Juk vyksta tiek neramumų pasaulyje, o tai rodo, jog kai kurių problemų ne tik neišsprendžiame, bet ir jas patys keliame. Mūsų veiksmai mus priveda prie matomų pasekmių. Tačiau galime rinktis, ar būti homo sapiens sapiens, kuris griauna, o gal mes pajėgūs įveikti save ir taip atitaisyti padarytą žalą? Viskas priklausys tik nuo mūsų pačių.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra