Prisimenant Mokytoją, kompozitorių Vidmantą Bartulį. Karolina Kildaitė ir Austė Karpovienė

Vidmantas Bartulis. Michailo Raškovskio nuotr.

Prisimenant Mokytoją, kompozitorių Vidmantą Bartulį. Karolina Kildaitė ir Austė Karpovienė

Kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas ir mokytojas Vidmantas Bartulis (1954–2020) šiemet būtų sutikęs 70-metį. Šia proga muzikologė Sofija Venskūnaitė parengė pokalbių su jo mokiniais ciklą, skirtą įamžinti pedagoginį kompozitoriaus portretą.

Psichologas Carlas Rogersas (1902–1987) yra sakęs: „Tikrai efektyvus mokytojas yra tas, kuris padeda mokiniui atrasti atsakymus pačiam.“ Apie suteiktą laisvę, paieškas, savęs ir savo aplinkos pažinimą pasakoja V. Bartulio mokinės, šiuo metu nuo muzikos daugiau ar mažiau nutolusios jaunos moterys – vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojanti Karolina Kildaite ir versle save atradusi Austė Karpoviene.


Karolina Kildaitė (asmeninio archyvo nuotr.)

Karolina, kada ir koks buvo tavo pirmasis susitikimas su Vidmantu Bartuliu?

Baigusi Aštuonmetę Kauno Miko Petrausko muzikos mokyklą, sugalvojau, jog noriu išplėstinių mokslų ir įstojau į I-ąją muzikos mokyklą. Tai buvo apie 2016–2017 metus. Pamačiau, kad vienas iš siūlomų dalykų buvo kompozicija, o tuo metu dominavo paaugliškas noras rašyti savo muziką, tad pagalvojau – kodėl gi nepabandžius kompozicijos? Taip patekau mokytis pas V. Bartulį. Pamokos vykdavo Kauno valstybinėje filharmonijoje, įvairiose repeticijoms skirtose auditorijose. Jau vien pats pastatas padarė man labai didelį įspūdį. Atsimenu, atėjau, atsisėdau prie budinčio ir laukiau, kol Jis ateis. Mokytojas atėjo, paklausė ar aš Karolina. Taip prasidėjo pirmoji pamoka.

Ką labai gerai atsimenu – tai V. Bartulio paprastumą.

Ar galima sakyti, kad tokį Jo, kaip pedagogo, paveikslą nešiesi iki šiandien?

Taip. Apskritai muzikos mokyklose būna labai daug skaudžių patirčių – per giežta, kartais neteisinga sistema. O V. Bartulis skatino kuo daugiau rašyti ir pasiekti tai, ką nori pasiekti, tačiau nedarydavo spaudimo. Mokinei leido suprasti, kad kiek darbo įdėsi – tokį rezultatą ir turėsi. Niekada nebūdavo piktas, kas kartais būdinga mokytojams. Jis labai gražiai mokė kompozicijos, užkrėsdamas meile šiai profesijai, patardamas. Tačiau mes nebuvome labai artimi. Aš Jį labai gerbiu ir atsiminimai yra šviesūs, bet neturėjome glaudaus ryšio.

Pritartum teiginiui, jog V. Bartulis daugiau būdavo kaip mentorius, o ne kaip mokytojas?

Tikrai taip. Kadangi pas Jį mokiausi tik metus, kūrinių nesukūriau daug, bet Jis visada leisdavo man kurti pačiai, taip, kaip sugebu. V. Bartulis ką nors patardavo, bet tai dažniausiai būdavo komentarai ir pasiūlymai kaip kitaip būtų galima padaryti. Jis niekada nekurdavo už mane, tik padėdavo ir patardavo. Taip supratau, kad kompozicijos mokymasis yra mano pačios procesas.

Kaip sekėsi kurti muziką? Koks buvo tavo požiūris į kompoziciją?

Muzikos mokykloje mokiausi solinio dainavimo, tad požiūris į kompoziciją buvo per dainavimą. Pati supratau, kad kompozicija ne man (nors iki šiol dažnai naudoju muziką, kadangi studijuoju vaidybą, bet nesu muzikantė). Man atrodo V. Bartulis suprato, kad mano požiūris į kūrybą lengvesnis ir nesipriešino tam. Prisimenu jaunųjų kompozitorių konkursą „Mano nata“, kuriame dalyvavau: kiti moksleiviai atnešė tikrai sudėtingas kompozicijas, o mano buvo labai paprasta dainelė.

Ar prieš pradedant lankyti pamokas, žinojai apie V. Bartulį kaip kompozitorių?

Prieš einant į pirmą pamoką pasigooglinau. Tačiau daug apie Jį nežinojau, nepažinojau to pasaulio.

Kokios buvo kompozicijos pamokos – spontaniškos ar rutiniškos?

Labiau spontaniškos. Pamokų daug neturėjau, nes tiek mokytojas būdavo užsiėmęs, tiek aš dažnai sirgdavau. Pamokos trukdavo labai skirtingai: vienos labai trumpos, o kitos išsitęsdavo. Bet iš esmės – susitikdavom, pasikalbėdavom ir vėliau parodydavau ką nuveikiau per savaitę.

Dar atsimenu V. Bartulio tylą. Būdavo nejauku, kai parodžius savo kūrinį Jis nutildavo. Nežinodavau ką pasakys. Tačiau vėliau pripratau, tyla nebetrikdydavo. Supratau, kad Jam reikia laiko pamąstyti. Tai tik rodo, kad kaip mokytojas, V. Bartulis buvo atsakingas ir atsargus. Manau Jis atsakingai galvodavo, kaip žodžiai gali paveikti mane, kaip mokinę.

Ar užduodavo namų darbų ar palikdavo tau pačiai spręsti?

Jis leisdavo dirbti man pačiai. Galbūt dėl to, kad matė, jog nesu stipri kompozicijoje? Bet iš tikrųjų nežinau, kodėl neužduodavo namų darbų…

Kokį kūrybinį ar gyvenimišką patarimą esi gavusi?

Praėjo daug metų ir dabar neatsimenu konkrečių patarimų, bet tikiu, kad jų buvo. Tačiau kaip ir minėjau, iki šiol nešuosi požiūrį į mokymą – „kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“ (t. y. kiek dirbsi – tokį rezultatą ir turėsi). Tuo metu buvau 10-oje klasėje, visi aplinkui norėjo įgrūsti informaciją į galvą, o Jis leido kurti ir dirbti pačiai. Ir, manau, tam amžiui tai buvo labai svarbi pamoka, nes pasibaigia mokykla, ateina universitetas ar akademija ir turi mokytis savarankiško darbo. Aš labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę mokytis pas V. Bartulį, išsinešti Jo gebėjimą atsitraukti ir leisti mokiniui mokytis pačiam, tuo pačiu būnant šalia, kai to reikia.

Kada buvo paskutinis susitikimas?

Paskutinis susitikimas buvo prieš „Mano natos“ konkursą, regis 2017 metais. Daugiau ir nebesusitikom, nes supratau, kad kompozicija ne man ir šio dalyko atsisakiau.

Vėliau apie Jo mirtį sužinojau per Facebooką, tiesiog pamačiau naujienose, kad nebėra mokytojo. Negaliu pasakyti, kad mane žinia sukrėtė, bet buvo labai nuoširdžiai gaila ir liūdna.

Kiek šiandien muzikos ir kompozicijos yra tavo gyvenime?

Teatre yra labai daug muzikos. Mes turime vieną spektaklį, kuriame labai didelė dalis mano kurso dainuoja. Apskritai muzikalumas yra labai svarbus teatre, nes vaidyba irgi turi savo ritmą. Kompozicijos mano gyvenime nėra, tačiau turėti kompozicinius pagrindus – naudinga, nes tai yra kūryba.

Jei turėtum dabar galimybę su Juo susitikti, ką pasakytum?

Turbūt tiesiog padėkočiau už tuos vienerius metus, už Jo kantrybę ir pasakyčiau, kad man buvo didelė garbė mokytis pas Jį.

***


Austė Karpovienė (asmeninio archyvo nuotr.)

Auste, kada ir koks buvo pirmasis susitikimas su Vidmantu Bartuliu?

Baigus aštuonias klases Kauno I-oje muzikos mokykloje fortepijono specialybėje, supratau, kad su visais mokytojais turėjau gerą ryšį. Nors mano mama ir jau a. a. močiutė Elena Baltėnienė pianistės, nebuvau auginama kaip profesionalė. Matyt mokytojai matė, kad nesu pakankamai gabi tam. Tuo metu buvau mėgėja tarp profesionalų – mokiausi su Vyteniu Danielium ir Viktoru Orestu Vagusevičium, jaunaisiais Kauno menininkais. Labai norėjau dainuoti ir groti gitara, nes norėjau įtikti mamai ir galvojau, kad jei nesiseka su fortepijonu – gal kitur pasiseks. Mokyklos programoje pamačiau, kad papildomai galiu mokytis kompozicijos ir dainavimo. Kompoziciją pasirinkau dėl noro būti arčiau muzikos, pačiai kurti. Labai norėjau parašyti odę partizanams. Beje, šitą vienintelį kūrinį pagrojo jaunųjų kompozitorių konkurse „Mano nata“. Kompozicijos pasirinkimą lėmė ir per solfedžio pamoką puikiai pasisekusi kūrybinė užduotis, kuomet reikėjo sukurti melodijai džiazinius akordus.

Pirmasis susitikimas įvyko apie 2012 metus, rudenį.

Ar gali plačiau papasakoti apie pamokas? Kur ir kokios jos būdavo?

Pamokos vykdavo Kauno valstybinėje filharmonijoje. Jei nieko nesukurdavau – pamokos metu kurdavau ir V. Bartulis duodavo patarimų ar rekomendacijų. Atsinešdavau ir penkis taktus, bet tada pamokos metu sėdėdavom ir galvodavom, ką išspausti iš tų kelių taktų. Nepasiruošdavau pamokoms dažnai. Tačiau labiausiai žaviuosi Jo ramybe ir tuo, jog nepasakė nei vieno blogo žodžio. Kiti mokytojai gėdindavo, parodydavo, kad mano vidutinybė juos erzina.

Koks V. Bartulis buvo mokytojas – ar labiau mentorius, ar reiklus pedagogas?

Jis buvo tikras mentorius – su vidine ramybe ir be jokio blogo žodžio. Dalindavosi idėjomis ar per palyginimus įvardindavo sukurtų fragmentų skambesį. Jis, tarsi paėmęs už rankos, vesdavo per pačio mokinio kūrybą. Atsimenu, kad buvau parašiusi trumpą romantišką kūrinėlį, kurį V. Bartulis pavadino „Bambukas vėjyje“. Tiesą sakant manau, kad Jis tik švaistė laiką su manimi, nes buvau tikrai labai bloga mokinė.

Koks išliko V. Bartulio, kaip žmogaus, portretas?

Na, mūsų santykis buvo labai dalykiškas, nei aš atviraudavau, nei Jis. Manau, kad toks, koks buvo su mokiniais, toks buvo ir su visais žmonėmis. Kai paklausau interviu su V. Bartulio broliu Sauliumi Bartuliu ar kitais jį pažinojusiais, visi kalba panašiai – švelnus, geras, padedantis žmogus su labai subtiliu humoro jausmu.

Gal gali pasidalinti, kokie jausmai ir emocijos užplūsta praeinant pro Kauno filharmoniją?

Nostalgija, liūdesys ir suvokimas, kad nebėra V. Bartulio, kad Jis nebedirba filharmonijoje. Ir toks namų jausmas, tarsi laukiu, kada galėsiu ten vėl ateiti – ne kaip į koncertą, bet kaip tas išskirtinis žmogus, kaip karalienė (tokia išskirtine anksčiau ten jausdavausi). Įprastai tas pastatas simbolizuoja ėjimą į koncertus, o kai lankiau pamokas – galėdavau vaikščioti ten, kur ne visi gali užeiti. Dabar, kai viso to nebėra, didelis ilgesys ir sentimentai. Juk ten yra mano nerūpestinga vaikystė bei paauglystė, o tas laikas siejasi su paprastumu ir ramybe, kad yra mielas, geras žmogus, kuris tave priima. Turėjau svajonę dainuoti Kauno muzikiniame teatre ir groti filharmonijoje, tačiau supratusi, kad esu vidutiniškų gbumų, nebespaudžiau savęs.

Koks kūrybinis ar gyvenimiškas patarimas labiausiai įsiminė?

Gal ne tiesioginis patarimas, bet iš to, kokios buvo Jo pamokos ir vedimas per muziką, paskatino ieškoti originalumo. Mąstyti ir nebijoti eksperimentuoti, neužsiciklinti ant popsiškumo, tai yra, paprastumo, o ieškoti giliau bei pajausti kitokius skambesius ar derinius.

Ar žinojai apie V. Bartulį, kaip kompozitorių?

V. Bartulį žinojau, kaip kompozitorių. Gal net pamokas pradėjau lankyti ne dėl pačios disciplinos išmanymo, bet dėl Jo. Muzikos mokykloje mokėmės apie Jį ir sužinojusi, kad dirba mano mokykloje, tikrai žinojau, jog eisiu pas Jį mokytis.

Prisipažinsiu, V. Bartulio muzikos aš nesuprantu. Ne dėl to, kad Jo muzika kažkokia ne tokia, bet dėl to, kad pati jai, matyt, nesu pasiruošusi. Jo idėjos ir kūrinių pavadinimai daug ką pasako, ir suprantu, kad tai yra šiuolaikinės muzikos perlai.

Koks ir kada buvo jūsų paskutinis susitikimas?

Greičiausiai tai buvo apie 2014 metų balandžio pabaigą – gegužės pradžią. Tiesa, paskutiniais metais retai lankydavau pamokas ir apskritai dirbau mažai, tai su nerimu laukiau iš Jo galutinio įvertinimo. Paskutinį kartą mes tik susiskambinome, pasakė, jog įrašys pažymį, ir tiek. Gailiuosi, kad neatsisveikinau, nenunešiau šokolado ar kavos.

Atsimenu, kad prieš keturis metus norėjau ką nors sukurti, susisiekti su mokytoju ir Jį pradžiuginti. Tuo metu kaip tik buvo porą mėnesių mano pirmagimei ir kilo daug egzistencinių minčių. Atsidariusi socialinius tinklus pamačiau, kad V. Bartulio nebėra. Buvo šokas, nes Jis buvo pakankamai jaunas. Kita vertus, dar kai mokiausi pas Jį – pastebėdavau, kad tikriausiai turi sveikatos problemų.

Kiek muzikos šiandien yra tavo gyvenime?

Muzikos klausausi kasdien. Turiu gerą garso estetikos pajautimą, todėl man lengviau atsirinkti muziką. Kartais pagroju pianinu, gitara, retkarčiais pakuriu.

Apskritai manau, kad vaikai, lenkę ar lankantys muzikos mokyklą, turi visai kitokį meno suvokimą, negu tie, kurie nemuzikavo. Dėl to, viliuosi, jog mano vaikai norės groti, bet tikrai jų neversiu.

Jei dabar turėtum galimybę susitikti su V. Bartuliu, ko norėtum paklausti ar ką pasakyti?

Su dabartiniu protu paklausčiau, kaip sveikata ir kaip jaučiasi? Bendraučiau paprastai, lyg su senu pažįstamu, be perdėto dalykiškumo. Ir turbūt paklausčiau ką apie mane galvojo, ar turėjau perspektyvų muzikoje? Nieko filosofiško.

Dėkui už pokalbį. 

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment