Laurynas Vakaris Lopas: „Muzika – tai klausimai ir atsakymai vienu metu“

Laurynas Vakaris Lopas. Lauros Žaliauskaitės nuotr.

Laurynas Vakaris Lopas: „Muzika – tai klausimai ir atsakymai vienu metu“

Šiemet kompozitorius, choro dirigentas ir simfonistas Laurynas Vakaris Lopas švenčia 75-metį. Tai puiki galimybė artimiau ir giliau susipažinti su Maestro muzika. Spalio 22 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje skambės L. V. Lopo ir Vakarų Europos kompozitorių romantikų chorinės muzikos koncertas. Lapkričio 25 d. Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje – kompozicijos vaikams, kurias atliks Algirdo muzikos mokyklos ir Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos moksleiviai. 2024 m. kovo 3 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Maestro kviečia į pasaulinę kūrinio premjerą – „5 meilės dainos“ sopranui solo (atliks Gunta Gelgotė) su simfoniniu orkestru.

Kompozicija, chorinis ir simfoninis dirigavimas – muzikos kryptys, visapusiškai išauginusios L. V. Lopą. Platus veiklos spektras spalvingai atsispindi Maestro biografijoje, kur jį vis sutinkame vienoje iš trijų krypčių. Gimtadienis – tai dar viena proga pasikalbėti apie atsiminimus ir gyvenimą šiandieną. Taip pat apie posūkius ir vingius, kurie vienaip ar kitaip įtakojo pasirinkimus muzikiniame kelyje.

„Kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai. Bet žmogus dvasioje nė kiek nepasensta“, – šie žodžiai dar kelias dienas skambėjo muzikologei Ingridai Alonderei po pokalbio su žmogumi, kurio muzikinės patirtys pasirodė ne kaip vienas, bet bent keli gyvenimai.

Iš tiesų, šie metai ypatingi ir pilni muzikos. Sakykite, kokie kūriniai bus atliekami Jūsų jubiliejiniame koncerte Kauno filharmonijoje spalio 22 d.?

Pasakysiu taip – kuo mažiau žmogus žino, tuo geriau. Intriga. Ką kam nors „sakys“ mano chorinė baladė „Kur tėvelio klėtelė“ arba kūrinys „Akys“? O jei atvirai – tai organizatorių kuriama intriga. Įdomu, net apie mane ten parašyta pasenusios, neaktualios informacijos. Koncerte skambės mano ir romantizmo kompozitorių kūriniai. Dėl didelio Kauno valstybinio choro užimtumo bus išpildyta ne viskas, apie ką mąsčiau šiam vakarui. Pirminiame variante buvau įtraukęs tokius kūrinius, kaip Stasio Šimkaus „Nakties tylumoje“, Jeronimo Kačinsko „Per girias“, kurių, deja, nebus repertuare. Visgi, bus netikėtumų, įdomių dalykų su choru, tad palikime intrigą.

Tebūnie. Tuomet keliaukime nuo pradžių. Pasidalinkite, prašau, kas Jus atvedė į muziką?

Tokiu gimstama. Aš pamenu, kad vaikų darželyje, didelės šventės metu, mes, 4-5 metų vaikai, dainuojame: „Cyp cyp cyp viščiukai, nanana..“ (toliau niūniuoja dainelę). Mes, maži vaikiukai, dainuodavome tokiose sudėtingose dermėse! Aš iki šiol ją moku. Kitas įsimintinas momentas vaikystėje susijęs su muzikos mokykla. Vieną gražią dieną prieina mano tėtis ir taria, jog eisime į perklausą. Tuo tarpu aš, apsikabinęs stalo koją, sakiau niekur neisiantis. Nuo vaikystės man pažįstami ir nuolatos matomi žmonės, darbavęsi muzikos lauke, buvo dėdės ir tetos. Tame tarpe ir pats Hermanas Perelšteinas. Nors „šefas“ kai kam yra dievas, bet man jis nuo vaikystės – dėdė Haris.

Praplėskite, prašau, mintį apie „dėdes“. Kodėl nenorėjote dėl to stoti į muzikos mokyklą?

Na, darželis – smagu. O štai muzikos mokykla ir stojamieji – visai kitas dalykas. Juk mane tikrins, eisiu į perklausą. Štai čia prasideda nebe mažo vaiko gyvenimas: nebebus žaidimų, linksmybių su dėdėmis ir tetomis apie muziką, o bus rimtas mokslas. Taip pat gali būti, jog man nepatiko nežinomybė. Aš visai nenorėjau (natūralu, mažo vaiko psichologija) eiti ten, kur nežinau kas bus. Tuo metu muzika man buvo šeima, gyvenimas, visa aplinka, o ne perklausa ar mokykla.

Galbūt galima taip išsireikšti, jog muzika įrašyta“ į Jūsų genus?

Įdomus faktas – nebuvau gyvenime matęs komiškos operos „Kornevilio varpai“ (kompozitorius Roberas Planketas), tačiau visas solistų partijas žinojau vos išgirdęs. Ir iš kur aš jas žinojau? Mano tėvai studijavo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje ir dirbo Klaipėdos muzikiniame teatre, kuriame tuo metu statė „Kornevilio varpus“. Kai mano mama, dainininkė, mokėsi savo bei visų solistų partijas, ji laukėsi manęs. Aš buvau kartu su ja jos pilvelyje ir girdėjau jos atliekamą muziką. Tik po daugelio metų, būnant jau brandžiame amžiuje, išgirdau Kaune šį veikalą ir galėjau pratęsti kiekvieną solisto partiją. Taigi, viena vertus, aš tiesiog natūraliai gimiau muzikoje, kita vertus, tokie dalykai atrodo net nepaaiškinami.

Suprantu, jog vaikystėje netrūko signalų Jūsų polinkiui į muziką?

Mama pasakojo, kuomet per radiją „Moskvič“ grodavo simfoninė muzika, aš akimirksniu atsistodavau ant kėdės, imdavau diriguoti ir klausti: „Mama, ar aš gerai diriguoju?“ Nors turėjau dar ir kitą didelį pomėgį vaikystėje. Imdavau didelį puodo dangtį ir įsivaizdavau, jog vairuoju. Iki šiol vairuoti automobilį man yra poilsis.

Dar pamenu, kad mano mažo vaiko galvelėje skambėdavo simfoninė muzika. Nemokėjau dar skaityti ar užrašyti natų ir svajojau apie aparatą, kuris pats užrašytų kas ten galvoje begrojo. Tai nesibaigianti, ilgai besitęsianti Vagnerio tipo muzika, kuri nepalikdavo ilgas valandas ir tiesiog mane iškankindavo.

Nors muzika buvo visoje Jūsų aplinkoje, iš pradžių nenorėjote jos mokintis profesionaliai. Kaip, visgi, įsiliejote į muziko kelią?

Na, aš mąsčiau taip: muzika yra mano hobis. Galbūt dėl to, kad mano senelis buvo medikas, tad pirmiausia galvojau apie medicinos, filosofijos studijas, ir tik paskutinėje vietoje apie muziką. Taip pat labai mėgau techniką, inžineriją, lankiau įvairius aviacijos, automobilių, raketų gamybos būrelius, surinkinėjau radijas. Paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse ėmiau domėtis branduolinės, kvantinės fizikos mokslais ir automobilių kėbulo dizainu. Taip pat braižiau, labai sekėsi kaligrafija. Būdavau prigalvojęs įvairiausių išradimų, kaip, antai, traukinio judėjimas oru, tarp pakabintų magnetinių žiedų. Žodžiu, mane nuolat lydėjo konstruktyvumas ir muzika.

Bet muzika man vis dar buvo hobis. Prieš baigiant mokyklą supratau, kad galiu mokytis architektūros. Tačiau stojamiesiems reikėjo dailės, tad ir šios studijos man netiko. Pasirinkau dar vieną sritį – statybą, kurią ėmiau studijuoti planuodamas po metų pakeisti specialybę į architektūrą. Visgi, taip aplinkybės susiklostė, kad nebegalėjau to padaryti. Štai šioje vietoje mano kelias pakrypo tiesiai į muziką. Vasarą dviem mėnesiams išvykau į stovyklą su choru „Ąžuoliukas“ ir ruošiausi stojamiesiems: mokiausi harmonijos, dirigavimo, fortepijono, solfedžio ir rašiau keturbalsius diktantus. Taip aš įstojau į muzikos akademiją. Stojamųjų komisijoje buvo ir mano tėtis, kuris parašė man mažiausią balą.

Ar turėti šalia tėtį akademijoje buvo privalumas?

Man jis buvo griežtas. Aš visada per egzaminus jo labai bijodavau. Visiems kitiems studentams atsiskaitymų metu jis nuolat padėdavo, tačiau su manimi buvo atvirkščiai. Suprantama, kad nekiltų niekam abejonių ir įtarimų dėl jo šališkumo mano atžvilgiu. Tačiau aš puikiai supratau, ką jis daro. Mūsų santykiai visuomet buvo labai šilti.

Noriu dar pridurti, kad, turbūt, niekam Lietuvos muzikos ir teatro akademijos centriniai rūmai nėra tokie namai, kaip man. Visa vaikystė, visas gyvenimas ten prabėgo. Aplinka, medžiai, žmonės mokė ir nuolat įkvėpdavo. Šis pastatas iki šiol mano tikri namai. Pirmame aukšte buvo muzikos mokykla, antrame aukšte Didžioji salė (dabar J. Karoso salė). Akademijos kiemelyje buvo padaryta net pirmoji mano nuotrauka su tėčio dovanotu fotoaparatu „Smena“, kur ant suolelio sėdi Sigitas Vaičiulionis ir Jonas Stravinskas. Daug nuostabių, sentimentalių atsiminimų.

Prasitarkite, ar studijuodamas chorvedybą jautėtės savo „vėžiose?

Atrodo likimas taip sudėliojo, kad turiu visas būti chore. Nuo antro kurso, 13 metų, dirbau „Ąžuoliuke“. Visgi, kaip Kaune neįstojau į architektūros studijas ir pasirinkau statybą, taip Vilniuje, akademijoje, negalėjau įstoti į kompoziciją, todėl pasirinkau choro dirigavimą. O norėjau to konstruktyvumo, kūrybos. Svajojau studijuoti kompoziciją. Pasakysiu taip – tais laikais į kompoziciją patekti buvo „kosmosas“. Dabar gali natų nežinodamas tapti studentu.

Mano, kaip kompozitoriaus, priešaušris toks: buvau parašęs savo pirmajai meilei dainą, ir, susitikęs su dėde Benjaminu (aut. Benjaminas Gorbulskis), paprašiau ją instrumentuoti. Jis pasiūlė dainą nunešti kolektyvo „Oktava“ vadovui Mindaugui Tamošiūnui, kuris man pasakė lemtingus žodžius: „Vakari, kai išgirsi savo muziką, žinok, kad nebegalėsi neberašyti“. Mano dainą atliko Vytautas Petrušonis. Kai aš išgirdau – aš jau žinojau.

Jūs ne tik svajojote, bet šalia visų veiklų, choro studijų ir darbų, tuo pačiu kūrėte bei džiaugėtės pirmaisiais kūrybos vaisiais. Kokiu būdu „persirengėte“ kompozicijos studento rūbais?

Paklausiau patarimo Vytauto Klovos, kuris  man dėstė polifoniją. Atvirai pasisakiau norintis stoti į kompoziciją. Jis patarė parašyti variacijas fortepijonui. Buvau kūrybiniuose apmąstymuose, kuomet vieną vėlų vakarą prieš miegą šmėstelėjo prieš akis vargonai. Šiuo „nušvitimu“ pasidalinau su V. Klova ir jis ramiausiai pritarė: „Žinoma, rašyk vargonams“. Tuo metu, šiaip ne taip, įsiprašiau į „uždraustą“ vargonininkų klasę ir ėmiau intensyviai studijuoti instrumentą. Parašiau kūrinį „Trys alegorinės pjesės“, su kuriuo įstojau į kompoziciją.

Kaip klostėsi Jūsų kūrybinis kelias?

Pirmiausia pradėjau nuo estradinės muzikos, kaip ir labai daug tuometinių kompozitorių. Vėliau viskas vykdavo labai paprastai: rašau kūrinį ir tiesiog nešu į Lietuvos radijo ir televizijos komitetą. Pirmiausia komisija peržiūri tekstą, tuomet radijo ir televizijos orkestras atlieka muziką klausantis komisijai. Galiausiai verdiktas – perka arba ne. Komisijoje buvo kompozitoriai, tačiau kūrinys turėjo „pereiti vadovybės patikrą“ Kultūros ministerijoje, kurioje spręsdavo kokį lygį, kategoriją kompozitorius atitinka. Jei, visgi, kūrinys sėkmingai praeidavo patikrinimus – kūrėjo muziką grodavo radijo ir televizijos orkestras, o tuo pačiu už tai gaudavo didžiulį atlyginimą. Už vieną operą būčiau galėjęs nusipirkti automobilį „Volga“. Galima sakyti, kad tuo metu būti kompozitoriumi labai apsimokėjo.

Galima drąsiai teigti nekurti jau nebegalėjote.

Tikrai taip. Baigus akademiją, mano kūryba skleidėsi įvairiais rakursais. Pavyzdžiui, Arvydo Girdzijausko įkurtame Lietuvos radijo ir televizijos vaikų chore dainavo mano sūnus ir dukra. Mes nuolat kalbėdavomės apie vaikų chorų repertuaro trūkumą. Tokie įvairūs gyvenimiški ir praktiški pokalbiai bei darbai formavo poreikį vis naujai kūrybai. Šiuo atveju – daugiau kurti ir plėsti vaikų choro repertuarą.

Ar šio pobūdžio kūryba reikalauja kitokio priėjimo prie muzikos notacijos, kitokio techninio darbo?

Vaikams rašau neprastai, bet paprastai. Taip, kad būtų nauda, atrastų tyrinėjimo grožį ir žaidimą. Galų gale man labai svarbu, kad vaikai pajustų malonumą išgyvendami tas kartais labai trumpas akimirkas su muzika. Taip pat labai svarbu – parašyti choro balsus patogiai, kad būtų lengva padainuoti, greičiau muzika „įsėstų“ į galvą. Visi, kas patyrę darbą su vaikais, žino, kaip jie greitai „perkanda“ dalykus. Ir tikrai daug greičiau, nei suaugusieji.

Dalintis patirtimi ir mokyti Jūsų misija, kuri nukreipta ne tik į vaikus. Ne paslaptis, choro dirigentai ir kiti muzikantai daug žinių įgijo dalyvaudami choro „Cantemus“ veikloje. Kaip šis kolektyvas ugdė jaunuosius muzikus?

Choras „Cantemus“ buvo didžiulė chorvedybinė mokykla. Svarbiausia, ką studentams akcentuodavau – stebėti. Sakydavau, jog vadovėlių nerašysiu, todėl klausykite, matykite ir mokykitės. Kaip tik neseniai knygos klausimas vėl iškilo. Manęs to prašo buvę studentai, mokiniai, sakydami, jog mano mokymo dėka jie pamatė muziką visai kitomis akimis. Taip pat, kad mano mokyme yra be galo daug išprusimo, šviesos ir ja reikia pasidalinti. Kitaip ir paprastai tariant – aš visą savo gyvenimą esu tiesiog mokytojas. Kai atsistoju prieš mokinius – suteikiu įvairių žinių per tą, ką aš pats esu patyręs, ką gyvenimas man suteikė ir per kokias ugnis teko pereiti. Tokią patirtį stengiausi perteikti per save, sudrumsti protą ir naujai parodyti daugelį muzikos pasaulio dalykų.

Ar gaunate atgalinį ryšį iš savo buvusių studentų, mokinių? Pasidalinkite, prašau.

Gal šie žodžiai nenuskambės, kaip „uodegos kėlimas“ sau… Labai dažnai sulaukiu padėkų. Man sako: „Jūs esate man pavyzdys; aš iš Jūsų to išmokau; Jūs esate mano mokytojas…“ Panašius žodžius man yra sakę tokie dirigentai, kaip Vilmantas Kaliūnas, Modestas Pitrėnas ir daugybė kitų mano mokinių. Man būti mokytoju – laimė.

Jums laimė – būti mokytoju. O ar muzika Jums yra laimė? Kas Jums yra muzika?

Kol dar nebuvo minčių apie kompozicijos studijas, aš vis prisimindavau, kaip mane veikdavo vaikystėje muzika. Aš tiesiog atsijungdavau nuo pasaulio. Muzika groja, o manęs nėra. Čia toji romantinė pusė. O kai prasidėjo profesinis kelias, šalia to žingsniavo daugybė klausimų, kaip antai: kodėl čia tas balsas nesuintonavo? Kodėl šioje vietoje toks tempų neatitikimas? Kodėl čia taip nesijungia forma? Mąstydavau, analizuodavau ir sakydavau sau: nusiramink, klausykis.

Tuomet išgyvenu laimės akimirkų, kai išgirstu labai stiprių atlikėjų. Pavyzdžiui, nesudievinkim Jono Aleksos, bet galime atkreipti dėmesį į jo santykį su garsu. Jis mokėdavo parodyti rankomis ar pagroti fortepijonu, tarkime, orkestro pučiamųjų grupei, jog tapdavo iš karto aišku, kaip reikia jiems groti. Taigi, aš kalbu apie muzikanto energetiką, skleidžiamą energiją, įtaigumą kitų atžvilgiu. Aleksa fortepijonu ir savo pirštais pagrodavo taip, kaip turėjo groti pučiamųjų instrumentų atlikėjai. Muzika – tai, turbūt, tokia sritis, kur žmogaus energetika gali viską, kai aplink nieko nebelieka, o kylant klausimams, į juos akimirksniu būna atsakyta.

Jei muzikanto energetika yra susiliejusi su muzika, tuomet jis tampa labai paveikus?

Na, muzikantas – tai dvasios chirurgas. Jis prie tokių nervų prisiliečia, kad chirurgui dar ir pasvajoti. Bet yra įvairių muzikantų. Kalbant konkrečiai apie dirigentus – nemaža dalis, turėdami rankose batutą, tiesiog reikalauja. Jeigu darai, nes privalai – rezultato nebus. Tokio tipo dirigentų apstu. Jie sako, kad taip turi būti, ir ne kitaip. Aš klausiu: „O kodėl būtent taip?“ Visus savo mokinius skatinu nuolat klausinėti ir netikėti tuo, kas parašyta. Visai kitaip veikia dirigento energetika, kuris pilnai yra muzikoje, kuris yra tiesiog pati muzika. Diriguojant tokiam, po muzikos atlikimo publika galvoja, kad jie patys grojo ir dainavo. Klausytojas pats dalyvauja visu šimtu procentų ir mėgaujasi, nes tai taip paveiku, taip tikra.

Jūsų žodžiai indikuoja visuomenės ir Jūsų paties požiūrio skirtumą į dirigentą, kaip muzikantą, atlikėją. O ar galite pasakyti, kas yra atlikėjas chorvedys?

Didesnė dalis mūsų lietuvių chorvedžių labiau yra ne dirigentai, bet chormeisteriai. Mes galime pastebėti, kad jie gerai dirba chormeisterinį darbą, bet kai reikia padiriguoti scenoje, gal trečdalio ar net pusės kokybės nebelieka. Kita vertus, dirigento amatas yra kompleksinis dalykas. Žinoma, ne tik repetuoti ir diriguoti koncertuose reikia. Dar choro dirigento laukia programos dėliojimas, kad ji būtų įdomi, organiška, dramaturgiškai klausytojui ir choristui patogi. Choro pasaulyje chormeisteriai bando būti dirigentais, pučiamųjų orkestruose – kapelmeisteriai ir pan. Juk kuomet atsistoji prieš kolektyvą – tu jau nebe chormeisteris, nebe kapelmeisteris, bet tampi tikru menininku!

Kaip manote, kur čia šuo pakastas“?

Iš patirties sakyčiau, kad tai yra duota arba ne. Taip, užsidegimas ir didelis darbas atneša daug puikių rezultatų, bet nebūtinai žmogus tampa tikru menininku. Galbūt jis tik visą gyvenimą svajoja apie tokį kelią ir jausmą, tačiau to niekada nepatiria. Todėl mano atsakymas – genetika, kurią sunku paaiškinti.

Kadangi minėjote, kad gimėte muzikoje, nelinkėsiu tapti atlikėju… Bet noriu paklausti – ko šiuo metu palinkėtumėte pats sau? Apie ką dabar svajojate? Gal kuriate naujus opusus?

Aš nebenoriu dirbti. Dėl kūrybos – vis aplanko auksinė frazė: „Visa muzika parašyta, bet ne visi pinigai išmokėti“. Na, tiek genialios muzikos, kam dar galvą kvaršinti! Ar tikrai to reikia – štai apie ką vis dažniau pamąstau. Bėgant metams, su įgytomis žiniomis ir gilesne išmintimi, pastebėjau, kaip išaugo atsakomybės jausmas. Taip pat supratau, kad ir kūnas, protas nebe taip entuziastingai „neria“ į darbus. Gyvenimo eigoje tiek daug sužinojau, o tuo pačiu suvokiau, kaip tą sunku atsakingai pritaikyti mokyme. Kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai. Bet, visgi, žmogus dvasioje nė kiek nepasensta.

Ačiū už pokalbį. Linkiu amžinai išlikti šviesiame brandume.

Ingrida Alonderė
Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment