Žibuoklė Martinaitytė: „Visada svajojau parašyti kūrinį balsui ir orkestrui“

Žibuoklė Martinaitytė. Tomo Tereko nuotr.

Žibuoklė Martinaitytė: „Visada svajojau parašyti kūrinį balsui ir orkestrui“

Kompozitorė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Žibuoklė Martinaitytė rengiasi savo naujojo kūrinio balsui ir orkestrui „Enheduana“ premjerai. Ž. Martinaitytę inspiravo šumerų poetės ir šventikės Enheduanos, gyvenusios 2300 m. prieš mūsų erą, eilės. Kūrinį atliks garsi operos solistė Justina Gringytė ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko. Premjera numatyta spalio 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje Tarptautinio aktualios muzikos festivalio „Gaida“ koncerte. Laukiant šio įvykio – keletą klausimų kompozitorei uždavė muzikologė Beata Baublinskienė.

Kaip kilo sumanymas rašyti kūrinį pagal prieš tūkstančius metų gyvenusios Enheduanos eiles?

Rytais sportuoju – vaikštau, kad pakelčiau širdies ritmą, smegenys geriau dirbtų, ir kartais bevaikščiodama pasiklausau tinklalaidžių. Praeitą vasarą, būdama Lietuvoje, klausiausi Niujorko meno pasaulio apžvalgos ir išgirdau apie parodą, skirtą Enheduanai. Išsyk įsidėmėjau vardą dėl jo beveik lietuviško skambesio – gal dėl dvibalsių man taip pasirodė. Grįžusi pradėjau ieškoti internete daugiau informacijos apie Enheduaną ir sužinojau, kad ji buvo poetė ir šventikė, gyvenusi daugiau nei prieš keturis tūkstančius metų – 2300 m. prieš mūsų erą. Vien tai, kad ji kūrė poeziją, kuri išliko iki mūsų dienų, ir jos gyvenimo faktai man padarė didelį įspūdį. Net neskaičiusi jos poezijos pagalvojau, kad kada nors galima būtų sukurti su ja susijusį kūrinį.

Kita vertus, visada svajojau parašyti kūrinį balsui ir orkestrui, tik nebuvau tikra, ar naudosiu poetinį tekstą, ar, kaip man įprasta, naudosiu tik balses ir priebalses, ką aš darau chorinėje ir ansamblinėje muzikoje. Visgi turėti solistę scenoje ir beveik pusę valandos jai skirti dainuoti vien balses ir priebalses, man pasirodė beveik neetiška. Norisi duoti semantinių prasmių lauką, kad dainininkė tiesiog turėtų atspirties tašką. Turėkime minty, kad dainininkai ruošdami naujo kūrinio premjerą, negirdi visumos, nežino, koks bus orkestro skambesys. Jie mato tik savo partiją ir išties labai sunku įsivaizduoti, kokia bus bendra kūrinio atmosfera. Tad tekstas labai praverčia. 

Kai gavau užsakymą sukurti kūrinį „Gaidai“, jau turėjau nusipirkusi knygą su naujai išverstais Enheduanos tekstais į anglų kalbą (vertėjas Sophus Helle, išleido Jeilio universiteto leidykla). Beje, tie tekstai labai įdomiai atrodo. Skaitai ir staiga matai daug daugtaškių – per pusę puslapio. Jie atsirado todėl, kad šumerai rašė ant molinių lentelių, dalis kurių per tūkstančius metų sudužo. Todėl ir išlikęs Enheduanos tekstas gana fragmentuotas. Pasirinkau jos „Himną Inanai“. Inana – deivė, į kurią kreipiasi šventikė ir poetė Enheduana: moteris poetė kreipiasi į dievybę moterį, apibūdindama visas tos dievybės savybes. Visame tekste labai akivaizdi moteriškos galios išraiška. Tai labai stiprus, net, galima sakyti, feministinis kūrinys. Aišku, jis gali būti įvairiai perskaitomas. Jame yra daug temų – ir jos tapačios šiandienai, kas mane labai sudomino. Kalbama apie karą, tremtį, gamtos katastrofas, netgi apie lyčių keitimą – iš vyro tapimą moterimi, iš moters – vyru. Atrodytų, tai tik mūsų laikų ženklai, bet antai ir prieš keturis tūkstančius metų egzistavo tas pats problemų laukas. Skiriasi civilizacijos, bet žmogiškos problemos išliko tos pačios. Ypač dabar, Ukrainos karo fone, tokie įvaizdžiai, kaip kapojamos gavos, besiliejantis kraujas, neatrodo tik mitologinės metaforos.

Rašydama kūrinį balsui kaip atlikėją įsivaizdavai būtent operos solistę?

Įsivaizdavau balsą kaip instrumentą, tembrinę spalvą, bet, žinoma, balsas savyje atsineša operinio dainavimo techniką ir įpročius. Aš irgi iki galo nežinau, kaip šis kūrinys nuskambės, nes mano kūrybos kontekste tai yra eksperimentas, nesu rašiusi balsui su orkestru. Balsas čia yra vienas iš orkestro instrumentų, aišku, dominuojantis, jam palikta daug akustinės ir registrinės erdvės, bet yra dalių, kur balsas kovoja su orkestru – kaip individas su mase.

Su Justina Gringyte palaikome ryšį. Su ja peržiūrėjome vokalinę partiją, kad jai nebūtų nepatogių vietų. Ji man atskleidė daugelį vokalo paslapčių, amato detalių, kurių negalėjau žinoti.

Ar Enheduanos kūrybos archaiškumas atsispindės muzikoje? Ar inspiracijos šia asmenybe ir kūrėja nesusijusios su kompoziciniu stiliumi?

Nuo savęs nepabėgsi. Turiu savo estetiką, braižą, kurį išvysčiau per dešimtmečius. Naujasis kūrinys irgi niekur nepabėgo nuo mano stilistikos. Inspiracijos iš praeities leido galbūt laisviau pažiūrėti į tekstą, nes jo išlikę tik fragmentai. Tai suteikia pakankamai daug laisvės jo traktavimui. Be to, kokia apskritai yra poetinio teksto užduotis? Jo pagrindinis tikslas yra išlaisvinti mus iš kasdienybės kalbos ir gramatikos struktūrų, pateikti neįprastus derinius. Tai padarydama poetinė kalba atrakina mūsų suvokimą iš įprastinio lygmens į naujų įžvalgų dimensiją. Kita vertus, žodžių tėkmė, natūralus kalbos ritmas irgi turi savo muziką. Rašydama šį kūrinį pastebėjau, kad tekstas gana dažnai ima viršų. Negali eiti priešinga žodžio intonacijai ir ritmikai linkme, nebent tokia yra kompozitoriaus pozicija. Visgi dabar pirmą kartą dirbdama su tekstu, buvau apstulbinta, kad jis gali turėti tokią galią. Atrodo, vokalinė partija pati plaukia, rašosi. Nežinau, ar tai gerai, ar reikėtų tam priešintis. Visgi leidau natūraliam kalbos ritmui ir intonacijoms gyventi ir daviau jiems vietą orkestriniame kontekste.

Pirmoje ir septintoje kūrinio dalyse naudoju šumerų tekstą (kitur anglų kalbą) – porą sakinių, kaip jie galėjo skambėti. Klausiau vertėjo: anot jo, niekas nežino, kaip šumerų kalba iš tiesų skambėjo, galime tik spėlioti. Įdomu, kad rekonstruotas skambesys panašus į lietuvių kalba – yra nemažai šnypščiančių priebalsių.

Gyveni tarp Niujorko ir Lietuvos, neretai būni menininkų rezidencijose. Kur šiuo metu dedami paskutiniai štrichai ant premjerinės „Enheduanos“ partitūros?

Šiuo metu esu vienoje gražiausių kada nors aplankytų vietų, tokio gamtos grožio turbūt nesu mačiusi! Čia, prie Komo ežero (Italijoje), Rockefellerio fondo įkurtame Bellagio centre reziduoja ne tik menininkai, mūsų čia nedaug. Į šią didžiulę uždarą teritoriją atvyksta svarbių organizacijų galvos spręsti globalių problemų, tokių kaip klimato kaita. Kartais pagalvoju, kad tuo metu, kai pasauliui reikia spręsti tiek problemų, mes, lyg iš Hermanno Hesses „Stiklo karoliukų žaidimo“, dėliojame muzikinius ženklelius, žaidžiame savo stiklo karoliukais… Bet turbūt ir tai yra svarbu?

Ačiū už pokalbį ir nekantriai laukiame premjeros!

Žibuoklės Martinaitytės kūrinio „Enheduana“ pasaulinė premjera Tarptautiniame aktualios muzikos festivalyje „Gaida“ – spalio 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.

Organizatorių inf.

Komentarų dar nėra

Post A Comment