Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. Nes taip svarbu pasidalinti patirtu grožiu

Dovilė Kazonaitė, orkestras „Ąžuolynas“, dirigentas Giedrius Vaznys. Dainiaus Čėplos nuotr.

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. Nes taip svarbu pasidalinti patirtu grožiu

Ar laiškai skiriasi nuo dienoraščio? Be abejo, juk laiškas skiriamas tam, kuris jį skaitys. Aišku ir dienoraštį skaitys. Kas nors, kada nors, kaip ir kažkada buvusius privačius laiškus (svarstau kaip muziejininkė). Nes gal jie tam ir skirti? Gal slapta viliamasi, jog tyliai popieriuje išdėstytas mintis perskaitys ir daugiau kas, pritariamai linguodamas galva? Aš, žinoma, kalbu apie popierinius laiškus, kurie rašomi lėtai ir apmąstant, žinoma ranka ir žinoma – dailiausia rašysena, atkeliaujančius savo tempu, o ne kaip elektroninis laiškas, čia ir dabar. Būtent laiškuose galima išdėstyti nuomonę arba rūpestį, pasijuokti iš tik jums dviem suprantamos situacijos, išreikšti ilgesį ir viltį susitikti – koncerte, parodoje, prie puodelio kavos… Nes taip svarbu turėti su kuo pasidalinti patirtu grožiu.

Lietuvoje dar tik gruodžio pradžia, o žiema prasidėjo visu smarkumu. Tarsi ir netikėta. Dar visai neseniai rašiau apie spalio ir lapkričio koncertus, lepinusius mus švelniais orais, o dabar įšalęs Kaunas pasipuošęs laukia švenčių. Žvelgiu į apsnigtas gatves ir galvoju apie grakščią Sauliaus Tomo Kondroto, sniegą palyginusio su tyliai atsėlinusios katės puriu papilvės kailiu, kalbą: „Sniegas nusileido čionai atsipūsti…“ Juk oras toks svarbus mums, nutarusiems vakarą praleisti su muzika. Kas gali būti geresnio už ramų rudenį, atidengusį gražiausius Kauno pastatus, jeigu ne laiką sustabdęs šaltis, bei šviesą ir šaltą tylą atnešęs sniegas?

Eidama į „Ąžuolyno“ jubiliejinį koncertą Kauno valstybinėje filharmonijoje lapkričio 20 dieną galvojau, kad laišką Tau derėtų rašyti būtent Vytauto parke, kuriame prieš 60 metų ir gimė Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“. Sėdėjau ant suolelio ir stengiausi išgirsti praėjusio laiko atmosferą, įsivaizduoti džiugius žmonių veidus, klausantis „Ąžuolyno“. Su kuo Tau pirmiausia asocijuojasi pučiamųjų orkestro muzika? Man – su Laisvės alėja, parkais, šalia straksinčiais vaikais ir, žinoma, – atostogomis. „Ąžuolynas“, žygiuojantis Laisvės alėja, visuomet sukuria gerą nuotaiką, o miestui to labai reikia – muzikos atvirame ore, kuo daugiau kolektyvų ir koncertų vietų. „Ąžuolynui“ tikrai nebus per daug pagyrų, jeigu pasakysiu, kad jo dalyvavimas garantuoja puikią programą, nes būtent „Ąžuolyno“ pavadinimu suviliojau vieną visai neordinarinį koncertų lankytoją! „Tas „Ąžuolynas“, kuris grojo teremino muzikos koncerte?“ – paklausė jis manęs, – „Aišku eisiu!“ Koncerte, žinoma, dirigavo Giedrius Vaznys, vos prieš dieną Kauno miesto muziejaus „X erdvėje“ kalbėjęs apie gyvenimą ir dirigavimą. Ir ar reikia pasakyti, kad koncertinė įstaiga „Kauno santaka“, apjungianti „Ąžuolyną“, „Kauno bigbendą“ ir „Ainius“ organizuoja tokius įdomius koncertus ir vykdo tokią aktyvią reklamą, kad praleisti – neįmanoma!

Man šis koncertas buvo svarbus ne tik dėl „Ąžuolyno“, bet ir dėl kauniečio Raimundo Martinkėno premjeros. Tai buvo viena iš „Kauno santakos“ sumanyto meninio triptiko „Atminties keliais: Vytauto Mačernio stotelės“ dalių. Tarp kūrėjų, generavusių kūrybines idėjas, laimėjo R. Martinkėno „Songs for Myself“, kurį „Ąžuolyno“ jubiliejiniame koncerte „Ąąąąąąžuolissimo!“ su „Ąžuolyno“ orkestru atliko baritonas Giedrius Prunskus. Su pasimėgavimu klausiausi šio, kaip nurodė kompozitorius, perteikiančio „retrospektyviai poetinį V. Mačernio žvilgsnį į save ir jį supusią aplinką“ kūrinio, ir aksominio G. Prunskaus balso, kuriuo taip gėrėjausi Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus jubiliejiniame koncerte „Girdintys muziką“. Beje, būtent nuo šio koncerto pasijutau naujai atradusi R. Martinkėno muziką, jos ypatingą šviesą ir gylį. Turiu Tau pasakyti, kad kompozitorius puikiai išnaudojo „Ąžuolyno“ galimybes, spalvas, subtilų V. Mačernio tekstą, G. Prunskaus balsą, tačiau pačio kūrinio man pasirodė… per mažai. Ausys buvo pasiruošę klausytis dar, o sąmonė buvo nusiteikusi ciklui. Gal jis dar atsiras? Bet Tau tikriausiai įdomu kas yra kitos triptiko „Atminties keliais: Vytauto Mačernio stotelės“ dalys? Tai lapkričio 21 d. Kauno kameriniame teatre skambėję „Laiškai“, kuriuos atliko aktoriai Saulius Čiučelis, Saulius Bagaliūnas ir Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“, palydėti sceniniais Arvydo Lebeliūno ir garsiniais kompozitorės Zitos Bružaitės sprendimais, bei aktoriaus Dainiaus Svobono ir Kauno bigbendo virtualus V. Mačernio skaitinių ciklas, „Kauno santakos“ „YouTube“ kanale.

Bet grįžkime į koncertą „Ąąąąąąžuolissimo!“, kuriame šalia R. Martinkėno premjeros skambėjo dar 1983 m. britų kompozitoriaus Philip Sparke sukurta spalvingoji „Jubilee Overture“, JAV kompozitoriaus Frank Ticheli „Angels in the Architecture“, sukurtas 2009 metais, kurį savo įstabiu balsu papuošė sopranas Dovilė Kazonaitė, atlikusi ir tikrai kalėdiškai jaukią amerikiečio Eric Whitacre kompoziciją „Goodnight Moon“ (2012) pagal Margaret Wise Brown knygelę vaikams „Goodnight Moon“, parašytą 1947 metais ir išpopuliarėjusią kaip knygelė prieš miegą. Iš tiesų, D. Kazonaitės balso tembras, puiki dikcija, subtilus „Ąžuolyno“ skambesys sukūrė tiesiog kalėdinį pažadą! Paskutinis programos kūrinys – subtili ir lyriška Richardo Wagnerio „Elzos procesija į katedrą“ iš operos „Lohengrinas“ ir čia gali krizenti iš manęs, nes aš tikėjausi kito maršo iš operos „Lohengrinas“, dažnai naudojamo konkrečioje ceremonijoje. Žinoma, buvo ir visą orkestro skambesį išnaudojęs kūrinys bisui, tačiau žiūrovų pokalbiuose nugirdau, jog buvo pasigęsta tų populiariųjų „Ąžuolyno“ kūrinių ir, be abejo, Dainiaus Bervingio ir Deimantės Ūsienės vadovaujamos merginų choreografinės grupės! Dievaži, tiems kauniečiams neįtiksi!

O pirmadienį, lapkričio 22 dieną į Kauno valstybinę filharmoniją aš keliavau klausytis litvakų ir Izraelio kompozitorių koncerto, skirto Oskaro ir Hermano Minkovskių atminimui, kurį organizavo Kauno žydų bendruomenė.

Nepasakysiu kada ir kur Kaune važiuodama suvokiau, kad skelbiant stoteles girdžiu ne tik asmens, kurio garbei pavadinta gatvė, pavardę, bet ir vardą. Ir tas asmuo (jau nebe stotelė) man pasirodė gyvas, artimas ir įdomus tiek, kad net greitomis apie jį pagooglinau, pamanius, kad jeigu jau Kauno gatvė pavadinta žmogaus vardu ir pavarde, jis yra svarbus Kaunui, o aš turiu bent jau žinoti ką padarė. Tereikėjo išgirsti vardą prie pavardės!

Būtent apie tai pagalvojau eidama į Oskarui ir Hermanui Minkovskiams skirtą koncertą Kauno valstybinėje filharmonijoje. O apie juos pasakojęs aktorius ir režisierius Aleksandras Rubinovas, užtikrino, kad jau niekas, buvęs koncerte, nepamirš, kuo Kaunui nusipelnė šie broliai.

Aleksote gimęs, vėliau Karaliaučiuje mokęsis Oskaras Minkovskis (1858–1931) Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje įvardijamas kaip vokiečių gydytojas, terapeutas, patologas ir fiziologas, nustatęs cukrinio diabeto atsiradimo priežastis. Jo brolis, (vėlgi VLE nurodomas kaip vokiečių) matematikas ir fizikas Hermanas Minkovskis (1864–1909) baigė Berlyno universitetą, dėstė Bonos, Karaliaučiaus, Ciuricho universitetuose, per palyginus trumpą gyvenimą atskleidė daugybę matematikos ir fizikos reiškinių, dėstė Albertui Einšteinui, jo vardu buvo pavadintas asteroidas ir krateris Mėnulyje! Na, tuo ne kiekvienas Kaune (nes Aleksotas buvo prijungtas prie Kauno) gimęs galėtų pasigirti. Jų tėvas, pirmosios gildijos pirklys Levinas Boruchovas Minkovskis, 1872 m. fundavo iki šiol Kaune veikiančią Choralinę sinagogą. Jos statybą prižiūrėjo architektas Edmundas fon Mikvicas, esama užuominų, jog projekto autorius – Ustinas Golinevičius. Ir jeigu pažiūrėtum į to laikotarpio Kauno įvykių chronologiją, pamatytum, jog 1858 m. žydai gavo teisę gyventi ir statyti namus visose Kauno dalyse, 1861 m. buvo įsteigtos Kauno Žaliakalnio žydų kapinės, dabar – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, 1862 m. pastatyta žydų ligoninė „Bikur Cholim“, 1880 m. pastatyta chasidų sinagoga, 1882 m. rabinas Notė Hiršas Finkelis įsteigė Vilijampolės ješivą. Kodėl tai rašau? Nes visą gyvenimą gyvenant Kaune ir vos ne kasdien praeinant pro šias vietas, man neatėjo į galvą pasidomėti – kas, kada, kaip? Tiesiog tai visada buvo neatskiriama Kauno dalis. O po šio koncerto pasidarė įdomu.

Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Modesto Barkausko, atliko Olego Bogodo „Jerushalaym de Lita“, Igorio Galperino „Adagio“, Boriso Pigovato „Nigun“, Viačeslavo Ganelino siuitą „Apropos“, George‘o Gershwino „Lullaby“ ir Aarono Coplando „Hoe Down“. Ši programa – orkestro ir Izraelio kompozitorių lygos 2019 m. inicijuoto konkurso, kuriam Izraelio kompozitoriai pateikė savo naujausius kūrinius, rezultatas. Programa buvo pristatyta Tel Avive, o vėliau – Vilniuje, Žiežmariuose, Joniškyje ir dabar Kaune.

Tikriausiai numanai, kad aš labai norėjau programoje rasti kompozitorių iš Kauno? Olegas Bogodas gimė Vilniuje 1975 m. Čia studijavo džiazo fortepijoną, toliau studijas tęsė Jeruzalėje, o tarp jo profesorių buvo ir V. Ganelinas. Jo subtilųjį „Jerushalaym de Lita“ Šv. Kristoforo kamerinis orkestras prieš metus atliko koncerte „The Way of Ch. Sugihara“, skirtame Kaune dirbusiam Japonijos diplomatui Chiunei Sugiharai. Vyresnės kartos kompozitoriai Igoris Galperinas gimė ir studijavo Maskvoje, o Borisas Pigovatas gimė Odesoje, studijavo Maskvoje. Mums puikiai iš daugybės kūrinių (bet paminėsiu tik miuziklą „Velnio nuotaka“, 1974) pažįstamas Viačeslavas Ganelinas, į Vilnių su tėvais persikėlęs 1951 m., kompoziciją studijavo pas A. Račiūną, nuo 1961 m. grojo džiazą, su V. Tarasovu ir V. Čekasinu subūrė Ganelino trio, yra apdovanotas Lietuvoje ir Izraelyje. Jo „Apropos“ Šv. Kristoforo orkestro atliekamas jau skambėjo 2018 m., minint Izraelio nepriklausomybės 70-metį ir autoriniame V. Ganelino koncerte 2021 m. Na, o George‘o Gershwino ir Aarono Coplando šaknys veda tiesiai į Lietuvą – G. Gershwino – į Vilnių, o A. Coplando – į Šiaulius ir Vištytį.

Puikiai išdėstyta programa ir pastebimas pasimėgavimas, su kuriuo buvo atlikti kūriniai, pasiekė ir gausiai susirinkusius žiūrovus. Puikus koncertas, kokių norėtųsi daugiau.

Žinoma, aš negalėjau praleisti lapkričio 30 d. koncerto, kuriame pianistas, senosios muzikos žinovas Sergejus Okruško grojo Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijas“, BWV 988. Koncerto vakaras sutapo su, ko gero, pirmuoju šaltuku Kaune, atnešusiu tą ypatingą žiemišką šviesą, kvapą ir tylą. Ar aš girdėjau muziką, kai beveik visą koncertą neatitraukiau akių nuo tiesiog stebuklingų S. Okruško pirštų, su pagarbia meile ir, rodos, be pastangų grojančių tą nuostabų kūrinį? O tas įstabus piano nuščiuvusioje Kauno valstybinės filharmonijos salėje… Ir tas su niekuo nepalyginamas jausmas klausantis, kaip variacijose keičiasi arijos tema ir džiugesys, kai ji vėl sugrįžta. O tada – arija, kurią dar kartą, bet jau naujuoju Kauno filharmonijos klavesinu, taip, kaip jį galėjo groti pats J. S. Bachas, pakartojo S. Okruško.

Ir jeigu klaustum, kodėl ėjau būtent į šį koncertą, aš Tau nurodyčiau net kelias priežastis. Pirmiausia – pianistas ir klavesinininkas, LMTA profesorius Sergejus Okruško, grojantis įvairių epochų muziką, pristatantis Lietuvos kompozitorių premjeras ir rengiantis unikalias programas. Vien jo pavardės afišoje man pakako, kad susidomėčiau koncertu. Tada – pats kūrinys, nepaprasto grožio ir sudėtingumo „Goldbergo variacijos“, retai skambantis Lietuvos salėse, bet vertas klausytis ir mėgautis. Tada – naujasis klavesinas, kaip nurodo rengėjai – specialiai filharmonijos užsakymu pagamintas Vokietijoje, meistro Williamo Horno dirbtuvėse, XVIII a. prancūzų meistrų klavesino kopija, pagaminta pagal išlikusius istorinius pavyzdžius, kurio tikiuosi paklausyti dar daug kartų. Ir, be abejo, žmogus, su kuriuo tą vakarą kartu gėrėjomės muzika, o vėliau dalinomės įspūdžiais. Juk tai taip svarbu, tiesa?

O tada, po kelių dienų, gruodžio 2 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje klausiausi Koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ organizuoto Kauno bigbendo koncerto, skirto jo 30-mečiui. Kaip sakė bigbendo vyr. dirigentas Jievaras Jasinkis – tai žvilgsnis į ateitį, nes koncerte skambėjo ne tik tradicinė bigbendo muzika, bet ir premjeros. Pristatyta kompaktinė plokštelė „Kauno bigbendas. Jazz Up“. Jau girdžiu Tavo skeptišką – „tai ne visai tavo arbatos puodelis“. Tad su kuo palyginčiau šį koncertą? Ogi su banguota jūra, kur aš tradiciškai bijau eiti maudytis. O tada, pridaužta kelių bangų, iš džiaugsmo rėkiu – „dar, dar“! Toks buvo Kauno bigbendo jubiliejaus koncertas!

Juk Tu žinai mano įsitikinimą, jog premjeros metu oras būna ypatingas? O čia buvo net keletas premjerų ir visos jos – saksofonui ir bigbendui, kurias atliko patys autoriai – Liutauras Janušaitis, Leonardas Pilkauskas, Karolis Šarkus, Donatas Petreikis, Simonas Šipavičius, o tada jie visi kartu atliko vadovo Jievaro Jasinskio kūrinio „Sax soli“ premjerą. „Matyt būtent todėl Kaune trumpam atšilo“, – jau girdžiu Tavo balsą. O visai gali būti…

Kitą dieną, gruodžio 3 d. kultūros bare „Godo“, visai netoli Kauno valstybinio muzikinio teatro (o Pirmoje Lietuvos Respublikoje – Valstybės teatro) diskutavome apie Danielių Dolskį, klausėmės jo dainų ir įvairios lietuviškos estrados – nuo tada iki dabar. Ir jeigu man vėl primintum „ne mano arbatos puodelį“, aš Tau priminčiau, kad jam daugiausia akomponavo ir įrašuose išliko „Metropolio“ restorano Moišės Hofmeklerio orkestras, kurio brolis, pianistas ir dirigentas Leiba Hofmekleris dirbo Valstybės teatre ir akomponavo Kiprui Petrauskui ir ne tik. Tiek jie, tiek D. Dolskio dainos tikrai tapo mūsų Kauno ir Lietuvos kultūros dalimi.

Mažas, jaukus mūsų Kaunas ir kaip viskas jame susiję. Užgniaužusi kvapą klausydamasi muzikos, plodama atlikėjams ar žingsniuodama per jau žiemišką Kauną, vis pajuntu Tavo žvilgsnį ir vėl noriu pasidalinti mintimis.

Tad tikiuosi susitikti Kauno styginių kvarteto jubiliejiniame koncerte gruodžio 12 d. Juk keturiasdešimt metų! Be to, Kvartetas – ištikimas Kauno kompozitorių draugas ir aš nei už ką nepraleisiu galimybės pasiklausyti jų atliekamos muzikos. O dar bus pianistė Indrė Petrauskaitė ir dešimtmetį minintis Kauno fortepijoninis trio. Ir programa žadama puiki – amerikiečių kompozitorės Ellen Taafe Zwilich Septetas fortepijoniniam trio ir styginių kvartetui, Antonín Dvořák Kvintetas fortepijonui ir styginių kvartetui Nr. 2 A-dur, op. 81, ir kauniečio Vidmanto Bartulio Styginių kvartetas Nr. 1 „O, brangioji“. Koncertą ves kompozitorė Zita Bružaitė. Ar gali būti kas geresnio sekmadienio vakarui?

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment