
08 Lap Ugnius Babinskas. Kas čia groja – garsiakalbis ar žmogus? Festivalio „Gaida 2021“ koncerto „LENdscapes“ refleksija
Šiuolaikinio meno centre spalio 29-ąją įvyko šiuolaikinės muzikos festivalio „Gaida 2021“ koncertas „LENdscapes“, kuriame peno ausims bei smegenims su kaupu gavo kiekvienas neabejingas šiuolaikinei muzikai. Vokietijos ir Lietuvos menininkus suvienijusiame įvykyje atliktos net trys pasaulinės premjeros ir… prikrėsta nemažai eibių.
Vakaro žvaigždės – kompozitoriaus bei dirigento Vykinto Baltako vadovaujamas Lietuvos ansamblių tinklas ir Brėmeno garsiakalbių orkestras (angl. Bremen Loudspeaker Orchestra), kurį sudaro ne gyvi žmonės, tačiau daugybė tarpusavyje į vieną garso sistemą sujungtų garsiakalbių, koncerte įkurdintų tarp publikos. Iš gatvėse rastų garsiakalbių sukonstruoti garso bokštai koncerte stovėjo ne ką mažiau pasitempę nei muzikantai – abu ansambliai vykstant koncertui (ap)supo publiką, smelkėsi į ją, kol galiausiai įsismarkavo taip, kad menama punktyrinė linija, skyrusi sceną nuo auditorijos tapo nematoma netgi vaizduotėje.
Dviejų dalių renginys, prasidėjęs pagal įprastą koncertinį scenarijų, ilgainiui pavirto į interaktyvų, performatyvų, žaismingai chaotišką mašinų, daiktų, žmonių ir garsų šėlsmą, kuriame ironiškai užklaustos įvairios muzikos atlikimo bei klausymosi konvencijos.
Organizatorių koncepcijos ir menininkų ambicijos
Koncerte klausydamasis muzikos vis iš naujo kėliau sau klausimus: kas čia groja ir kas su kuo sugroja? Supraskite teisingai – tai ne techniniai, tačiau konceptualiniai ir estetiniai klausimai, aprėpiantys paskirų kūrinių ir visos koncerto programos idėjas bei jų išpildymą. Ar organizatoriams ir menininkams tai pavyko?
Renginį viešinančiuose pranešimuose žiniasklaidai rašyta, kad „Gaidos“ koncertai „palies šiais laikais aktualius individualumo ir kolektyviškumo aspektus: lyderis ir komanda, kūrėjas ir atlikėjai, solistas ir orkestras arba muzikiniais terminais kalbant „solo – tutti“ ir pan.“, o būtent „LENdscapes“ koncertas šią tematiką „papildys itin svarbiu technologiniu dėmeniu – prie „gyvų“ atlikėjų prisijungs unikalus garsiakalbių orkestras“.
Aptariamo koncerto pagrindinį probleminį klausimą organizatoriai formuluoja taip: „Ar įmanoma „suasmeninti“ technologijas ir muzikuoti su jomis, lyg tai būtų gyvi atlikėjai?“ Be kita ko, smalsiam muzikos gerbėjui užduodama mįslė ir dėl pavadinimo: „Kas yra „LENdscapes“? Ar tai garsovaizdis, ar ypatinga muzikinė erdvė?“
Taigi Vykinto Baltako ir Vokietijos menininkų Thomo Hummelio, Riccardo Castagnolos ir Christopho Ogiermanno kompozicijų pristatymui skirtas koncertas auditoriją turėjo išprovokuoti svarstyti technologijų suasmeninimo galimybės ir ribas, pasinerti į erdvės bei muzikos sąryšių apmąstymą bei išjautą.
Pulsuojantis muzikinis peizažas
Vakaras prasidėjo nuo pirmosios premjeros – ansambliui ir elektronikai skirto Vykinto Baltako darbo „Cladi III“ (2021). Šį kūrinį autorius dedikavo savo pirmajam kompozicijos mokytojui Broniui Kutavičiui (1932–2021).
Natų raštai į garsų kūnus ant scenos virto muzikuojant žmogiškajam ansambliui, grojančiam dviem klarnetais, smuiku, altu, akordeonu, obojumi ir „pritariant“ minėtajam Brėmeno garsiakalbių orkestrui, iš kurio sklindančiomis vibracijomis dirigentas V. Baltakas manipuliavo sėdėdamas prie publikos apsuptyje įrengto 34 kanalų pulto.
Stebėdamas profesionalų instrumentininkų įdirbį, turėjau atsitiktinės garbės sėdėti už V. Baltako nugaros, dėl ko akys nevalingai vis nukrypdavo į skaitmeninius vaizdus kompiuterio ekranuose, į kompozitoriaus rankų judesius. Jaučiausi taip tarsi kiurksodamas publikos kėdėje tuo pat metu lūkuriuočiau užkulisiuose, paslapčiomis stebėdamas kaip kruopščiai valdomas šis elektroakustinis pasirodymas su gerai „sukalta“ struktūra. Nepaisant garsiakalbių ir muzikantų tarpusavio sąveiką aiškiai apibrėžiančios kelių dalių logikos, kūrinys sukurtas taip, kad būtų atviras subtilioms žmogiškųjų atlikėjų interpretacijoms, o elektroniniai ir gyvi skambesiai lydytųsi į akustiškai vientisą, pulsuojantį muzikinį peizažą, kurio buvo malonu klausytis. Muzika tai sklido į tolį, tai artėjo neapibrėžto publikos centro link, o vėliau iš jo vėl ištrūkdama ir pasklisdama po visą salę.
Tiesa, turiu pripažinti, kad kompozicija paveiki tapo tik gerai ją išmirkius refleksijoje, o kūrinio klausymasis man suteikė daugiau intelektualinio nei estetinio malonumo. Klausyti buvo įdomu, tačiau pasigedau didesnio emocinio paveikumo, o muzikos skambesys pasirodė ganėtinai sterilus. Nepaisant to, gyvųjų instrumentininkų grojimo subtilumas paliko gerą įspūdį.
Dėmesio centrui benykstant
„Cladi III“ tapo puikia įžanga į kur kas kompleksiškesnį, 2017-aisiais vokiečių kompozitoriaus T. Hummelio parašytą kūrinį „Also schweige ich“. Pastarasis pratęsė garsiakalbių-kaip-atlikėjų koncepcijos muzikinę plėtotę, dar labiau išnaudodamas abiejų – tiek virtualaus, tiek realaus – ansamblių tarpusavio sąveikos galimybes, kurias papildė trys balsai (Monika Krukauskas (sopranas), Saulė Šerytė (mecosopranas) ir Nora Petročenko (altas)).
Kūrinys be muzikinio naratyvo taip pat turėjo ir tekstinį pasakojimą – tam panaudotas Pskove gyvenusio ir 2013 m. nužudyto Rusijos dvasininko Pavelo Adelgeimo autobiografinis eilėraštis, kuriame pasakojama ir trimis balsais įgarsinama skaudi į laisvę išėjusio politinio kalinio dalia, jo vidinio pasaulio įtampos bei dilemos, puikiai (at)pažįstamos Lietuvos istoriniame-kultūriniame kontekste.
Nepaisant tematikos artimumo, teksto, balso bei muzikos kaip raiškos priemonių sąveika šioje kompozicijoje pasirodė nepakankama – muzika beveik neperteikė, nestimuliavo, nekomentavo tekste poetine kalba eksponuojamos įtampos bei slogumo jausmų ir pasirodė kiek eklektiška, nepaisant įžvelgtinos ambicijos į muzikinį monumentalumą.
Visgi, būtina pažymėti, kad kūrinio skambesys įtraukė, techniškai atliktas buvo puikiai, o vakaro vinimi tapusi garsiakalbių sistema jo atlikimui pasitelkta skoningai, o tai visų pirmiausia reiškia subtiliai, nepiktnaudžiaujant orkestrinių ir kitų semplų gausa.
T. Hummelio darbas, suskambęs po V. Baltako opuso, vykusiai suskaldė pastarojo sukurtą garsinio pulsavimo erdvėje dinamiką ir iš tiesų išlaisvino skambesius, trindamas ribas tarp scenos ir publikos – salėje skambant „Also schweige ich“ dėmesio centras tarsi nunyko, nes akys krypo ne tik į kol kas dar atpažįstamą sceną priekyje, ne tik į garso skulptūras tarp kėdžių, tačiau ir į instrumentininkus, apsupusius publiką, kuri dėmesingai žvalgėsi ir smalsiai tyrinėjo akustinės bei akusmatinės muzikos sąveikas.
Sprogstančių garsų sfera
Prieš prasidedant antrajai renginio pusei, per pertrauką ne savo noru nugirdau dviejų merginų pokalbį, kurio metu viena iš pašnekovių, apimta entuziazmo, kalbėjo maždaug taip: „Žinai, ką? Girdėjau, kad antroji koncerto dalis mus labai nustebins, o paskutinis kūrinys netgi šokiruos. Labai įdomu, kuo gi dar šiais laikais įmanoma nustebinti, kai tiek visko esame matę?“
Nugirdęs klausimą šyptelėjau ir patraukiau salės link, kurioje klausytojų laukė dar dvi pasaulinės premjeros. Pirmoji – tai ansambliui bei elektronikai parašytas Ricardo Castagnolos kūrinys „BLO LEN“ (2021). Pavadinimas lakoniškas, mat sudarytas iš dviejų akronimų (BLO – Bremen Loudspeaker Orchestra ir LEN – Lithuanian Ensemble Network, liet. Lietuvos ansamblių tinklas), tad funkcionuoja kaip žymuo, o ne kompozicijos interpretacijai pasitarnauti galintis raktažodis.
„Pirmas dalykas, kurį įsivaizdavau apie šį kūrinį, buvo apskrita akustinė scena iš instrumentų ir garsiakalbių, supančių publiką. Tada ėmiau rinkti visus pigius instrumentus, kuriuos radau internete, siekdamas patsai tyrinėti jų skambesį ir kaip šį skambesį suvokia mano vaizduotė. Tokiu būdu sukūriau savo garso personažus. Juos patalpinau į elektroakustinio garso labirintą, kurio formos pokyčius lemia muzikiniai personažų sprendimai. Ką jie atras šios painios architektūros viduryje?“, – taip apie savo kūrinį atsiliepia pats kompozitorius, kurio žodžiai, įgarsinti renginio vedėjos, nuskambėjo kaip kvietimas klausantis šio darbo atsisakyti visų išankstinių nuostatų.
Struktūriniu požiūriu šis opusas yra dar labiau kompleksiškas bei daugiasluoksnis, o suskambo jis galingai, paveikiai, be didesnio apšilimo publiką panardindamas į margaspalvę, trūkčiojančią, sproginėjančią, besilydančią garsų tėkmę.
Atliekant kūrinį publika instrumentininkų buvo apsupta dar tankiau, o garsiakalbių orkestras pajungtas maksimaliai savo galimybių demonstracijai. Pastaroji buvo sėkminga ir vykusi – glitch estetika alsuojanti garsų įvairovė, žaismingi ir pašėlę jų sąskambiai, tonų ir pustonių įvairovė, sodrūs žemi dažniai bei skrupulingai apgalvotas manipuliavimas apsupties efektais sukūrė paveikią elektroakustinės muzikos patirtį.
Kūrinio atlikime tiesiogiai dalyvavo pats kompozitorius R. Castagnola, kurio įsitraukimas į gyvosios elektronikos valdymą prie pulto liudijo jo atsidavimą vis labiau laisvėjančios nuotaikos kurstymui. Psichoakustiniu požiūriu būtent „BLO LEN“ geriausiai realizavo muzikos erdviškumo pajautą. Garsams skrodžiant salę iš visų pusių, jaučiausi taip, tarsi sėdėčiau visiškai nematomoje, tačiau puikiai girdimoje akustinėje sferoje, kurioje garsai sklinda ne tik dvimatėje, bet ir trimatėje erdvėje – kai kurie pasažai, atrodytų, sklido iš aukštumų, kiti gi sudarydavo erdvinio gylio iliuziją.
Chaosas? Tai naujoji harmonija!
„Visa tai, kas vyksta ir skamba tuo pačiu metu, vadiname šiandienos harmonija“, – taip prasidėjo koncertą užbaigusios trečiosios, Christopho Ogiermanno kompozicijos „MULTIeTUDE 2b“ pristatymas, pasufleruodamas vieną iš temų, kurią būtų galima laikyti centrine, interpretuojant šį veikalą.
Vis dėlto, šis kūrinys labiausiai įsiminė ne dėl savo koncepcijos, tačiau dėl prezentacijos, kurioje garso ir muzikinio atlikimo sluoksniai buvo atskirti vienas nuo kito (pvz., dalis garsiakalbių skleidžiamų garsų išgaunami pusiau kontroliuojamo grįžtamojo ryšio kilpomis (angl. feedback loops).
Balsams, ansambliui bei elektronikai parašyto kūrinio atlikimas laužė bet kokius tipinio koncerto rėmus, kuriuos bandžiau jam primesti. Virš galvos pakibusiame asociacijų spiečiuje sukosi chaoso, neaiškumo, neapibrėžtumo, kvailiojimo ir panašios sąvokos bei su jomis susijusios nuostabos, juoko, atsipalaidavimo bei smalsumo emocijos.
Minėti raktažodžiai dar ir dabar, rašant šias eilutes, atrodo kaip puikiai tinkantys apibūdinti tai, ką patyriau stebėdamas su šluota sieną valantį smuikininką ar vieną iš vokalistų, į sceną nešantį pakabą tuo metu, kai įvairius rakandus po salę, aplink žiūrovus ir tarp jų, nešioja be atvangos vaikščiodami ansamblio nariai, techninis personalas bei kiti, regis, nematyti, staiga iš užkulisių išnirę žmonės.
Prieš tai vaizduotėje sukurta garso sfera ėmė trūkinėti, skeldėti, kol galiausiai sudužo į eklektišką įvairių muzikinių formų, triukšmų, garso signalo trikdžių, (ne)artikuliuotų vokalizacijų konsteliaciją, koncerto erdvę išplėtusia iki begalybės. Scenos nebeliko, atlikėjai pakvaišo ir susikeitė rolėmis arba jų visai atsisakė, užkulisiai įsiveržė į salės centrą, o garsiakalbių orkestras išprotėjo. Tačiau kas nutiko su publika, kurią siekta maksimaliai įtraukti į visą šį muzikinį performansą?
Aplink klausytojus buvo pastatyti keturi mikrofonai, o pačioje kūrinio atlikimo pradžioje nuskambėjo vos girdimas kvietimas per daug negalvoti ir atsipalaiduoti, drąsiai įsitraukti į kompozicijos atlikimą su savo šnekomis ar šūkčiojimais. Tačiau šis kvietimas nebuvo pakankamas motyvas pasinaudoti galimybe bent trumpam tapti vienu iš kompozicijos balsų ar ansamblių narių. Didžiąją dalimi publika liko prikaustyta prie savo kėdžių, o įsidrąsinusių pasivaikščioti po šią dekonstruoto koncerto žaismę atsirado vos vienas kitas.
Muzikinį performansą užbaigė iš nežinomos krypties atsklidęs balsas, kuris puikiai apibendrino ne tik kompozicijos pagrindinę mintį, tačiau ir nuolatiniame informaciniame triukšme gyvenančio, ramybės ir balanso ieškančio postmodernaus žmogaus būklę: „Chaosas yra naujoji harmonija“.
Garsiakalbis vs. žmogus
Ar pasisekė gramatiškai žaismingame renginio pavadinime LENdscapes užkoduotas garsovaizdžio, akustinės formos, muzikinio peizažo, erdviškumo ir garso architektūriškumo idėjas iš semantinių asociacijų paversti į sultingas, kūrybiniu atsidavimu trykštančias, klausytojų aktyviai išgyvenamas, estetinio pasimėgavimo kupinas patirtis?
Atsakymas – tikrai taip. Ir nors garsiakalbių nepavyko suasmeninti tiek, kad nors trumpam patikėčiau jų buvimu visaverčiais gyvų ansamblio atlikėjų partneriais, koncerto programa, sudėliota vis didėjančio kompleksiškumo ir augančio konceptualaus bei estetinio neapibrėžtumo kryptimi, sudomino, įtraukė ir suteikė daug malonių įspūdžių.
Koncerto organizatoriams bei jame dalyvavusiems menininkams pavyko kūrybiškai, žaismingai bei intelektualiai užklausti tiek menamas, tiek tikras ribas tarp atlikėjų ir publikos, scenos ir užkulisių, muzikos ir garso, surežisuoto įvykio ir performatyvios improvizacijos.
Lietuvos muzikos antena
© Roberto Dakševič, festivalio „Gaida 2021“ nuotraukos.
Komentarų dar nėra