Ieva Kananavičiūtė. Lietuvių autorių premjeros festivalyje „Jauna muzika“

23 Rgs Ieva Kananavičiūtė. Lietuvių autorių premjeros festivalyje „Jauna muzika“

Rugsėjo 16–19 d. Vilniuje, Menų spaustuvėje įvyko festivalis „Jauna muzika“ su šiųmečiu šūkiu „Kolekcionuojamieji #2: mūsų ausys dainuoja“. Anot festivalio programos sudarytojo ir vadovo Arturo Bumšteino, pandemijos aplinkybių nulemtoje programoje išryškėjo kitokio sceninio būvio galimybės ir jų sąlygoti nauji klausymosi bei mąstymo įpročiai. Šiandien klausytis kitaip – tai suvokti, jog mes patys skambame iš vidaus, jog garsus skleidžia net mūsų ausų sraigės – mūsų ausys dainuoja. Šį fenomeną savo kūryboje tyrinėja festivalio programą atvėręs danų garso menininkas Jacobas Kirkegaardas.

Kiekvieną festivalio koncertą galima laikyti vis nauju kolekcijos atradimu, kadangi visi pasirodžiusieji (o jų būta iš Danijos, Vokietijos, Suomijos ir, žinoma, Lietuvos) gvildeno vis kitokią muzikos pažinimo temą.

Išsamiai su festivalio programa galima susipažinti festivalio internetinėje svetainėje, o šiame tekste aptarsiu festivalio metu įvykusias lietuvių autorių kūrinių pasaulines premjeras ir kviesiu susipažinti su vienos premjerinių kūrinių autorių – Egidijos Medeikšaites mintimis apie kūrinio „Pūriyā“ gimimą bei kūrybines inspiracijas.

Premjerinį „ciklą“ pradėjo rugsėjo 17 d. įvykęs jaunosios kartos lietuvių kompozitoriaus Andriaus Šiurio kūrinys „šiurrealistique“ (2021), kurį saksofonais atliko Liudas Mockūnas. Šiame kūrinyje kompozitorius plėtoja garsovaizdžiais grįstą muzikinės dramaturgijos techniką, elektroakustiniu garsu kuria įvaizdžius, klausytojui asociatyviai sufleruojančius atpažįstamus (patirtus) bei neatpažįstamus (fantastinius, pasąmoninius) reiškinius. Kūrinyje kompozitorius atsisako loginio naratyvo, tradicinių muzikinės minties plėtojimo būdų. Dėl šių ypatybių kūrinys artimas siurrealistinio meno estetikai.

Antrasis premjerinis koncertas, įvykęs rugsėjo 18 d., kuriame pasirodė ansamblis iš Berlyno „Maulwerker“ su programa „Kūnai. Erdvės“ iš ciklo „Maulwerker atlieka muziką“, parodė, jog muzikos spektras gali išsiveržti už ribos, kur garsas nebėra būtina muzikos sąlyga. Tarp programos kūrinių – Neo Hülckero „Give Paw!“ (2017) Sven-Åke‘o Johanssono „WE WA WO“ (2016), Jules Flierl „d!ssoc!at!on_study_2“ (2018), Christiano Kesteno „Still nothing is known about the Guam Flying Foxes’ way of living“ (2018), Alessandro Bosetti „Trinitaire“ (2015) atsidurė ir premjerinis jaunos menininkės, Vilniaus dailės akademijos studentės Indrės Liškauskaitės opusas „op! op! lysk! Lysk!“ (2021), tyrinėjantis žmogaus komunikaciją su kitos rūšies gyvūnu. Pastarojo kūrinio atlikimo metu ansamblis, sudarytas iš penkių sportine apranga apsirengusių atlikėjų: Ariane Jessulat, Henriko Kairieso, Christiano Kesteno, Katarinos Rasinski, Steffi Weismann, scenos erdvėje išdėliotų linijų ir numerių aplinkoje atskleidė žmogaus ir gyvūno bandymą susikalbėti šunų judrumo sporto metu. Komunikuojant abstrakčiais garsais ir specifine kūno kalba, dviejų rūšių komanda varžėsi greičiu ir tikslumu. Žmogiškajam gyvūnui beriant komandas, o šuniui vejantis, kailiniuotasis ir antropocentriškasis susijungė į vieną. Šis, pirmasis koncerte atliktas kūrinys, bei visi kiti suponavo mintį, kad šiuolaikinė, performanso stiliumi kuriama muzika, yra neatsiejama nuo vizualinio pateikimo ir gausaus literatūrinio paaiškinimo, taip plečiant muzikos suvokimo ribas.

Paskutiniosios festivalio dienos pirmasis koncertas – Egidijos Medekšaitės premjerinis kūrinys „Pūriyā“ keturioms elektrinėms gitaroms įdomiu kampu atskleidė, kokia gali būti akademinė kūryba šiandien. Jos specialiai festivaliui sukurtas naujas opusas, kurį atliko Suomijos elektrinių gitarų kvartetas „Sähkökitarakvartetti“ (Juhanis Grönroosas, Lauris Hyvärinenas, Jukkas Kääriäinenas, Sigurðuras Rögnvaldssonas), pagrįstas indų saulėlydžio raga ramiais, meditatyviais tonais bei kulminacijoje netikėtu garsiniu chaosu, tapo tarytum festivalio pabaigos, įspūdžių apmąstymo muzika, nors po jo ir sekė DJ Extended (aka Kirstupas Gikas) elektroakustinio triukšmo improvizacija. Plačiau apie kūrinio sukūrimą, tekstilės dizaino ir kompozicijos studijų ryšį – pokalbyje su kompozitore dr. Egidija Medekšaite.

Kaip gimė Jūsų bendradarbiavimas su festivaliu „Jauna muzika“?

Festivalio „Jauna Muzika“ vadovas Arturas Bumšteinas paklausė, ar nenorėčiau parašyti kūrinio keturioms elektrinėms gitaroms. Tuo metu neturėjau jokių papildomų kūrybinių darbų, tad sutikau. Be to, nesu parašiusi nei vieno kūrinio elektrinei gitarai, tad šis pasiūlymas atrodė labai viliojantis, siekiant praplėsti kūrinių repertuarą.

Pristatykite premjerinį kūrinį „Pūriyā“. Kokia buvo jo gimimo priežastis? Kiek laiko užtruko kūrybinis procesas? Kokią žinutę juo norėjote perteikti klausytojams?

Gavus šį užsakymą, pradėjau piešti įvairius audinius ir ieškoti indiškos ragos, kuri atitiktų audimo principą. Kūrinio pavadinimas „Pūriyā“ yra indiškos ragos pavadinimas, ši raga apibūdinama kaip nakties ragų „karalienė“, kuri atliekama per saulėlydį. Šioji raga yra meditatyvi, melancholiška bei kontempliatyvi, tad pagalvojau: jeigu pasitelkčiau aksominį audinį, kuris pasižymi labai tankiu pynimu, bet iš kitos pusės yra labai minkštas, švelnus, tai galėtų jungtis kartu su muzikine medžiaga.

Šio kūrinio kūrybinis procesas yra emocinės būsenos atspindys dėl beveik du metus besitęsiančios pandemijos. Esu padariusi nemažai eskizų, kuomet, praėjus laikui, galėjau pastebėti kaip keičiasi kūrinio emocija, vidinės struktūros, kurios išilgėja, pakinta laiko ir garso samprata. Norėjosi panardinti klausytoją į saulėlydžio ragos emocijų debesį bei suteikti vilties, gėrio bei švelnumo.

Kaip sekėsi bendradarbiauti su elektrinių gitarų kvartetu „Sähkökitarakvartetti“? Ar pasirodymo metu ansamblis tinkamai išpildė kūrinį?

Su atlikėjais prieš koncertą teko daug bendradarbiauti, repetuoti internetu. Siunčiau jiems įvairius eskizus bei prašiau, kad įrašytų, pagrotų ir t.t. Koncerte atlikėjai pateisino lūkesčius ir pagrojo geriau nei tikėjausi.

Kaip sekėsi perprasti elektrinių gitarų skambesio specifiką? Galbūt ir pačiai yra tekę skambinti elektrine gitara?

Negroju elektrine gitara, bet teko apie dvyliką metų groti sintezatoriumi roko grupėje „Voodoo“, tad elektrinės gitaros skambesys nebuvo svetimas.

Kūryboje derinate tekstilės dizaino ir kompozicijos studijas. Kaip vyksta Jūsų kūrybinis procesas? Iš kur semiatės inspiracijos? Ar kūriniai gimsta apėmus įkvėpimui, ar dirbate rutiniškai?

Su kiekvienu kūriniu atspirties tašku tampa indiška raga arba tekstilės audinys. Stengiuosi neriboti savęs, renkantis su kuria medžiaga pradėti dirbti. Medžiagos vėliau sugula į pradines garso, ritmo, tembro ar dinamikos sistemas. Man svarbu, kad tekstilės audinys taptų garsovaizdžiu ir atvirkščiai: įdomu, kaip ritminės sistemos gali tapti „tekstiliniais“ sluoksniais; kaip garso aukštis galėtų atspindėti kiekvieną metmenį ar ataudą; kaip tembras galėtų reprezentuoti audinio spalvas ir t.t. Nors sukurtos sistemos yra griežtos bei konstruktyvios, išlieka daug interpretacijos laisvės, pasirenkant papildomus elementus. Nemanau, kad dirbant rutiniškai, be įkvėpimo būtų įmanoma „išeiti“ iš sistemos ir sukurti daugiau nei konceptualų kūrinį. Pats kūrybinis darbas suteikia įkvėpimo ir pakylėjimo, nes nuolatos gyvenu tuo, ką kuriu, bei ieškau „garsinio idealizmo“ ir savitų išraiškos priemonių.

Ar pastebite Jūsų profesoriaus Ryčio Mažulio įtaką savo kūryboje? Jei taip, kokia ji?

Esu be galo dėkinga už galimybę studijuoti kompoziciją pas prof. Rytį Mažulį. Manau, kad galima surasti tam tikrų požiūrio panašumų į kūrybą, muzikos konceptualumą. Prof. Ryčio Mažulio savitas muzikos suvokimas bei stilius inspiruoja ieškoti savo kūryboje individualumo ir išskirtinumo. Studijų metu niekada nesulaukiau kritikos iš prof. Ryčio Mažulio, mūsų paskaitas lydėdavo diskusijos apie muziką, koncertus, įvairius renginius, bei išgirstas kūrinių premjeras. Manau, kad prof. Rytis Mažulis stengėsi išmokinti sugebėti pačiai išgirsti muziką bei suprasti kada muzika sukuria garsinius stebuklus.

Ko siekiate savo kūryboje bendrąja prasme?

Sunku pasakyti vienareikšmiškai, ko siekiu savo muzika: galbūt vis dar ieškau tobulo sąskambio, ar sistemos, kaip garsas tobulai galėtų tapti metmeniu-ataudu arba atvirkščiai. Neturiu išankstinių lūkesčių, stengiuosi kiekvienu kūriniu perteikti savo idėją, kuri pakeltų klausytoją virš kasdienybės.

Ką nuveikėte karantino metu?

Karantino metu daugiausia dirbau ties kūriniu „Pūriyā“. Manau man, kaip ir kiekvienam, tai buvo ir yra nelengvas laikas, kuomet iškyla daugiau klausimų, nei mes sugebame surasti atsakymų. Tarsi mokiniesi viską iš naujo: iš pradžių kurti, ieškoti bei surasti įkvėpimo uždarume. Pirmo karantino metu parašiau kūrinį „Pashyanti“, kuris yra finansuotas Lietuvos kultūros tarybos. Manau, jis atspindi tą būseną, kuomet viskas nugrimzta į nežinomybę. Jo premjera daugiau nei po vienerių metų pertraukos numatoma spalio mėnesį Niukasle bei Darame (Didžioji Britanija). Laukiu šios premjeros, nes tai bus iššūkis klausytojams ir negaliu nuspėti kokia bus jų reakcija.

Kokiomis kitomis veiklomis šiuo metu gyvenate?

Šalia kūrybinės veiklos, privačiai dėstau kompozicijos, muzikos teorijos bei fortepijono paskaitas.

Dėkoju už pokalbį.

Lietuvos muzikos antena