
23 Vas Ansamblis „Classic+“ ruošia netradicinę šiuolaikinės muzikos programą
Nors šiuo metu pasaulį pristabdė pandemija, muzikantų širdžių pulsas išliko toks pat, o idėjos skleidžiasi pačiais įvairiausiais pavidalais. Ansamblis „Classic+“ – Julija Karaliūnaitė (sopranas), Simona Zbarauskaitė (fortepijonas), Viktorija Smailytė (arfa) ir Agnė Dūkštaitė (akordeonas) – šiuo metu ruošia įdomią, netradicinę programą, kuri bus vainikuota kompaktinėje plokštelėje „Sukurk mane“. Sumanymą atlikėjos įgyvendina, bendradarbiaudamos su Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybe ir Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešąja biblioteka.
Kaip vyksta kūrybinis procesas, kokia programa bus pristatyta, muzikologei Vaidai Urbietytei papasakojo ansamblio „Classic+“ narės ir šiam kolektyvui muziką rašančios kompozitorės Beata Juchnevič, Monika Sokaitė bei Viltė Žakevičiūtė.
Kaip susibūrė jūsų kolektyvas? Žinau, kad kartu koncertuojate jau ne vienerius metus, gal galėtumėte plačiau papasakoti apie jūsų veiklą?
Simona. Iki susiformuojant dabartinei ansamblio sudėčiai, daug koncertavome su Julija ir Viktorija. 2017 m. buvome pakviestos koncertuoti vienoje iš festivalio „Kultūros naktis 2017“ programų Valdovų rūmų kieme. Kadangi koncertas turėjo vykti lauke ir dar vėlyvą vakarą, nutarėme pagyvinti ir taip jau netradicinę ansamblio sudėtį. Norėjosi kitokio, dar negirdėto skambesio, netikėtos instrumentų dermės. Pagalvojome, kad akordeonas labai tiktų šalia balso, arfos bei fortepijono. Šis eksperimentas išaugo į unikalios sudėties ansamblį. Galiu pasakyti, kad ne tik įdomiai dera skirtingi instrumentai, tačiau ir pačios ansamblio asmenybės, o tai, manyčiau, irgi ne ką mažiau svarbu. Ansamblis „Classic+“ surengė koncertus ne tik jau anksčiau minėtame festivalyje „Kultūros naktis 2017“, bet ir festivalyje „Baterija 2019“, Tarptautiniame akordeono festivalyje 2019. Ansamblis nuolat rengia skirtingas programas, neapsiribodamas vieno stiliaus ar žanro muzika, eksperimentuoja šiuolaikinės muzikos rėmuose. Pats naujausias ansamblio projektas – jaunosios kartos moterų kompozitorių kompaktinės plokštelės leidyba.
Viktorija. Aš dar papildyčiau, kad mes koncertavome įvairiuose Lietuvos miestuose su organizacija „Gelbėkit vaikus“, vykdėme edukacines programas, pristatėme ir supažindinome su savo instrumentais globos namų bei vaikų dienos centrų globotinius. Mūsų kolektyvą jungia tarpusavio ryšys ir gera atmosfera, būtent todėl mes gyvuojame, koncertuojame ir norime būti kartu, nes mums tiesiog gera.
O kaip kilo idėja išleisti kompaktinę plokštelę? Jūsų sudėtis išties netradicinė, sakyčiau, labai įdomi. Ar sunku buvo rasti programą? Kaip ji dėliojosi?
Julija. Kompaktinės plokštelės idėją inspiravo rudenį Lietuvos muzikos informacijos centro paskelbtas programų ir įrašų idėjų konkursas. Tuomet pradėjome žiūrėti, kokią originalią programą turime ir pasirodė jog tai išskirtinai jaunosios kartos lietuvių moterų kompozitorių kūryba. Mūsų sudėtis išties netradicinė, galbūt net vienintelė tokia visame pasaulyje, tačiau suteikianti erdvės labai įvairiems tembrams ir garsinei amplitudei. Man patiko mūsų apibūdinimas – trys maštabiški instrumentai ir dangiškas sopranas. Ketiname rengti programą ne vien iš kūrinių, skirtų visam ansambliui. Manome, kad įvairūs deriniai tik praturtins ir paįvairins repertuarą, kuris iki šiol dėliojosi labai natūraliai. Labai kviečiame kuo daugiau jaunosios kartos kompozitorių prisijungti prie šio sumanymo. Norime skirti mūsų būsimą albumą visoms kuriančioms moterims. Manome, jog prasminga turėti vienoje vietoje XXI a. lietuvių moterų kompozitorių kūrinius, pristatyti juos ir užsienio melomanams. Albumo apipavidalinimui bus parinktas grafikės Jūratės Rekevičiūtės darbas. Daug su ja bendradarbiavome, tad natūralu, kad norime pagerbti jos atminimą tokiu būdu. Ji buvo įkvepiantis Kūrėjos pavyzdys.
Viktorija. Manau, kad albumui jau pribrendome, nes koncertavome gana daug. Dėl to džiaugiuosi, nes lietuviškos muzikos arfai ypatingai trūksta, o šio projekto dėka repertuaras pasipildys ir netgi bus išleistas kompaktinėje plokštelėje.
Kiek kūrinių šioje plokštelėje buvo jau sukurti ir kiek yra (bus) sukurtų specialiai jūsų kolektyvui?
Simona. Pirmasis mūsų ansambliui sukurtas kūrinys buvo Viltės Žakevičiūtės „Sukurk mane“. Šio kūrinio premjera skambėjo 2019 metais Tarptautiniame akordeono festivalyje. Taip pat specialiai mūsų ansambliui buvo aranžuotas Monikos Sokaitės kūrinys „Bizonai“. Į plokštelę bus įtraukti jau anksčiau sukurti kūriniai, tokie kaip Godos Marijos Gužauskaitės „Ištiesk man ranką“ sopranui ir arfai bei Monikos Sokaitės „Baltos avies bliuzas“ arfai solo. Šiuo metu rašomi – Beatos Juchnevič „Ghost Thoughts“ ir Rūtos Vitkauskaitės kūrinys darbiniu pavadinimu „Rūta Čiūta“.
Agnė. Rengiant programą minėtam koncertui Akordeono festivalyje, norėjosi šiek tiek daugiau priartėti prie originalios muzikos, atsispiriant nuo iki tol dažniausiai grojamų klasikos transkripcijų. Atlikome kelis kūrinius nepilnai ansamblio sudėčiai: S. Berinsky kūrinį „Miserere“ akordeonui, sopranui ir fortepijonui, M. Majkusiako „One night of passion“ akordeonui ir arfai bei jau minėtą Viltės Žakevičiūtės „Sukurk mane“ premjerą visam mūsų kvartetui. Šie kūriniai plačiau atspindi mūsų instrumentų išraiškos galimybes, o tai paskatino toliau ieškoti originalių kompozicijų būtent mūsų ansambliui, kartu labiau atsigręžiant į mūsų šalies kompozitorių kūrybą.
Smalsu sužinoti, kodėl būtent moterų kompozitorių kūriniai?
Simona. Negalima teigti, kad jaučiamas moteriškos kūrybos trūkumas, kaip tik norisi pasidžiaugti lietuvių moterų pasiekimais visame pasaulyje. Norėčiau akcentuoti, kad mūsų dėmesys labiausiai skiriamas jaunos kartos moterims kompozitorėms, kurių kūryba dar nėra taip plačiai žinoma. Labai norisi palaikyti jaunas kūrėjas ir parodyti, kad jos yra labai reikalingos. O idėja išsivystė natūraliai, pastebėjus, kad mūsų repertuare atsiranda vis daugiau moterų kompozitorių kūrybos, tad nutarėme tai simboliškai įprasminti išleisdamos kompaktinę plokštelę.
Agnė. Galbūt gali pasirodyti, jog po šia idėja slepiasi kokios nors feministinės užmačios, tačiau anaiptol taip nėra. Greičiau jau sutapimai ir simbolika, padiktuota įvairių aplinkybių, pradedant mūsų ansamblio narėmis moterimis, šiam ansambliui įvairiais etapais jau kūrusiomis kompozitorėmis. Taigi, idėja išsikristalizavo natūraliai. Be abejonės, įkvėpimo semiamės ir iš pastaraisiais metais pasaulinius apdovanojimus laiminčių lietuvių moterų kompozitorių ir kitų menininkių.
Dabartinė situacija išties nėra pati dėkingiausia repeticijoms ir įrašų sesijai. Kaip vyksta jūsų darbas šiuo metu?
Julija. Daug laiko užėmė organizaciniai darbai – nuo bendravimo su kompozitorėmis iki vietos pristatyti, ką mes darome, paieškų. Pradžioje daug bendravome virtualiai, gryninome idėją. Daug kas eigoje keitėsi dėl karantino. Kurį laiką negalėjome susitikti, nes mums reikia specifinės vietos su fortepijonu. Esame labai dėkingos Vilniaus Apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekai, kuri mielai suteikė mums salę. Taip pat ir Lietuvos kultūros tarybai, kuri parėmė mūsų idėją.
Manau, kad ne man vienai būtų smalsu sužinoti, kada tikėtis galutinio rezultato, kompaktinės plokštelės?
Agnė. Labai norėtųsi pasakyti konkretų laiką, pačioms jį žinoti, tačiau atsižvelgiant į dabartines sąlygas galime tik pažadėti šią idėją puoselėti, auginti, kantriai laukti tinkamo laiko ir jam atėjus – pradžiuginti klausytojus subrandinta kompaktine plokštele.
Ką jums kaip atlikėjoms reiškia dabartinė situacija, kai negali vykti normalūs koncertai, nėra gyvos publikos?
Simona. Karantino laikas yra labai dviprasmiškas periodas. Iš vienos pusės jis atveria galimybes daugiau laiko skirti sau pačiam ar brangiems žmonėms, taip pat tai puikus metas gilinti savo žinias, rengti naujas programas, gaminti, miegoti, neskubėti, tiesiog būti. Tačiau atlikėjui, scenos žmogui tai liūdnas, sąstingio, nerimo, baimės, nestabilumo laikotarpis. Tokiems kūrėjams kaip muzikos atlikėjai ar aktoriai šis laikas labai negailestingas. Mes nuolat turime būti scenoje, kad palaikytume gerą formą. Scenos žmogus yra kaip tekantis vanduo ir labai nesinori, kad dėl karantino jis pasidarytų kaip stovinti pelkė. Žinoma, galima repetuoti ir ruoštis namuose, tačiau tai niekada neatstos gyvo buvimo scenoje čia ir dabar. Tad su didžiule viltimi laukiu to meto, kai drąsiai galėsime keistis energija su žiūrovais ne per ekranus, o gyvai. O taip tikrai bus, tik reikia kantriai palaukti.
Julija. Man, tiesą sakant, karantinas yra tik iš dalies, nes auginu mažą vaikelį ir savaime koncertinės veiklos negalėtų būti daug. Tačiau vis tik labai trūksta repeticijų, buvimo muzikoje. Net teatro bufeto labai pasiilgau! Pastebėjau, kad paskutiniu metu pradėjau daugiau valgyti šokolado, o kai prasidėjo repeticijos, jo tiek nebesinori. Iš kitos pusės yra ir daug pliusų – tas sustojimas, bent jau man, leido išsigryninti ir vystyti daug idėjų, kad ir pastarąją, daugiau skirti laiko individualiam darbui. O kūrybinis bendravimas, pasirodo, gali sėkmingai vykti ir virtualiai. Kai esi „ant tų pačių bangų“, tai nėra ir atstumų.
Viktorija. Man asmeniškai karantinas – labai geras laikas, nes turėjau ir vis dar turiu laiko susitvarkyti, atrasti savo muzikos, pažiūrėti kaip ir kas vyksta pasaulyje, išbandyti naują seminarų lankymo būdą online, o galiausiai tiesiog pailsėti. Neabejoju, kad visa situacija išsispręs tik į gerą atlikėjų, muzikantų atžvilgiu, nes mes būsime pailsėję ir švieži. Įprastai mes būname pervargę, nuolatiniame lėkime.
Smalsu sužinoti, kaip kompozitorėms sekasi bendradarbiavimas su atlikėjomis.
Vilte, išties įdomu, kad pasirinkai tokią netradicinę sudėtį savo kompozicijai „Sukurk mane“. Ar kūrinys buvo sukurtas būtent šiam ansambliui? Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Kiek svarbu išmanyti kiekvieno instrumento specifiką?
Viltė. Mano kūrinys buvo sukurtas specialiai „Classic+“ ansambliui. Vieną dieną sulaukiau Agnės Dūkštaitės žinutės su pasiūlymu sukurti kūrinį būtent šiam ansambliui. Labai apsidžiaugiau ir iš karto sutikau. Vėliau pasikalbėjome, kokie galėtų būti atlikėjų lūkesčiai kūriniui, bet išties turėjau labai daug laisvės. Kalbant apie sudėtį, ji man pasirodė labai įdomi, netradicinė. Tokios sudėties ansambliui nesu kūrusi anksčiau.
Kalbant apie instrumentų galimybių ir specifikos išmanymą, manau, kad tokios žinios kompozitoriui yra būtinos. Net jei kuriama muzika yra, sakykim, nuosaikesnė ir ja nėra siekiama praplėsti instrumentų galimybių ribas. Bet kuriuo atveju kompozitorius privalo šiuos dalykus išmanyti. Kuriant šiam ansambliui didžiausias iššūkis, turbūt, buvo pažintis su arfos instrumentu. Arfai nesu rašiusi, todėl turėjau galimybę prie šio instrumento prisiliesti jau nebe iš teorinės pusės, bet praktiškai.
Kaip vyksta bendradarbiavimas su atlikėjomis? Ar tenka dalyvauti virtualiose susitikimuose, repeticijose?
Kūrinys buvo sukurtas 2018 metais, anuomet ir atliktas. Dabar tai atrodo toks magiškas laikas, kada galėjo vykti normalios repeticijos, koncertai… Kiekviena galimybė bendradarbiauti su atlikėjais man yra didžiausia vertybė. Tada kūryba atrodo prasmingiausia. Su ansamblio merginomis sutarėme labai gerai, viskas vyko sklandžiai, smagiai. Labai vertinu atlikėjų įžvalgas, pasiūlymus, nes jie visada būna nepaprastai taiklūs ir skatina tobulėti.
Virtualiose repeticijose dalyvauti neteko. Manau, kad kompozitoriai šiuo „sustojusio laiko“ metu nesusiduria su tokiais dideliais iššūkiais, kaip atlikėjai. Pavyzdžiui, aš dėl karantino didelės kaitos kūryboje nepastebėjau. Bet neabejoju, kad atlikėjams teko gerokai koreguoti savo įprastą rutiną. Komunikacija interneto pagalba man didelių sunkumų nesukuria, kai kuriais atvejais tai net geresnė alternatyva. Bet aš visuomet būsiu labiau už „gyvą“ kontaktą.
Beata, Pirmiausiai noriu pasidžiaugti, kad prisijungei prie tokio įdomaus projekto. Tavo kūrinys „Ghost Thoughts“ yra kuriamas specialiai šioms atlikėjoms. Noriu pasmalsauti, kaip vyksta kūrybinis procesas? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?
Beata. Didžiausias iššūkis buvo gan netradicinė šio ansamblio sudėtis. Aš dar nesu rašiusi arfai ar akordeonui, tad pradžioje teko daug nagrinėti šių instrumentų galimybes. Taip pat, nors pati esu dainuojanti, dar nerašiau ir solo balsui, iki šiol teko kurti vien chorui, tad solinio balso integravimas instrumentinėje muzikoje man taip pat sąlyginai naujas. Galiausiai reikėjo ieškoti būdų, kaip sulieti keturis skirtingus instrumentus į vieną darnią visumą.
Na, o kūrybinis procesas taip ir vyksta – prisėdu ir rašau. Iš pradžių ieškojau poetinės minties šiam kūriniui. Kadangi mano muzika dažnai pagrįsta išplėstinėmis instrumentų grojimo technikomis, išsinagrinėjau, ką įdomaus su kiekvienu instrumentu galėčiau padaryti, tuomet paišiau įvairias dramaturgines schemas, garsų organizavimo logiką, teksto eskizus, o dabar tenka tik atsiversti rankraštį ir rašyti toliau.
Esi ne tik kompozitorė, bet ir atlikėja. Neabejoju, kad išmanyti abi „barikadų“ puses yra privalumas. Kaip sekasi bendradarbiauti su atlikėjais? Kalbu ne tik apie šį projektą, bet apskritai. Ar visuomet pavyksta tavo idėjų išpildymas?
Dėl idėjų išpildymo pasitaiko visko, bet, manau, tai yra tik kūrybinio proceso ir edukacijos dalis. Iš kiekvienos situacijos galima pasimokyti. Iš tikrųjų, kartais bijau atlikėjų. Kai mano kūrinius atlieka kokie nors žymūs ansambliai, jaučiuosi esanti menkutė kompozitorė ir nedrįstu pasakyti, jeigu kažkas yra ne taip, kaip įsivaizdavau. Dažniausiai suverčiu kaltę sau. Visgi, man tikrai sekasi su atlikėjais, mano muziką atlieka tikri profesionalai, išmanantys savo darbą, iš kurių ir pati galiu pasimokyti.
Mano pačios performatyvi veikla pasitarnauja kūrybai tikriausiai tuo, kad rašydama kūrinius daug galvoju apie atlikėjus. Nuo to laiko, kai subūriau savo šiuolaikinės muzikos ansamblį, kurdama mąstau, jog privalau rašyti tai, ką pati, kaip vadovė, norėčiau atlikti su savo ansambliu.
Monika, jau ne vienerius metus tavęs visur daug, įvairūs prestižiniai konkursai, festivaliai, laimėjimai. Tad nenustebau tavo pavardę pamačiusi ir šiame projekte. Išgirsime du kūrinius. Vienas „Baltos avies bliuzas“ arfai solo, kitas „Bizonai“ pilnai ansamblio sudėčiai. Atrodytų, kad tau viskas pavyksta taip lengvai. Kur yra tavo tokios produktyvios kūrybos paslaptis?
Monika. Lengvai man nepavyksta niekas, dėl produktyvumo ir to „lengvumo įspūdžio“ bei kokybės labai dažnai tenka aukoti asmeninius ryšius, socialiai aktyvų gyvenimą. Tik būnant užsidarius ir susitelkus man pavyksta pasiekti rezultato. Tiesa, buvo metas, kada viskas vyko truputį kitaip.
Man atrodo, kad kūrybiniame procese, siekiant geriausio rezultato, yra labai svarbu bendrauti ir bendradarbiauti su atlikėjais. Kaip dabar vyksta jūsų bendri kūrybiniai ieškojimai?
Bendradarbiavimas su atlikėjais visada buvo yra ir bus man labai svarbus. Kartais tai labai įkvepia, kartais atveria akis į realybę ir taip pakeičia kūrybinius sumanymus, tačiau tai visada labai naudinga. Manau, kad laimingas tas kompozitorius, su kuriuo atlikėjai noriai komunikuoja, jam padeda perprasti tam tikrus intrumentuotės ar balsuotės niuansus, taip pat ir diskusijos apie kompozicijos konceptą dažnai pakinta nuo pradinio taško po susitikimo su atlikėjais. Aš tikiu magiško trikampio „kompozitorius-atlikėjas-klausytojas“ galia.
Nuoširdžiai visoms dėkoju už pokalbį ir linkiu neblėstančio entuziazmo bei kūrybinės energijos.
Vaida Urbietytė
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra