Virtuali Polifonija: penki klausimai kompozitorei Monikai Sokaitei

20 Spa Virtuali Polifonija: penki klausimai kompozitorei Monikai Sokaitei

Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ pristato renginių ciklą „Kompozitoriaus portretas“, kuris yra projekto „Virtuali Polifonija“ dalis. Šio projekto koncertai bei jų aptarimas su kompozitoriais transliuojami žiūrovams namuose. Spalio 21 d. 10 val. choro „Polifonija“ YouTube paskyroje (shorturl.at/nvRY1) bus transliuojama diskusija su kompozitore Monika Sokaite bei dirigentu Linu Balandžiu apie 2019 metais gimusio kūrinio „Salve Samogitia“ atsiradimą ir kitus įdomius dalykus.

Gražina Montvidaitė uždavė kelis klausimus jaunajai kompozitorei, kūrinio „Salve samogitia“ autorei, Monikai Sokaitei.

Jūsų muzikinis kelias apima grojimą smuiku ir fortepijonu, muzikologijos ir kompozicijos mokymąsi konservatorijoje, Teisučio Makačino klasėje, kompozicijos paskaitas pas Ričardą Kabelį ir tolimesnį komponavimo šlifavimą su Vaclovo Augustino priežiūra. Esate pabandžiusi įvaldyti įvairius žanrus – jūsų kūryboje gausu kamerinių, klasikinių, liturginių, fortepijoninių, elektroakustinių, akustinių, chorinių kūrinių. Įdomu, kaip pati įvardintumėte, kokis jūsų muzikinis braižas?

Mano pagrindinis laukas yra klasikinė muzika, patikslinant – šiuolaikinė klasikinė muzika. Nors iš esmės šis apibrėžimas irgi nėra labai teisingas, jeigu atsiremtume į patį terminą „klasika“ ir jo lotyniško termino classicus tiesioginius vertimus: pirmarūšis, pavyzdinis, tobulas. Nemanau, kad mano muzika yra pirmarūšė, nei pavyzdinė, nei tuo labiau tobula. Esu įsitikinusi, kad tokių kūrinių nėra. Man daug labiau priimtinas profesoriaus Algirdo Jono Ambrazo akademinio stiliaus apibrėžimas, jog tai yra muzikos kūryba grindžiama gerai studijų metu įsisavintomis komponavimo taisyklėmis bei nusistovėjusiomis stiliaus normomis. Čia taip pat įžvelgiu probleminių vietų, tačiau, vis tik manau, kad aš esu nuobodi akademikė, kaip ir pastarasis profesoriaus apibrėžimas. Man patinka eksperimentai, patinka konceptualus menas. Be galo žaviuosi, kaip šiais laikais net architektas gali sukurti garsinį kūrinį, pranokstantį ilgus akademiko rymojimus prie penklinės. Tačiau, 25 metus pačiai praleidus prie penklinės kartais keblu aprėpti platesnį išraiškos priemonių spektrą, kurį siūlo šiuolaikinės medijos. Nesvarbu ar kuriu elektroninę, elektroakustinę muziką, rašau chorui ar styginių orkestrui, vis tiek negaliu paleisti mokytojų įdiegtų dalykų. Tai savaime nėra blogai, bet kartu kūrybiniame procese gali tapti damoklo kardu. Būna, sėdžiu, žiūriu į daugiabalsį gigantišką puikų akordą ir jau galvoje skamba Vaclovo Augustino žodžiai: „Mažink balsų skaičių“, „Dar pridėk porą balsų ir atlikėjai turės po savo individualią partiją“. Ko gero, žvelgiat iš šalies, esu akademikė, po truputį besistengianti pasukti kitu keliu. O kalbant apie liturginius kūrinius – nesu parašiusi nė vieno tokio. Taip, esu sukūrusi pluoštelį sakralinės muzikos, o tai yra religinis menas, bet lygiai kaip Francesco Petrarcos ar Dante‘s Alighieri‘o neskaitysi mišių metu vietoje pamokslo, taip ir mano kūriniai jokiais būdais, absoliučiai netinka ir neatitinka liturginiam menui keliamų reikalavimų. To, beje, aš ir nesiekiu. Tai manęs nedomina ir iš esmės neįtikina dėl savo daugiabriaunio dogmatiškumo.

Pereinant prie žanrų – chorinės ir kamerinės bei styginės muzikos dominavimas, manyčiau, rodo mano tingumą. Chorus rašau, nes tiesiog mane išmokė tai daryti, o styginių kūrinių komponavimo net mokytis nereikėjo, nes ilgus metus pati buvau smuikininkė, tad tam man reikia mažiau pastangų. Su elektroakustine muzika irgi lygiai taip pat. Parašyti akustinę dalį man nėra sunku ar keblu, aš mėgstu apgalvoti konceptą, sukurti muzikinę struktūrą ir visa tai prasmingai sudėti į partitūrą. Daug metų labai nenorėjau ir manęs netraukė kurti pačios elektronikos, tad kuriant elektroakustines pjeses vis į pagalbą pasitelkdavau kompozitorius Jurgį Jarašių ir Edmundą Seilių. Pastarieji mane labai daug ko išmokė ir dabar tai darau savarankiškai, tik su vaikinų „audialine priežiūra“. Labai juokinga – jei man baigiant konservatoriją kažkas būtų pasakęs, kad rašysiu chorinę muziką ir dar sakralinę, tokį pareiškimą būčiau palydėjusi labai ilgu juoku.

Nežinau, ar aš esu stiliaus paieškose. Gal greičiau esu medijų raiškos paieškose, nes dabartinės mano nagrinėjamos temos sunkiai išsitenka tik muzikinėje raiškoje.

Kūrinys „Salve Samogitia“ savo premjeros sulaukė 2019 metais, jie buvo paskelbti Žemaitijos metais. Kokią žinutę skelbiate šiuo kūriniu ir ar pavyko į jį sudėti visa, ką jums pačiai reiškia Žemaitija?

Na, žinutės aš paskelbti nenoriu. Gal greičiau noriu ją išsiųsti. Kūryba yra ne socialinių tinklų srautas, kuris tampa ekshibicionistų ir vojeristų žaidimų aikštele. Muzikoje svarbu ne paskelbti, bet išsiųsti ir pasiekti gavėją.

Kurdama šį kūrinį iš tiesų labai nutolau nuo savo įprastų kūrybinių ritualų. Man reikėjo laiko, kad sugalvočiau, kaip išspręsti šį rebusą konceptualiame lygmenyje, kuris visose meno kryptyse man yra svarbiausias dalykas. Choro „Polifonija“ ir dr. Lino Balandžio dėka gavau nuostabią galimybę dirbti su vienu pajėgiausių Lietuvos chorų ir šalies mušamųjų instrumentų primarijumi bei perkusinės kultūros ambasadoriumi „Giunter Percussion“. Ši atsakomybė mane prislėgė. Supratusi, kad nei oratorijos, nei kantatos aš nesukursiu, nusprendžiau pasukti muzikinio ciklo kūrimo pusėn. Jį dėliojau iš vizijų, idėjų, kontekstinių pamąstymų regiono tematika. Labai kliudė tai, kad kūrinys oficiozinis, kuris, tarsi, truputį skleidžia nomenklatūros kvapelį. Tačiau suteiktos sąlygos bei tokių muzikantų pasitikėjimas įgalino mane užbaigti kompoziciją ir pateikti ją geriausiu pavidalu, kokį tik įstengiau padaryti. Manau tai, kad kūrinys skambėjo daugiau nei tris kartus rodo, jog žinutė pasiekė gavėją.

Kūrinį sudaro devyni žvilgsniai. Kai kurios jo dalys susijusios su religiniais motyvais, mišių dalimis, kitos su gamtos vaizdiniais. Žemaitijos istorija liudija ir apie glaudžiai su gamta susietus ir apie stipriai tikinčius žmones. Galbūt kūrinys galėtų būti atliekamas gamtoje, tarp septynių kalvų? Kaip manote, kokioje scenoje ar aplinkoje šis kūrinys skambėtų geriausiai?

„Salve Samogitia“ nebuvo kuriama specialiai erdvei, tai nėra erdvinė kompozicija, todėl gal palikime ją įprastoms koncertų salėms. Tiesa, buvo atlikimas lauke, kuris, deja, nepasižymėjo sėkme, nors ir neįvyko nieko tragiško. O ir šiaip, akademinės muzikos koncertai lauke, kaip rodo mano patirtis, nėra labai sėkmingi, nebent organizatoriai ypač skrupulingai pasirūpina įgarsinimu, turi parengę „B planus“ dėl galimų oro permainų ir panašiai. Jei ne – visa tai virsta Kaziuko mugės polkų čempionatu arba, geriausiu atveju, „Skamba skamba kankliai“. Viskam yra vieta ir kontekstas. Aš nesu kaip Bronius Kutavičius, kuris gali perteikti tą panteistinį būvį gyvosios gamtos apsupties sąlygomis. Nesakau, kad negaliu to padaryti, paprasčiausiai nenoriu. Man patinka patogios kėdės, galimybė po koncerto šaligatviu nueiti iki vyninės ir tai, kad tam nereikia persiauti batų.

Kuriate muziką chorams. Neabejotinai, tam įtakos turi jūsų bendravimas su kompozitoriumi Vaclovu Augustinu. Tačiau koks jūsų pačios asmeninis santykis su chorine muzika? Kokie iššūkiai kyla kuriant tokiam spalvingam instrumentui – chorui?

Taip, profesorius bei jo patarimai, kartais net sakyčiau – spaudimas, paliko ryškų antspaudą mano kūryboje. Studijos pas prof. V. Augustiną yra stipriai kitokios nei, tarkime, pas prof. R. Kabelį. V. Augustinas negaišta laiko kalboms. Man labai patiko kai kažkada atėjus į specialybės paskaitą aš jam ilgai aiškinau kokį šaunų konceptą sugalvojau, kaip čia tas Jupiterio kvadratas, ar koks ten vėjas, nulems mano nepakartojamą garsaeilio karkasą. Jis išklausė ir tada pasakė: „Gerai, Monika, pasilik egzaminui tas kalbas, paklausyti yra ką?“. Verbalinei raiškai paskaitose vietos nėra, nebent trumpai aptarti, ką norėjai, ką padarei, kas neišeina. Ten pirmoje vietoje muzika ir jos poveikis. Taip pat iš profesoriaus išmokau, kad ARBA MUZIKA VEIKIA arba NE. Kaip ir su ta žinute: arba žinutė pasiekia gavėją arba ne. Viskas priklauso nuo to, ką ir kaip išsiųsi. Apskritai muzikos kūryba yra labai sudėtingas dalykas. Tokios muzikos, kaip prof. V. Augustinas, aš nesukursiu. Turiu omenyje, muzikos, kuri jau pati savaime veikia kaip medija, kuriai nereikia nei video, nei aktorių, nei elektronikos. To neišmokstama. Galimas daiktas, tai ateina su laiku arba niekada neateina. Pradėjau jausti, kad man norisi kitų medijų pagalbos, nes mano muzikinė patirtis ir suvokimas nepaneša to, ką noriu išreikšti. Ar tai blogai? Tikrai ne. Svarbu laiku tai suprasti.

Choras yra gyvybė, nekintanti, tvari, kurianti savo identitetą, tradicijas. Kiekvienas iš kolektyvų kitoks, nors, atrodo, darbo modeliai tie patys: kažkas diriguoja, kažkas dainuoja, tačiau kiekvienas choras turi savo veidą. Kalbant labai metodiškai, nedainavus chore ir rimtai nesimokius profesionaliosios muzikos, sukurti gerą kūrinį chorui beveik neįmanoma. Tam, kad įsisąmonintum kaip veikia toks instrumentas, derėtų pradėti analizę nuo Grigališkojo choralo giesmių, labai atsakingai išsinagrinėti renesanso polifoniją, nes kitaip tikrai neateis suvokimas, kaip viskas veikia. Žmogaus balsas – instrumentas, nekintantis nuo pat profesionaliosios muzikos pradžios. Gali būti skirtingos dainavimo mokyklos, garso pateikimo kultūros, bet pats instrumentas, priešingai nei bet koks kitas – tarkime fortepijono evoliucija – nekinta. Tai mūsų kūno dalis. Gali kisti kalba, jos formavimasis, bet principas, kaip mes išgauname garsą dainuojant ir mūsų galimybės nesikeičia. Juk kūrinius, kurie parašyti baroko epochoje, atliekame ir šiandien, o štai su autentišku instrumentinio baroko atlikimu turime problemų, nes instrumentai pakito. Visa ši autentiško, tvaraus ir, tarsi, nepalaužiamo instrumento specifika kartais sunkiai leidžiasi būti lanksti įgalinant ją „šiuolaikinėje“ muzikos kalboje ir raiškos priemonėse, o dažnai implikuoti šiuolaikiškumą gali būti ir neįmanoma.

Neseniai buvo kalbėta, kas yra šiuolaikinė chorinė muzika. Labai dviprasmiškai reaguoju į šį terminą, nes yra du paprasti dalykai: chorų yra labai daug ir labai skirtingo pajėgumo. Visiems jiems reikia naujo repertuaro. Tačiau kiekvienam repertuarui reikalingas kontekstas. Turiu du nuostabių kūrinių pavyzdžius: vienas jų Georg‘o Friedrich‘o Haas‘o „Duchkov“ (2012), parašytas pagal Giacomo Casanovos tekstus. Tai įspūdingas muzikinis opusas! Kaip pats kompozitorius sako, jis norėjo muzikaliai perteikti erotiką ir seksualumą, kartu kaip meta-tekstą atkleisti ne tik Casanovos, sakykime, kitokį požiūrį į santykius su moterimis, konkrečiai kiek moterų jis suviliojo, tačiau taip pat galime kalbėti ir apie tai, kiek moterų jis prarado. Tokią drąsią temą lydi itin grafiška, nekonvensionali partitūra. Antras pavyzdys – jau minėto V. Augustino „Great Art Thou, Oh Lord“ (2015) pagal tekstus iš Šventojo Augustino „Išpažinimų“ – chorinės muzikos saldainis, atliktas daug daugiau kartų nei G. F. Haas‘o opusas, sulaukęs simpatijų tiek iš chorų, tiek iš klausytojų. Kompozicija – religinio meno pavyzdys, kalbantis apie amžinąsias tiesas. Kūrinius skiria keletas metų, abu kompozitoriai – šių laikų kūrėjai, aprėpia absoliučiai skirtingas publikas, temas ir estetikas. Tačiau ar galime pasakyti, kad kuri iš šių kompozicijų yra šiuolaikiškesnė? Nemanau, kad yra teisingas atsakymas. Gal kokiam užkietėjusiam vieno ar kito autoriaus apologetų būtų noro kovoti dėl teisybės, tačiau vienareikšmiško atsakymo nėra. Manau tai ir yra didžiausias iššūkis su chorine muzika – tu turi pataikyti į dešimtuką ne muzikinės kalbos pasirinkimu, kaip tau norisi, bet muzikinės kalbos parinkimu kontekstui. Tad, kaip G. F. Haas‘o kūrinys niekada neskambėtų dainų šventėje, lygiai taip pat V. Augustino neatliktų „MaerzMusik“ festivalyje. Ar nors vienas iš jų kažką praranda? Tikrai ne. Praranda tik tie, kurie vertina muzikinius renginius ir koncertus vertikalės principu – kad kažkas yra svarbiau, o kai kas mažiau svarbu. Manau, kad jei į tavo koncertą atėjo bent vienas klausytojas – tai jau svarbu. O ar koncertas Siguldoje, ar Paryžiuje – tai turi mažiau reikšmės. Gal net maloniau būtų matyti Siguldos gausią publiką, nei vieną pasiklydusį prancūzą Paryžiuje? Kiekvienam savo.

Kur jūsų kūrybą veda šie, tikrai išskirtiniai, metai? Ką naujo suradote ir supratote per pastaruosius mėnesius?

Permąsčiau feminizmą ir tai viską apvertė aukštyn kojomis. Su kolegėmis iš šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ Marta Finkelštein, Monika Kiknadze, Diemante Merkevičiūte ir kompozitorėmis Agne Matulevičiūte bei Juta Pranulyte, visą izoliacijos laiką labai nuosekliai dirbome prie muzikinio projekto „Nymphology“, kuris būtent ir buvo skirtas feminizmui. Tai buvo metodiškas darbas, pareikalavęs didelio tyrimo ir įdirbio, kurių dėka buvo pasiektas puikus rezultatas, kurio premjera įvyko festivalyje „Druskomanija“. Labai didžiuojuosi šiuo projektu.

Parengė Gražina Montvidaitė