Kotryna Lukšytė. Žvilgsnis į Knygų mugę per muzikos filtrą

06 Kov Kotryna Lukšytė. Žvilgsnis į Knygų mugę per muzikos filtrą

21-oji Vilniaus knygų mugė kaip ir kiekvienais metais paskutinį vasario savaitgalį praūžė Litexpo parodų rūmuose. Pasak antraščių, šių metų renginys lankytojų skaičiumi vėl sulaužė rekordus. Daug rašytojų – daug tariamų rašytojų, daug knygų – daug tariamų knygų. Trumpai tariant, kaip ir kiekvienais metais, mugėje šurmuliavo masė literatūros ir kultūros mylėtojų iš visos Lietuvos. Tarp begalės naujų leidinių, renginių ir diskusijų savitą vietą užėmė ir muzika. Jau šeštus metus specialiai lietuviškai muzikai skirtoje Muzikos salėje, įkurtoje Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA, nuo pat pirmosios dienos nenustojo koncertų ir pokalbių su muzikantais virtinė, o stenduose buvo galima susipažinti su įvairių žanrų muzikantais ir organizacijomis bei įsigyti įrašų ar pigesnių bilietų į koncertus. Grožinės, akademinės ir specializuotos literatūros salėse buvo įsikūrę įvairių muzikinių įstaigų stendai. Šalia Muzikos salės šiais metais įsikūrė Lietuvos kultūros centrų erdvė, kurioje taip pat netilo regionų kolektyvų muzika.

Šiemet visoje mugėje buvo pristatyta gana nedaug knygų apie muziką ar muzikinius reiškinius. Galima sakyti, monografijų (neskaitant folklorinės muzikos) ar mokslinių leidinių, susijusių su akademine muzika, beveik nebuvo. Su muzika galbūt galima sieti kultūrinę literatūrą, kaip pavyzdžiui Živilės Avital Juonytės „Žydų šventės ir tradicijos“ ar Gedimino Kajėno „33 portretai: pokalbiai su menininkais“, tačiau šios knygos toli gražu nėra orientuotos į muziką. Praėjusiais metais muzikinių leidinių naujienas karūnavo grandiozinė dviejų dalių monografija „Nailono uždanga“, buvo pristatytas jaunų kompozitorių kūrybos kompaktinis diskas „Toli, bet vis arčiau“. Šiemet knygos apie kultūrą daugiausia rėmėsi folkloro ir Lietuvos žydų temomis. Muzikos salėje buvo pristatyta viena knyga – tai Gedimino Storpirščio ir Andriaus Kaniavos natų rinkinys „2 Bardų knyga“. Operinės lietuvių muzikos mylėtojų lentynas papildė Lietuvos rašytojų sąjungos išleista Aurelijos Arlauskienės biografinė knyga „Operos legenda Irena Milkevičiūtė“. Dar pora muzikinių knygų sietinos su folkloru ir ypatingai – su liaudies dainomis. Lietuvos muzikos ir teatro akademija pristatė Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės monografiją „Sutartinių audos“, o Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas supažindino su naujausiomis Lietuvių liaudies dainyno dalimis: 22-uoju tomu „Vestuvinės dainos“ ir 24-uoju „Vaišių dainos“. Vienas įdomesnių leidinių dainos tema – Aušros Žičkienės „Savaiminė daina“, kurioje autorė ieško dainos žanro ištakų. Verta paminėti ir filosofijos daktarės Nerijos Putinaitės knygą „Skambantis molis“, kurioje Dainų šventės bei kiti kultūriniai reiškiniai traktuojami kaip vienas iš sovietiniu laikotarpiu tikslingai propaguotų elementų, tapusių sovietinės ideologijos auklėjamųjų ramsčiais. Knygoje kritiškai vertinamas pozityvus, perdėtas, primestinis liaudies meno propagavimas nenoromis verčia atsigręžti ir į pačią Knygų mugę, o ypač – Kultūros centrų erdvę.

Šiais metais viena naujovių, pasak rengėjų, pritraukusių dar daugiau lankytojų iš visos Lietuvos, buvo būtent ši erdvė. Žinoma, ji galbūt netgi labai reikalinga vien dėl to, kad Knygų mugė jau seniai yra ne vien apie knygas, bet ir apskritai apie Lietuvos kultūrą. Todėl bibliotekų erdvės, ko gero, nepakanka norint įtraukti regionų skaitytojus į šį renginį. Taigi, jau ne vienerius metus šioje erdvėje įsikūrusius bukinistus ir jų senų knygų prikrautas dėžes pakeitė įvairiais kostiumais pasidabinę mažesnių miestų atstovai. Populiariausiu kostiumu laikytinas tautinis kostiumas, kadangi dauguma kultūros centrų savo bendruomenes kviečia burtis į mėgėjiškus liaudies dainų, muzikos ir šokių kolektyvus. Dažnai tokie kolektyvai turi ilgametes tradicijas, siekiančias apie pusę amžiaus, t.y. nuo tada, kai Tarybinėje Lietuvoje prasidėjo „atšilimo laikotarpis“ ir valdžia pradėjo skatinti dirbtinį „liaudies meno“ gaivinimą. Tad šis ypatingai entuziastingas folklorizmas, siejamas tik su valstietišku etniškumu, parodo, kad už didžiųjų miestų ribų dažnai vienintelis meno archetipas yra beveik nepakitęs sovietinis kultūros modelis, daugeliu atvejų – labai mėgėjiškas. Praėjusiais metais Knygų mugėje buvo pristatytas lietuvių kompozitorių, gyvenančių užsienyje, kūrybos rinktinė „Toli, bet vis arčiau“, skirta gimtajam kraštui. Jauni kompozitoriai vienbalsiai sutarė, kad šiuolaikinė muzika yra globali, o šiuolaikinis tautiškumas yra geografinis ir socialinis. Žinoma, reikšminga nagrinėti liaudies meną (ypač dėl to, nes ilgai išlaikėme gyvą tradiciją), tačiau svarbu suvokti jį ne vienpusiškai ir primityviai, bei neleisti jam užgožti kitų meno krypčių.

Kiek kitokio liaudies meno panaudojimo šiuolaikinėje muzikoje pavyzdžiu galima laikyti Broniaus Kutavičiaus oratoriją „Iš jotvingių akmens“. Tautiškumas šiame kūrinyje kyla iš pagoniškos prigimties, o apeiginio pobūdžio muzika tampa pagrindu modernumui. Būtent šį savo laiku gana kontraversišką kūrinį šeštadienio rytą Muzikos salėje atliko choras „Aidija“, turintis šį kūrinį savo repertuare jau daugybę metų. Tai vienas iš kūrinių, kuriuos kiekvienas turėtų išgirsti gyvai, o ir pats kolektyvas pasistengė, kad ši patirtis būtų kuo malonesnė. Oratorija ypač patiko mažiesiems klausytojams (kurie, atrodo, klausėsi įdėmiau, nei kai kurie suaugusieji). Vienintelis dalykas, apkartinęs klausymąsi, buvo įgarsinimas. Muzikos salę įgarsinusi įmonė kiekvieną tarp pasirodymų likusią laisvą minutę užpildydavo savo įspūdingu, arenišku demonstraciniu pasirodymu, tačiau šiai reklamai visai šalia prieštarauja prieš ir po girdima „antireklama“ – pats įgarsinimas. Jei atmintis neapgauna, per pastaruosius ketverius metus geriausiai įgarsinta buvo 2017 m. Muzikos salė, kuomet visi muzikantai glaudėsi Jaunųjų skaitytojų salės kamputyje. Prasta garso kokybė pasireiškė ir kituose koncertuose, ypač įgarsinant akustinius instrumentus ir skambant chorui. Sausas ir netolygus garsas kiek trikdė ne vieną Muzikos salėje vykusį pasirodymą.

Muzikos salėje, kaip ir kiekvienais metais, buvo dvi scenos – koncertų ir pokalbių. Šiemet svariai prie Knygų mugės pokalbių organizavimo prisidėjo naujienų portalas 15min.lt. Pastarieji ne tik apsiėmė forumų kuravimą ir transliavimą tiesiogiai, bet ir Muzikos salės renginių organizavimą. Visas keturias dienas muzikos apžvalgininkai kalbino įvairius roko, hiphopo ir pop muzikos atlikėjus, pristatinėjusius savo ką tik pasirodžiusius arba pasirodysiančius albumus, turus, koncertus arba tiesiog apie kūrybą. Galima pastebėti tokią tendenciją, kad ant Muzikos salės scenos pasirodė išskirtinai daug komercinių muzikantų. Vadinamosios alternatyviosios muzikos atlikėjų Muzikos salėje ryškiai sumažėjo arba jų dėl patirtos komercinės sėkmės jau negalima priskirti undergroundui. Pavyzdžiui, roko grupė „ba“. jau keletą metų yra ypatingai komerciškai sėkminga, surenka daug perklausų internete ir salėse. Be to, juos kuruojančią agentūrą „Damn Good“ „Sony Music“ pasirinko kaip partnerius Lietuvoje (tai išties yra labai didelis pasiekimas). Tarp dviejų scenų keitėsi gana skirtingo „statuso“ artistai. Pokalbiai vyko su jau nemažą patirtį pramoginėje scenoje turinčiais muzikantais, o koncertų scenoje daugiausia pasirodė ne taip dažnai didžiosiose scenose matomi arba visai nauji populiarios muzikos atlikėjai. Šie koncertai turi savo paskirtį – daugelis salės lankytojų čia ateina atsitiktinai, pasirodymai vyksta nepilnai pusę valandos, tad atlikėjams jie tampa tarsi mažomis vizitinėmis kortelėmis, kuriomis pastarieji prisistato jų dar nepažįstančiai publikai. Tarp šių muzikantų savo albumus pristatė ir keletas muzikos pasaulio senbuvių: Domantas Razauskas kartu su Sauliumi Petreikiu bei Andrius Mamontovas. Pirmosiose dienos programų pusėse pasirodydavo vadinamosios „rimtosios“ – klasikinės akademinės muzikos ir džiazo atlikėjai. Ketvirtadienio popietę savo džiazo albumą „Beyond“ pristatė Dmitrius Golovanovas ir Janas Maksimovičius; penktadienį Lietuvos kamerinis orkestras atliko modernių kompozitorių – latvių neoromantiko Georgo Pelēcio ir italų kino muzikos kūrėjo Nino Rotos – muziką; šeštadienio rytą LNSO pristatė jau tradiciniu tapusį renginį „Muzika mažoms ausytėms“, po kurio suskambo jau minėta B. Kutavičiaus oratorija.

Čia pat, nuo koncertų erdvės atskirti užuolaida, įsikūrė Muzikos salės stendai. Jų priešakyje – Muzikos salės „motina“ Lietuvos gretutinių teisių gynimo asociacija AGATA. Į Muzikos salę susirenka bene visos didžiausios Lietuvos įrašų studijos ir agentūros, pristatančios savo atlikėjus ir jų albumus. Per du aukštus įsikūrusiuose stenduose buvo galima pamatyti garsiausius Lietuvos muzikos kūrėjus ir atlikėjus, taip pat ir mažiau žinomus veidus. Kai kurie dalyviai jau tiesiog suaugę su Muzikos salės esybe, o daugelį naujų praėjusių metų veidų pakeitė nauji šių metų veidai. Prieš keletą metų Muzikos salėje dominavęs vinilas susitraukė į tris stendus. Akademinė muzika Muzikos salėje užima sąlyginai nedidelę vietą – LNOBT, MIC, Klaipėdos muzikinis teatras – visi susigrūdę viename kamputyje, savo stenduose pristatinėjo nelabai gausius savo leidinius. Kita vertus, LNOBT (pastarieji – šiemet kaip niekad išraiškingi, elegantiški ir prabangūs), LMTA, Lietuvos nacionalinė filharmonija, LVSO, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, MIC kur kas didesnius ir atraktyvius stendus turėjo ir Didžiajame LITEXPO korpuse.

Muzikos mylėtojai mugėje galėjo išgirsti ne vieną diskusiją muzikos tema. Viena tokių – „Kas skaito apie muziką?“, orientuotas į dabartinę rašymo apie muziką, muzikinės publicistikos problematiką. Labai skirtingi publicistai – populiariosios muzikos apžvalgininkė Emilija Visockaitė, akademinės muzikos kritikė Rasa Murauskaitė, ore.lt redaktorius Domininkas Kunčinas, bardas, radijo laidų vedėjas ir muzikos publicistas Domantas Razauskas – rašantys labai skirtingo pobūdžio tekstus apie labai skirtingą muziką sutarė dėl vieno – rašymas apie muziką yra labai svarbus. Svarbus ne tik rašančiajam ar skaitančiajam, bet ir pačiam muzikantui. O pagrindinis gero muzikinio teksto variklis ir svarmuo – konteksto išmanymas. Kitas pokalbis, įtraukęs ir vieną muzikos veikėją – tai diskusija „Ko jos dar nori? Moterų profesinė padėtis menų srityse“, kurioje kalbėjosi skirtingų meno sričių atstovės – kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė, scenos menų kritikė Goda Dapšytė, menotyrininkė Laima Kreivytė bei LMIC direktorė, muzikologė Asta Pakarklytė. Tai moterys, išmanančios meno pasaulio kontekstą ir matančios esamą jo padėtį. Pasak daugelio jų, žvelgiant iš šalies ir lyginant su kitų šalių padėtimi, Lietuvos mene moterų yra išties nemažai, ir ši gausa yra labai natūralus, nepriverstinis dalykas. Tačiau didesnis klausimas yra tai, kaip tos moterys yra matomos ir pripažįstamos kaip lygiavertės meno kūrėjos, kiek jos yra vertinamos kol jų neįvertina kiti.

Muzikos salėje visos mugės metu buvo kalbinami įvairūs populiariosios muzikos atlikėjai. Sekmadienį 15min.lt diskusijų sceną užėmė pokalbiai apie muziką. Viena iš labiausiai nagrinėtų temų buvo „Muzikos apdovanojimai – misija (ne)įmanoma“. Čia susidūrė labai skirtingų muzikos sričių atstovai – Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas, kompozitorius Mykolas Natalevičius, naujasis radijo stoties „LRT Klasika“ vadovas, džiazo ir klasikinės muzikos rinkodaros žinovas Julijus Grickevičius, muzikos atlikėjų bei grupių vadybininkas, įvairių populiarios muzikos renginių organizatorius, bene ryškiausiai matomų muzikinių apdovanojimų „M.A.M.A.“ organizatorius Martynas Tyla bei ilgametis radijo stoties „Lietus“ vadovas bei jų rengiamų muzikinių apdovanojimų organizatorius Gintaras Zdebskis. Šie keturi muzikinio pasaulio atstovai diskutavo apie tai, kaip turėtų vykti muzikiniai apdovanojimai. Labai netikėta buvo tai, kad M. Natalevičius išreiškė poreikį įtraukti klasikinės muzikos atstovus į populiariosios muzikos apdovanojimus, ryškiai figūruojančius televizijoje. Toks noras pakurstė diskusiją. Pasak M. Tylos ir G. Zdebskio reikėtų suprasti, kokia publika yra kokių apdovanojimų žiūrovė ir kad skirtingų stilių ir paskirties muzikos negalima vertinti pagal tuos pačius kriterijus. Galiausiai dauguma diskusijos dalyvių sutarė, kad apdovanojimai turėtų būti muzikinių cechų ir mažesnių bendruomenių iniciatyva. Diskusijos refrenu tapo „Grammy“ apdovanojimai – kiek reikėtų į juos lygiuotis, kiek jie yra išsamūs ir pan. Tačiau lyginti „M.A.M.A.“ ar kitų lietuviškų muzikos apdovanojimų su „Grammy“ nėra tikslinga, kadangi esminis šių pasaulinių muzikos apdovanojimų principas ir yra faktinis populiarumas. Tai reiškia, kad vertinamas tam tikrų muzikinių kūrinių pasiekiamumas, perklausų skaičius, komercinė sėkmė, vieta reitinguose. Tad iki vieningos nuomonės nebuvo prieita, tačiau esminė išvada liko tokia pat – muzikantai turėtų nepamesti savo muzikinių bendruomenių, jas puoselėti ir suvokti savo muzikos kokybinius ir socialinius skirtumus.

Šią diskusiją pakeitė kita – šįkart apie radiją skaitmeninių platformų amžiuje ir jo teikiamas galimybes atlikėjams kalbėjosi Gintaras Zdebskis, „Radiocentro“ radijo stočių grupės programų direktorius Donatas Bučelis bei populiariosios muzikos prodiuseris Lauras Lučiūnas. Šie muzikos pasaulio atstovai atskleidė, kad radijas yra ypatingai svarbus net ir muzikos industrijoje dominuojant internetinėms muzikos klausymosi platformoms. Tai viena pagrindinių priemonių naujai muzikai būti ne tik girdimai, bet ir išgirstai bei pripažintai. Nors publika galbūt ir mažėja, o muzika užima vis mažiau eterio laiko, tačiau tai vis viena nukreipia muziką labai specifine linkme.

Iš Knygų mugės buvo galima parsineši, galbūt, ne tiek daug knygų apie muziką, tačiau muzikinių įspūdžių, minčių ir idėjų bagažas tikrai prisipildė. Galima pastebėti, kad šių metų Knygų mugėje dominavusi muzikos tema buvo buitinė daina – vienose erdvėse buvo atliekamos ir aptariamos skirtingai traktuojamos liaudies dainos, kitose tas pats daroma su populiariąja muzika. Tačiau visame šiame dainų šurmulyje savo vietą rado ir kitokia muzika. Tad nors ir skambėjusios muzikos profilis žanrų prasme gana vienplanis, tačiau paliestų temų gausa atveria gana platų Lietuviškos muzikos vaizdą. Net ir populiariojoje muzikoje nyksta ribos tarp stilių, didėjant muzikos prieinamumui orientuojamasi ne tik į masinę prekybą, bet ir į kokybę, stilių maišymąsi ir idėjinį kūrybos pagrindą. Knygų mugė yra tarsi Lietuvos kultūros metų santrauka ir apibendrinimas, o šių metų muzikos bendras vaizdas išties spalvingas ir vis įvairėjantis. Reikia tikėtis, kad kitais metais pamatysime dar daugiau naujienų ir įdomybių.

Lietuvos muzikos antena