
28 Spa Kylanti kūrybiškumo tešla. Interviu su kompozitore Rūta Vitkauskaite
Vitališka, sunkiai nuspėjama, dinamiška, generuojanti aktyvią emociją – taip apibūdinama kompozitorės Rūtos Vitkauskaitės kūryba. Nors sukomponuota akademinės muzikos principais, jos kūryba yra paremta intuicija ir archetipinio atspalvio garsovaizdžiais. Joje gausu įvairių kultūrų ar eksperimentinės muzikos pėdsakų. Kompozicijos muzikė mokėsi Lietuvoje, o vėliau – Jeruzalėje ir Didžiojoje Britanijoje. Šiandien ji yra daugiausiai žinoma, kaip kūrybinio bendradarbiavimo projektų dalyvė ir šiuolaikinių operų bendraautorė. Ona Jarmalavičiūtė su R. Vitkauskaite kalbėjosi apie idealų muzikos komponavimo procesą, jo išsidėliojimą laike ir mėginimus garsu išreikšti savo mintis.
Kokiais bendrais bruožais galėtumėte apibūdinti savo kūrybinį procesą?
Man yra svarbu kiekvienam procesui suteikti užtektinai laiko. Šiomis dienomis dažnai užsako kūrinį tikėdamiesi, jog parašysiu jį per mėnesį. Atrodo, jog tai ilgas laiko tarpas, tačiau visas mėnuo jau būna užpildytas kitais planais, laisvo laiko likę būna nedaug, kartais tik dvi laisvos dienos. Dviejų dienų gali užtekti nedidelio kūrinio užrašymui, notacijai, bet ne kūrybai: kad kūrinys subręstų, reikia kur kas ilgesnio laiko tarpo.
Mano idealus komponavimo procesas trunka kokius pusę metų. Tuomet man nereikia savęs laužti, smaugti, kūrinys turi laiko ir erdvės užaugti pats. Eiga būna tokia: gavusi užsakymą, kai dar būna likę labai daug laiko, vieną dieną pasiskiriu proceso pradžiai – tuomet aš dar nieko nerašau, tačiau galvoju, koks tas kūrinys bus, pasižymiu kažkokias mintis, momentus. Tuomet kuriam laikui padedu tą kūrinį į šalį, leidžiu jam pačiam bręsti pasąmonėje.
Po kelių savaičių susitinku su atlikėjais aptarti kūrinio. Jie pagroja kažką iš savo repertuaro, aš susipažįstu su jų skambesiu, grojimo maniera, parodau jiems savo pirmines mintis. Man yra svarbu susigyventi su savitu skambesiu, kurį turi kiekvienas atlikėjas. Tokius susitikimus stengiuosi planuotis visada, nors ne visi atlikėjai yra linkę bendradarbiauti. Po susitikimo kūrinį palieku pasąmonei dar kokiam mėnesiui. Per tą laiką jis yra tarsi po žeme bręstanti sėkla arba kylanti tešla.
Ir tuomet ateina kelios savaitės rašymo. Tą laiką aš vadinu savo „asmenine menininkės rezidencija“. Būna bendros rezidencijos, kai menininkai susiburia kurti, tai aš susiorganizuoju sau kažką panašaus individualiai, savo namuose, arba išsinuomoju kitą erdvę, kur galiu atsiriboti nuo buities. Tuomet būnu susikaupime ir dirbu. Pirmas dienas paskiriu išrašymui viso to, kas susigulėjo mano mintyse – visas subrendusias sėklas ir iškilusias tešlas. Tai būna muzikiniai momentai, kurių susikaupia labai daug. Pradedant rašyti, dažnai piešiniais, žodžiais, grafine notacija, išaiškėja kūrinio tęstinumas, struktūra. Suprantu, kokiu būdu turiu visa tai sudėlioti, jog sukurčiau muzikinę prasmę, o ji būtų išgirsta teisingai. Ilgai užtrunka, kol viską susidėlioju.
Paskutinį etapą sudaro detalus kūrinio užrašymas natomis. Tuomet pradedu dirbti su natų surašymo programa, kad parašyčiau išbaigtą partitūrą. Didesnį kūrinį, pvz. simfoniją, užrašyti užtrunka kelias savaites. Tai kruopštus, skrupulingas procesas, jis užima nepaprastai daug laiko.
Kai jaučiate, jog kūrinys nėra išbaigtas, tačiau nebelieka laiko, ar po premjeros grįžtate išbaigti, patobulinti kompozicijos?
Taip nenutinka. Kūrybinį procesą galėčiau palyginti su ėjimu į žygį. Įsivaizduokit, jog išsiruošiate eiti į žygį – lietus lyja, einat, vyksta anas, trečias, penktas, dešimtas. Planas yra tris dienas eiti į žygį, vėliau jūs grįžtate namo, sukaupusi nueito kelio patirtį, su nuotraukomis, su įdegiu. Tačiau žygio metu nuolat matote daug gražių vietų, kurių nespėjote aplankyti – buvo galima dar ant to kalno užlipti, prie to ežero pasėdėti. Tačiau vėl ruoštis eiti į tą patį žygį dėl tų vietų jau yra nebeįdomu. Tuomet aš geriau paimsiu naujo kūrinio užsakymą ir tuomet aplankysiu ir kalną, ir ežerą. Bet tai jau kitas žygis, kitas kūrinys. Nepamenu ar kada esu grįžusi prie seno kūrinio, jį keitusi ir tobulinusi. Tačiau visi mano kūriniai yra tarsi vienas kito pratęsimai. Naujo kūrinio rezultatas visuomet priklauso nuo to, ką aš rašiau prieš tai – nuo to kas man tuomet pavyko, kas nepavyko. Kur dar norėjau pasigilinti, kokias idėjas dar norėjau išpildyti. Nenurašau praeityje rašytų kūrinių, tačiau jie nekalba apie tuos dalykus, apie kuriuos prabylu vėlesnėse kompozicijose. Be vieno nebūtų kito.
Jeigu struktūruotumėte savo procesą stadijomis, kiek jų galėtumėte išskirti?
Manau, rašant akademinį kūrinį, išskirčiau kokias penkias stadijas. Yra erdvė prieš pradedant rašyti kūrinį. Tuomet idėjų rinkimas, informacijos kaupimas. Tuomet visos idėjos yra užrašomos, įgauna tekstinį pavidalą. Kitoje stadijoje kūrinys įgauna formą, vėliau prasideda jos detalizavimas. Pabaigoje telieka suvesti partitūrą su Sibelijaus programa.
Minėjote, jog gyvenime ieškojote vis naujų muzikos kūrimo kelių. Kaip keitėsi Jūsų komponavimo procesas?
Mokykloje išgyvenau savo pirmąjį kūrybinį impulsą – naktį sirgau, turėjau temperatūros, staiga paėmiau ir užrašiau visą kūrinį. Tai buvo pasąmoningas virsmas, kilęs per karštį, ligą. Visiškai nesupratau, kas nutiko, kaip kūrinys galėjo imti ir visas pasirašyti. Man patiko šis procesas, tik nemokėjau jo valdyti, taigi bandydavau jį iššaukti: studijuodama muzikos akademijoje – streso pagalba. Ilgai nieko neveikdavau, kūrinio nerašydavau, o atėjus deadline‘ui – kūrinius parašydavau per naktį. Ryte jie būdavo pabaigti ir visada turėdavo tokį „draivą“. Aišku, jaunystė – kvailystė. Greitai man pradėjo nebepatikti taip nemiegoti naktimis, nuovargis po to būdavo tragiškas. Taigi, pradėjau klausinėti, ieškoti kitų kelių. Dauguma mistifikuoja kompozicinį procesą, nėra aiškiai nurodoma – daryk taip ar kitaip. Vieni kompozitoriai man patarė komponuoti kasdien, kiti siūlė rytais, treti – vakarais. Bandžiau visaip. Susikaupusi iššaukdavau įkvėpimą valandai, kelioms. Muziką galėdavau rašyti bet kokioje erdvėje. Kolegos juokdavosi iš manęs, jog per pertraukas eidavau į kabakus rašyti muzikos ir man visai netrukdydavo fone grojanti grupė. Mokėdavau atsiriboti nuo aplinkos. Bandžiau įrašyti savo grojimą, improvizacijas, o vėliau dirbti su garso įrašais.
Susidomėjau elektroakustine kūryba – akademinius kūrinius vienu metu rašiau nuo pradžių iki galo, bandydama pajausti, kur tolyn mane veda kiekvienas motyvas. Supratau, kad geriau su Sibelijumi per anksti nepradėti kurti, nes jis įdeda tavo muzikinį mąstymą į taktus ir nepaprastai apriboja pačią muzikos tėkmę. Vyko visokie bandymai.
Po to pradėjau kompozicinio proceso tema rašyti savo doktorantūros darbą ir dėl to skaičiau daug literatūros ta tema. Siekiau suprasti ir moksliškai paaiškinti, kaip veikia kūrybiniai procesai, kas vyksta sąmoningai ir pasąmoningai. Tai man taip pat atvėrė akis ir į muzikos komponavimą pradėjau žvelgti dar kitaip. Tuomet nustojau mistifikuoti muzikos kūrimo procesą, paaiškėjo, jog tai paprasčiausi kasdieniai procesai.
Per tokius bandymus susidėliojau kompozicinį procesą, kuris šiandien man yra tinkamiausias. Dabar žinau, kokios yra stadijos, kada baigsis procesas. Esu tikra, jog atėjus deadline‘ui kūrinys bus parašytas. Dėl to net neabejoju.
Kokia yra skirtingų etapų svarba galutiniam rezultatui?
Visi jie svarbūs, reikia išlaikyti balansą tarp proceso etapų. Man labai svarbus laikas, kuomet leidi kūriniui susigulėti. Tuomet kūrinys išsidėlioja į lentynėles ir įgauna pasąmoningai logišką formą. Kompozitoriai patys retai apie tai kalba, mokant kūrybos, nenurodama kaip, kada dirbti, kaip paskirstyti laiką. Moko vaikus nuolat dirbti, o laiko minčiai nugulti neakcentuoja. Na, nebent išaukštindami save jog „žiūrėk, aš visą mėnesį nieko neveikiau ir staiga parašiau kūrinį – koks aš genijus“. Manau, jog rezultatą labiausiai nulemia būtent šis balansas ir laiko paskirstymas. Be to, kūrinys praranda intuicinę giją, kuri muzikai suteikia daug daugiau, nei žmogus galėtų logiškai išgalvoti.
Kaip „maitinate“ savo pasąmonę prieš kūrybinį procesą? Ar ieškote kokios nors kontekstinės informacijos?
Pradžioje, kai leidžiu kūriniui susigulėti pasąmonėje, aš stengiuosi domėtis susijusiais dalykais – klausausi muzikos, kuri rezonuoja savo idėja, skaitau knygas, klausau audio knygas, žiūriu video, reportažus, lankau paskaitas. Kartais analizuoju kitų kompozitorių kūrybą. Priklauso nuo to, ko man tuo metu norisi. Kartais įkvėpimo ieškau užsiimdama su muzika nesusijusia veikla – keliauju, einu į žygius, sodinu ir prižiūriu augalus. Paskutiniu metu mokau vaikus muzikos. Tuomet mažiau verdu savose „sultyse“ bekurdama muziką.
Kokią įtaką siekiate padaryti Jūsų muzikos klausytojams?
Be abejo, noriu padaryti jiems įtaką, noriu juos iš vidaus keisti, jog išeitų iš mano koncerto truputį kitokie. Muzika yra labai stipri ir paveiki priemonė. Kiek matau, visuomenėje augantis žmogus nuo vaikystės, mokyklos laikų yra įvaromas į tam tikrus takus, nusistovėjusius mąstymo modelius. Tie takai yra vis gilinami ir gilinami, eiti jau šimtą kartų. Jie įminti ir patogūs. Tuomet ir žmogaus mąstymas susiaurėja, pasidaro tunelinis, pasidaro sunku kitaip pamatyti pasaulį, gyvenimą, žmones aplink save. Gyvenimas tampa vienalytis. Tokioje rutinoje iškyla būties beprasmybė. Muzika yra pasąmoninis menas, ji gali iš tiesų keisti žmogų. Galbūt išėjęs nejučia priimsi kitokį sprendimą, nueisi nauju taku, tavo gyvenimas taps truputėlį pakitęs. Aišku, tai nedideli pokyčiai, koncertas neturėtų visko apversti aukštyn kojomis. Muzikos galia turi būti stipri, tačiau siekiant, jog iš tiesų įvyktų transformacija, žmonės turi norėti sąmoningai įeiti į kūrinį, savotiškai susisinchronizuoti.
Aš siekiu jog mano muzika turėtų poveikį. Kūryboje dažnai yra tonalių momentų, kurie lengvai klausosi ir atpalaiduoja žmogų. Jeigu klausytojas mėgaujasi, jis lengviau atsiveria muzikai, ši tampa paveikesnė. Kitaip, negu klausant sudėtingos intelektualios muzikos, kuri kelia vidinį skepticizmą ir pasipriešinimą. Aišku, jog išėjęs žmogus pamirš ir tą kūrinį, ir tą koncertą, tačiau jeigu jis išeina pakitęs, tuomet mano kūryba turi prasmę.
Kartais man pavyksta tai pasiekti, o kartais ne. Kita vertus, šita atsakomybė negula vien tik ant mano pečių – ji ir atlikėjo, ir paties klausytojo, kuris savo iniciatyva nusiperka bilietą ir ateina pasiklausyti kūrinio. Tačiau man yra labai smagu, kai žinau, jog gerai parašiau, jog muzika yra paveiki. O būna ir kitaip, kai siųsdama partitūrą žinau, jog nieko gero nebus – ir nieko gero nebūna. Bet juk kiekvienąkart kažko genialaus nesukursi, belieka pripažinti, jog nepavyko.
Ar Jums egzistuoja įkvėpimas?
Įkvėpimas egzistuoja, tik tame nėra tiek daug mistikos. Įkvėpimą reikia mokėti išprovokuoti. Dažnai mane aplanko įkvėpimas, kai man ilgą laiką būna nuobodu. Tai pasiteisino daugybę kartų. Kažkada nusprendėme praleisti savaitę be televizoriaus ir tikrai nežinojau, ką man veikti vakarais. Kai muzikos komponuoti jau nebesinori, nes visą dieną tuo užsiėmei, vis tiek griebdavausi kokios nors kitokios kūrybinės veiklos –montuoti vaizdo medžiagą, siūti. Staiga galvoje atsirado labai daug idėjų. Žinau, jei ilgą laiką nekurčiau muzikos ar šiaip nuobodžiaučiau, įkvėpimas pats ateitų. Prisimenu, tuomet, kai tik atsikrausčiau į Angliją, pradėjau dirbti restorane padavėja. Toks paprastas darbas, aš taip džiaugiausi, saulė šviečia, aš laimingai nešioju lėkštes. Tačiau po dviejų mėnesių man viskas žiauriai atsibodo. Nebegalėdavau susiturėti ir per darbo pertraukas, kai kiti eidavo valgyti, aš sėsdavau parke ant suoliuko rašyti muzikos. Galvojau, kad išprotėsiu nuo to kasdienio lėkščių nešiojimo du mėnesius be pertraukų. Tuo metu mane tiesiog užplūdo įkvėpimas.
O jeigu nuolat užsiiminėji muzikos komponavimu, tuomet įkvėpimą reikia iššaukti kitokiomis priemonėmis, save disciplinuojant. Savaime jo neišlauksi, kai laikas spaudžia, tačiau gali jį prispausti. O rezultatas būna toks pat.
Kokiu pavidalu idėjos pasirodo Jūsų mintyse?
Galvoju apie tai, koks bus šios muzikos poveikis, koks tai bus skambesys, kokia bus melodija, koks jos intensyvumas, poveikis, kokie emociniai atspalviai bus atskleisti. Tarytum kūrybiniai principai arba impulsai. Tai yra tirštumai, pojūčiai, vaizdiniai – tamsi, tiršta, lengva, skaidri. Savotiškai jaučiu ritmus ir melodijas, tačiau jie taip pat turi ir abstraktų tridimencinį vizualinį pavidalą, kurį sunku apibrėžti. Nematau jų priešais save, garsai mane tarsi apsupa ratu, iš visų pusių. Jeigu reikėtų tai parodyti, tektų lipdyti erdvinę skulptūrą.
Kaip atrodo šių idėjų muzikiniai eskizai?
Mano pirminiai eskizai būna piešiniai, brėžiniai, kartais užrašomi žodžiai. Po to pradedu natomis rašyti. Eskizuose vaizduoju kūrinių struktūrą, vaizdinius, kurie neturi linijinio ištisinio pavidalo, kuris yra svarbus muzikos kūrinio išsidėstymui laike. Pradžioje kūrinys yra mintyse, apsupantis iš visų pusių, neturintis nei pradžios, nei pabaigos. Todėl linijinis išdėstymas eskizuose priklauso tik nuo žiūros taško. Galbūt tai šiek tiek primena meninę instaliaciją. Linija yra kuriama pagal mano judėjimo kelią toje instaliacijoje, kurio tarsi nėra, turi pati jį pasirinkti. Pagal tai ir kuriu kūrinio išsidėstymą laike.
Tačiau tai ne natos, labai ilgai užtrunka, kol iš to gimsta natos. Kai rašai natas, tuomet dažnai pasimeta idėjiniai momentai. Jeigu būna labai stipri vizija, užrašyta ji praranda dalį savo stiprybės. Nežinau, ar man yra pavykę tą pačią idėją išpildyti nepakeistą. Stengiuosi laikytis įsikibusi savo vizijų, tačiau dažniausiai vienu ar kitu momentu turi paleisti. Muzika pati tave nuveda kitu keliu.
Kaip transformuojate abstrakčias idėjas į muzikos kalbą?
Pradedu klausytis, kaip visa tai skamba. Ateina savotiškas sinestezinis suvokimas, kurį yra sunku apsakyti. Galbūt tai yra tam tikra linija, skaidrumas, šviesa ir galvoje viskas pamažu transformuojasi į garsą, kurį siekiu pritaikyti instrumentams. Be abejo, realūs muzikos instrumentai savo galimybėmis dažnai neatitinka mano įsivaizdavimo, todėl priiminėju kompromisus. Paprastai, kai perkeliu garsą iš galvos ir pritaikau instrumentams, pirminė jo idėja ir suvokimas dingsta, todėl ji tiesiogiai niekada negali būti išreikšta. Viską keičia instrumentuotės apribojimai, laikas, kartais užsakyta tema, kitas kontekstas. Galbūt vizijoje yra labai gilus ir tirštas garsas, o instrumentuotėje to tiesiog nėra ir tuomet visą situaciją reikia apžaisti. Bandau instrumentais neimituoti vizijos – labiau stengiuosi remtis instrumentuote ir pagal jos garsyną derinti viziją. Norisi, jog muzika lietųsi natūraliai.
Manau, jog tai ir yra meno esmė – perteikti viziją, kurios materializacija kinta nuo kiekvieno tavo veiksmo. Tokia pati idėja gali tapti klasikiniu kūriniu arba modernistinės kolektyvinės kūrybos produktu. Skirtingų pavidalų begalė. Tuomet kūrinys pradeda gyventi savo gyvenimą, atskirą nuo idėjos. Turi priimti kūrinį tokį, koks jis yra, o ne tokį, koks galėjo būti jo pirminis potencialas. Taip muzika ir nukeliauja tolyn nuo idėjos. Tačiau kažkas, be abejo, kūrinyje išlieka nepakitę visą laiką – nuo pirmosios minties iki premjeros.
Nepaprastai laukiu, kuomet žmonija išras sensorių, kuriuo garsą galvoje bus galima transformuoti į realų garsą. Tuomet baigsis visi kompozitorių vargai.
Ar prieš komponuojant reikia įeiti į kitokią būseną?
Iš tiesų yra labai svarbu atsiriboti nuo buities. Anksčiau galėdavau ir kavinėse komponuoti, o dabar man yra reikalinga visiška tyla. Todėl kartais išprašydavau žmones iš buto, kad galėčiau įeiti į kūrybinę būseną ir dirbti ramybėje. Geriausia aplinka muzikos rašymui – gamta. Kai gyvenau Lietuvoje, važiuodavau į tėčio sodybą, kurioje nebūdavo nei vieno žmogaus. Tokioje erdvėje mintys pradeda plaukti kaip kokia nevaldoma upės srovė. Visai kitaip, nei kasdieniame gyvenime, kai nuolat būna daug žmonių, daug darbų – tai tas, tai anas, nuolat išsimuši iš ritmo. Po to būna sunku įeiti į kūrybinio proceso gilumą. Tokie dalykai visada užima laiko, todėl aš stengiuosi vieną kartą įeiti, prabūti iki kūrinys yra išbaigiamas ir tada išeiti. Žinau, jog kiti kuria kitaip, bet man tik taip pavyksta.
Kaip vertinate save bekomponuodama?
Tai kompoziciniame procese vyksta nuolatos. Aš visą laiką savo mokiniams sakau, jog berašant yra labai svarbu leisti vykti kaitai tarp vidinio kritiko ir kūrybinės laisvės. Taip rašo ir psichologinėse knygose apie kolektyvinę kūrybą, tik čia tai yra įvardinama kaip improvizacija ir struktūralizacija. Iš pradžių leidi sau laisvai reikštis, o vėliau tai, ką sukūrei, prafiltruoji, idėjas išsigrynini, aiškiai susidėlioji pagal struktūrą, o tuomet vėl ją laisvai paleidi. Taip ir vyksta toks kūrybinis judėjimas, žingsnis po žingsnio.
Kaip žinote, jog kompozicinis procesas yra baigtas?
Sunku atsakyti. Pastaruoju metu vis nutinka taip, jog kūrinys dar lyg ir nėra užbaigtas, tačiau nelabai žinau kur judėti toliau. Tuomet pasidedu jį į šoną, susitinku su atlikėjais, jog jie pagrotų ir aiškiau girdėtųsi, ko dar trūksta. Ne kartą buvo, jog nuėjusi į susitikimą ir išgirdusi juos grojant kompozicijos variantą, pamirštu, ką toliau norėjau su juo daryti. Tuomet aiškiai jaučiu, jog kompozicijos procesas yra baigtas, kadangi aš net nežinau, kaip išjudėti ir kur judėti. Taigi, nenusprendžiu kūrinio pabaigos, procesas pats sustoja.
Kaip keičiasi Jūsų santykis su jau sukomponuotu kūriniu?
Bekuriant kūrinys pasidaro labai svarbus. Tuomet nebeskaičiuoju nei savo laiko, nei energijos, stengiuosi tik geriau jį parašyti. O po to norisi tą kūrinį palikti ir viskas. Tarsi išleisčiau savo vaiką į pasaulį. Tik ne po aštuoniolikos metų, o po kelių savaičių. Po to, kai išleidau, ateina atsiribojimas nuo to kūrinio – galiu eiti į koncertą ir klausytis jo objektyviai. Aišku, kad jaudulys kyla, kadangi tai yra mano kūrinys, jis yra asmeniškas. Tačiau klausydama galiu pasakyti, ar tai geras ar prastas kūrinys. Kartais žinau, jog kūrinys nepasisekė, tačiau žmonės prieina prie manęs ir sako, jog jiems labai patiko, – ir tai smagu. Geriau, negu kai man pačiai patinka kompozicija, o klausytojai sako, kad ji bloga. Būna visaip. Pastaruoju metu žmonės garsiai nekritikuoja kitų kūrybos, net jeigu jiems kažkas ir nepatiko. Manau, jog žmonės šiuo atžvilgiu tampa švelnesni.
Ačiū už pokalbį!
Ona Jarmalavičiūtė
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra