02 Geg Festivalis „Jauna muzika“. Viltė Žakevičiūtė. Dvasingai stiprus – šelmiškai atviras
Jei alfa buvo ryški, provokuojanti ir intiguojanti, omega – rami ir filosofiška.
Festivalio „Jauna muzika“ uždarymo koncertas vyko kiek neįprastoje Vilniaus vietoje – Sapiegų rūmuose Antakalnyje, kur klausytojai rinkosi išgirsti Ramūno Motiekaičio autorinio koncerto programą „Mobile retrospektyva“ (1996–2019).
Talkinant Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šiuolaikinės muzikos programos studentams (vad. Vykintas Baltakas) ir akordeonistui Raimondui Sviackevičiui, susirinkusieji buvo kviečiami pasinerti į kiek kitokį, mažiau įprastą muzikos pasaulį.
Koncerto pradžia simbolinė – po kelių įžangos žodžių, Ramūnas Motiekaitis atliko trumpą kūrinuką jam brangiu šakuhači instrumentu (shakuhachi – japoniška bambukinė fleita). Tokia įžanga leido nuspėti, ko tikėtis koncerte – susikaupimo įsiklausant ir kantrybės. Grodamas šiltai ir atvirai kompozitorius tarsi pakvietė klausytojus arčiau savęs ir atvėrė erdvę susimąstymui. Iš karto po įžangos ir pirmasis programos kūrinys, tai – „Mobile 4“ (1996, revizija), kuris buvo atliekamas lėkštėmis. Gana aiškios formos kūrinys, savy talpinantis erdvės ir laiko kontinuumą, sukūręs tolydžią ir vientisą terpę, kurioje garsai laisvai sklendė erdvėje, net jei visa muzikinė medžiaga buvo kontroliuojama, t.y. sukomponuota, be improvizacijos. Garso bangavimai nuo tylaus iki garsaus (nuo tylaus iki labai garsaus) ir atvirkščiai, dėka lėkščių išdėstymo erdvėje, puikiai atskleidė Sapiegų rūmų akustiką ir sukūrė labai įdomų skambesio efektą – tarsi būvį garso viduje.
Prieš antrąjį vakaro kūrinį kompozitorius, truputį šmaikštaudamas, klausytojus nuteikė mažiau patogiam klausymui perspėdamas, kad jei ištversime šį kūrinį, tada tikrai ištversime ir kitus koncerte skambėsiančius. „Mobile 6“ (1996) tarsi savotiškas elektroninės muzikos eksperimentas, kurtas iš sinusoidinių tonų, kuriais kompozitorius itin žavėjosi ankstesniu savo kūrybos periodu. Vistik, pasak Ramūno, „Mobile 6“ nėra elektroninis kūrinys, kadangi jis turi tiksliai užrašytą partitūrą. Klausytis kūrinio teko per kolonėlę, tačiau garso kokybė buvo pakankamai gera. Pristatydamas kūrinį autorius paminėjo ir paties įsivaizduotą viziją – piccolo klarnetai groja bažnyčioje. Tokiai vizijai įgyvendinti tąkart buvo pasirinkti jau minėti sinusoidiniai tonai, kurie savotiškai imituoja piccolo klarnetus. Penkiolika minučių (tokią trukmę minėjo kompozitorius) neprailgo, net jei kūrinys reikalavo, ko gero, visam koncertui tinkančių raktinių žodžių – įsiklausymo, ištvermės ir susikaupimo.
„Mobile 8“ originaliai buvo skirtas chorui, tačiau Sapiegų rūmuose skambėjo, sakyčiau, eksperimentinė, specialiai šiam koncertui įgyvendinta versija. Kompozitorius kūrinį apibūdino labai taikliai – „dunksėjimų muzika“. Gražus apibūdinimas tokiai perkusinei sudėčiai, kuriai savotiško netikėtumo suteikė vieni pasirinktų instrumentų – tušti plastmasiniai vandens bidonai. Tylūs, tykūs, lengvi, o kartais sunkesni ir sėslūs dunksėjimai kartais paįvairinami šaižesniais, bet taip pat tyliais garsais, dar kartelį priminė apie tylią muziką ir įsiklausymo vertybę. Sakyčiau, savotiškas ritualas, siekiant nusiraminti. Įdomu, kad kompozitorius net ir tokiame asketiškame kūrinyje vis vien išlieka drąsus – aukso pjūvyje įvyksta visiškai kitoks katarsis – nusiraminimas ir tyla.
Besileidžiant saulei, R. Sviackevičius atliko specialiai jam parašytą kompozitoriaus kūrinį „Lento“. Šis savo estetika priminė prieš tai girdėtą „Mobile 6“. Tačiau „Lento“ ekspresyvesnis, net jei romus. O taip pat pilnesnis garsų prasme – skambėjo tarsi nenuilstantis besiplečiančios amplitudės klasteriais paremtas judėjimas kaip lėtas garsų kopimas į viršų. Raimondo Sviackevičiaus interpretacija kūriniui suteikė kontempliatyvią emociją ir asmeninį ryšį su kompozicija. Man šis kūrinys tarsi įprasmino bičiulystę. Kartu ir priminė svarbų bendradarbiavimo su atlikėjais aspektą. Tai – nepaprasta dovana. Dar didesnis džiaugsmas, kai atlikėjai tampa ir gerais kompozitorių bičiuliais.
Koncerto pabaigoje sulaukėme pasiilgto grožio, kurį dovanojo paskutinysis vakaro kūrinys „Mobiles užsklanda“ (2019). Jei prieš tai skambėję kompozitoriaus darbai tarsi žymėjo muzikos estetikos paieškas, o taip pat ir ankstesnį, savotiškų eksperimentų laiką, „Mobiles užsklanda“ tarsi atspindi tai, koks R. Motiekaitis yra šiandien.
Koncerto metu iš lėto besileidžianti saulė klausytojus paliko pasimėgauti jaukia prieblanda ir pasiklausyti ataidinčių paukščių giesmių (beje, jie puikiai iliustravo kompozitoriaus kūrinius). Netikėtai prisiminiau festivalio spaudos konferencijos metu kalbinto vieno šio koncerto atlikėjų Mato Samulionio žodžius, kad „Ramūnas – jautrus emocijų žmogus“ pačia geriausia prasme, didelį dėmesį telkiantis į muzikos supratimą ir kūryboje svarbų ieškojimo momentą.
Kompozitoriaus muzika tarsi muzika be kulminacijų, įsiklausymo muzika. Tad koncerte skambėję kūriniai iš klausytojų pareikalavo kantrybės. Tačiau pabūti kantrybėje buvo verta muziką priimant kaip savotišką terapiją.
Būti dvasingam – drąsu. Net jei gyvenimas pameta itin kebliai įveikiamus išbandymus. Džiugu, kad „Jauna muzika“ festivalio uždarymui pasirinko būtent tokią programą, kuri ryški profesionalumu, kitokiu požiūriu į muziką, o taip pat pristatė puikius dar augančius ir tobulėjančius atlikėjus (jiems taip pat turėjo prireikti kantrybės…).
Tad festivalio uždarymas galėjo įkvėpti kiekvieną. Įkvėpti drąsai būti mažiau. Paprasčiau ir kukliau, tačiau nepamiršti atvirumo ir padėkos vieni kitiems.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra