Muzikologo scena. Rasa Murauskaitė: mano vidinis varikliukas – smalsumas

25 Kov Muzikologo scena. Rasa Murauskaitė: mano vidinis varikliukas – smalsumas

Lrytas.lt kartu su „Lietuvos muzikos antena“ pristato pokalbių su Lietuvos muzikologais ciklą, kuriame pristato ryškiausius šios muzikų bendruomenės narius. Atskleidžiant asmenybių ir profesinės veiklos įvairovę, atsiveriami skirtingi šio profesijos aspektai bei žavesys.

Dar vienam „Muzikologo scenos“ ciklo pokalbiui pavyko pagauti itin aktyvią jaunosios kartos muzikologę Rasą Murauskaitę. Pokalbyje apie tai, kaip jai šioje gausybėje veiklų pavyksta visur suspėti, kaip tapti muzikinės kultūros ambasadoriais, kodėl balandžio mėnuo jau tinkamas maudynių sezono atidarymui ir ar tokioje aktyvioje kasdienybėje lieka laiko maisto gamybai Rasa atsivėrė Karolinai Rimskytei.

Kaip dažnai tenka sustoti ir pasimėgauti pokalbiu su kitais? Ar tau įprasta ne kalbinančiojo, o kalbančiojo pozicija?

Išties, man įprastesnė kalbinančiojo pozicija – interviu tenka daryti bent kartą į savaitę. Tačiau visada mėgau ir mėgstu iki šiol kalbėti pati – tai, beje, atsispindi ir daugelyje mano veiklų. O labiausiai mėgstu diskusiją – tada vyksta dvipusis judėjimas. Tai labai įkvepia.
Bėgimo gyvenime yra labai daug, tad sustoti ramiam pokalbiui, nebūtinai profesiniam, tenka ne taip dažnai kaip norėčiau.

Ką manai apie XXI a. diktuojamas taisykles – skubėjimą, gyvenimą socialiniuose tinkluose? Kaip tai keičia muzikologinės veiklos spektrą?

Tai dviprasmiška. Kartais pati jaučiu, kad tampu socialinių tinklų auka. Atrodo, kaip pradėti dieną, nepasitikrinus facebook’o? Instagram’u, laimei, dar tik pradedu naudotis. Gerai, kad jis manęs dar neįtraukė.
Kaip ten bebūtų, bandymas įsitraukti į įvairias socialines platformas ateina iš suvokimo, jog šiais laikais socialiniai tinklai yra neišvengiama komunikacijos priemonė. Manau, kad jų bodėtis nereikėtų, ypač mums, muzikologams, vis dar dažnai atsiduriantiems užribyje. Užribyje savo tiesioginės profesinės veiklos – rašymo, kalbėjimo apie muziką, bendros kultūrinių procesų refleksijos. Gal ir ne visi mano kolegos sutiktų su tokia nuomone, bet aš dažnai taip jaučiuosi. Labai norėtųsi, kad socialiniai tinklai taptų mums vienu iš įrankių, leidžiančių kalbėti ir būti išgirstiems platesnės auditorijos. Nepaisant to, kad muzikologija, muzikos kritika tarsi yra nukreiptos į tam tikrą profesionalų ratą, tačiau, mano nuomone, mūsų dienomis didesnės vertybė yra gebėjimas kompetentingai, įdomiai, patraukliai ir atvirai kalbėti tiems žmonėms, kurie nėra specialistai. Mums derėtų nepamiršti, jog turime būti ambasadoriais geros muzikos ir kultūros apskritai.

Dabar visuomenėje labai paplitęs vadinamasis „self-development“ reiškinys. Sakyk, ar jis palietė ir tave, tavo gyvenimo būdą? Ar naudoji kokias nors šio judėjimo propaguojamas technikas – journaling, mindfulness, meditacijos, atitinkama miego rutina, apibrėžtas perskaitomų knygų skaičius per mėnesį ir t.t.?

Labai norėčiau mokėti gyventi organizuotai, gyventi lėčiau – tai nuostabiai malonu. Deja, dažniausiai esu tikras chaosas – manyje menininko ir mokslininko prigimtys pasidalinusios po lygiai. O dar esu pelėda ir nors labai norėčiau atsikelti penktą valandą ryto kasdien, tačiau iš lovos niekaip negaliu išlipti.
Šiaip, visą gyvenimą domėjausi „giluma“ – nuo meno iki psichologijos, filosofijos, estetikos. Esu įsitikinusi, jog kiekvienas turi individualų būdą tam vadinamajam „self-development“ įveiksminti. Dabar matome, kad įvairios meditacijos, dvasingumo paieškos, sveika mityba ir kita yra tapę savotiška mada. Visiems šiems dalykams esu atvira, tam tikras technikas, tarkim, sąmoningą kvėpavimą, jogą, esu išbandžiusi pati. Tačiau tobulėjimo ir gilinimosi į save formos – kiekvienam žmogui individualios. Man viena pagrindinių yra knygos – filosofinė literatūra, ypatingai traukia estetikos temos. Pastaruoju metu viena kitokios savęs atradimo formų man tampa aktyvius laisvalaikis. Visuomet daugiausia dėmesio skyriau intelektualiajam pasauliui, kuris man rodėsi labai savas. O pastaraisiais metais supratau, kad tobulybę, kurios aš vis ieškau, galima pasiekti per kūno ir sielos, dvasios, intelekto harmoniją. Galima sakyti, kad man artimas antikinis požiūris į žmogų. Tobulas laisvalaikis man – vasarą plūduriuoti ežere žvelgiant į žvaigždėtą nakties dangų arba šokinėti per bangas audringoje jūroje. Materialus aplinkos tyrinėjimas – kažką paliesti, užuosti, kur nors nukeliauti, pavargti, tikrinti ištvermės ribas, man nepaprastai patinka. Tai susiję ir su virtualybės, technologizacijos klausimais – vis dažniau norisi pajausti tikrą mus supantį pasaulį. Patirti daugiau gyvų pokalbių, pamatyti daugiau savomis akimis, o ne interneto portale, išgirsti koncertą gyvai ir panašiai.

Kaip ir kodėl pasirinkai muzikologės specialybę?

Tai nutiko netikėtai. Baigiau paprastą vidurinę mokyklą, muzikos mokykloje grojau fortepijonu, važinėjau po konkursus, lygiagrečiai dainavau. Dainavimas visuomet buvo mano svajonė, kurios iki šiol neapleidžiu ir bandau skirti tam daugiau laiko. Kelis kartus vos neišvažiavau mokytis į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos bei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokyklas, tačiau būdama 13–14 metų dar nebuvau tikra, ar su muzika noriu sieti savo profesinę ateitį – per daug dalykų man buvo įdomūs. Mano atėjimas į muziką išvis atsitiktinis – tėvams atrodė gražu, jeigu vaikas moka kuo nors groti, padainuoti. Dar mūsų kaimynė buvo muzikos mokytoja, tad ją matydama norėjau išmokti groti ir aš. O dainuodavau ir dainas prieš veidrodį kurdavau nuo penkerių (juokiasi).
Nuo mažens buvau scenoje, o paaugusi užsimaniau studijuoti dainavimą, tačiau sudvejojau. Tada nusprendžiau, kad muziką galėčiau pažinti, net ir tęsiant dainininkės karjerą, studijuodama muzikologiją. Lygiagrečiai įstojau ir į žurnalistiką, tačiau pasirinkau gilintis į muziką. Visgi palinkimas į žurnalistiką niekur nedingo – didžioji dalis mano veiklos ir yra vienokios ar kitokios kultūros žurnalistikos formos. Scenoje dabar save taip pat realizuoju vesdama renginius, o artimiausiu metu turėčiau sugrįžti į ją ir kaip dainininkė.

Rasa Murauskaitė – vardas ir veidas, kuris aktyviam koncertų lankytojui dabar jau yra gerai žinomas. Tu ne tik vedi koncertus, bet ir turi laidą radijo stotyje „M-1 Plius“, taip pat aktyviai rašai recenzijas, administruoji puslapį „Muzikos antena“, imi interviu, dėstai universitete, esi įvairiu žiuri narė. O kur dar ilgalaikių projektų brošiūrų sudarinėjimas, renginių organizavimas/ kuravimas… Sakyk, kokia tavo sėkmės paslaptis?

Visada buvau beprotiškai smalsus žmogus, kuriam viskas labai įdomu. Taip pat esu atsakinga, kartais – net perdėtai. Man nuolatos norisi padaryti kažką naudingo kitiems, kažkuo padėti ir jei aš pažadu, negaliu to nepadaryti. Tad pagrindinis variklis – smalsumas, susidomėjimas ta sritimi, kurioje dirbu. Pamenu, kai dar svarsčiau apie savo profesinį kelią, mano svajonė buvo turėti užrašų knygelę, kurioje užsirašinėčiau, jog vieną valandą veikiu tai, kitą valandą einu susitikti su šiuo žmogumi ir t.t. Dabar būtent taip ir yra, tik viską fiksuoju elektroniniame darbo kalendoriuje, kad ir kaip mėgstu tas užrašų knygeles.
Įsiminti ir perdirbti informaciją man sekasi greitai, tad tai labai padeda viską suspėti. Rašant tekstą tam tikra tema, iškart gimsta aiškus vaizdas, kaip jis atrodys. Tiesa, kartais pajaučiu, kad per tuos didžiulius krūvius mano darbuose atsiranda paviršutiniškumo. Norėčiau turėti daugiau laiko tiems darbams, kuriems reikia daugiau gylio. Dabar jau stengiuosi atsirinkti, ką išties noriu daryti, kad tam turėčiau daugiau laiko ir galėčiau skirti visas jėgas.

Ar nenukenčia asmeninis gyvenimas, įsiliejant į tiek daug skirtingų veiklų?

Aš esu labai dėkinga savo nuostabiai antrajai pusei. Niekas nesako, kad buvo ir yra labai lengva, tačiau jis mane priima tokią, kokia esu. Galbūt dėl to, kad visada išlieku savimi, mes ir esame kartu. Manau, kad didelė meilė, susižavėjimas ir pagarba kitam yra raktas, kuris leidžia suprasti net tada, kai aš dirbu naktimis, kai manęs nėra vakarais arba savaitgaliais. Aš nemanau, kad kažkokia profesija, jos kampai ir ypatybės, gali išskirti du vienas kitą labai mylinčius žmones. Man mano veikla yra mano variklis, ir mano brangiausias puikiai žino, kad be jos aš tiesiog nebūčiau aš – tad kam reikėtų tos netikros manęs?

Ar dar yra kažkokia muzikinė veikla, kurią svajoji įgyvendinti, tačiau tam dar nepasitaikė tinkama proga?

Mano minėtasis dainavimas, kuriam aš visada skyriau laiko, bet dabar stengiuosi skirti daugiau. Šiuo metu ruošiu solinę programą – pasisakau viešai, kad tikrai paruoščiau (juokiasi). Taip pat, ketinu stoti į doktorantūrą, nes mokslas mane labai domina, tik tie darbų maratonai atima laiką, kurį turėčiau skirti pasiruošimui.
O šiaip mane vis labiau domina visuomeninė veikla, kuri veda platesnių, nei tik muzikinis-kultūrinis pasaulis, horizontų link. Domina projektai, kurie atneštų naudą didesnei visuomenės daliai, žmogaus teisių, klimato klausimai. Galbūt visuomeninė ar politinė veikla kažkada atsiras mano gyvenime, nes tam jaučiu didelį polinkį ir poreikį. Visi žmonės gyvenime turi turėti savo gyvenimo prasmės suvokimą, o man prasminga yra negyventi vien tik sau.

Visos kiek anksčiau paminėtos veiklos gali turėti stiprų, tačiau labiau momentinį poveikį, o štai knygų sudarinėjimas palieka kur kas gilesnį pėdsaką. Didesnės apimties spaudiniai dažniausiai turi išliekamąją vertę, o būtent jos, kaip minėjai, natūraliai trokšti vis daugiau savo gyvenime. Kaip jauteisi, kai savo mintis pirmąkart realizavai knygoje? Šios knygų mugės metu pristatei ir antrąją knygą. Kaip knygų sudarymo procesai, jų reikšmė tau pačiai kito?

Kartu su dr. Laima Budzinauskiene, kuri buvo abiejų mano baigiamųjų studijų darbų vadovė, 2017 m. kartu parengėme publikaciją „Liber Organistarum Colegii Crosensis Societatis Jesu“, kurioje nagrinėjamas vienas seniausių Lietuvos muzikinių šaltinių – Kražių vargonininko sąsiuvinis. Na, o visai neseniai, pasirodė Šv. Kristoforo kamerinio orkestro 25-mečiui skirtas leidinys, kurį man teko sudaryti. Tai vadinu pagrindiniu savo praėjusių metų projektu, pareikalavusiu nemažai jėgų, tačiau buvo be galo įdomu pabendrauti su maestro Donatu Katkumi, pamatyti, kiek daug įvairių, įdomių programų orkestras atliko per 25-erius savo gyvavimo metus (maestro D. Katkus pats jas ištikimai fiksavo). Rengiant knygą teko bendrauti ir su naujuoju orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu Modestu Barkausku, daugeliu žymių šalies menininkų, muzikologų, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su orkestru – knygoje daugybė jų pasisako, dalijasi savo prisiminimais. Ši knyga įdomi paskaityti, o ir pavartyti – ten daugybė archyvinių nuotraukų, o knygos maketuotojas sukūrė labai spalvingą ir akį traukiantį dizainą.

Man, jaunai muzikologei, tavo recenzijos yra pavyzdinės, mat esi viena iš tų muzikologių, kuri akademiniame pasaulyje (ir ne tik) itin aktyviai reiškia savo nuomonę. Ar gali suformuluoti keletą esminių tezių iš savo ilgametės patirties, susijusių su kritika, jos padėtimi ir svarba Lietuvoje?

Kritiką laikau viena svarbiausių kiekvieno muzikologo veiklų. Ji jokiu būdu negali būti apleista. Tai intelektualinė veikla, kuri formuoja mūsų visuomenės žvilgsnį į muziką, atspindi kultūrinę terpę ir gali lemti kultūrinius pokyčius. Man norisi, kad tas koncertas, tas kūrinys apie kurį rašau, įsipintų į platesnį mūsų kultūrinį kontekstą, taptų tam tikro kultūrinio būvio atspindžiu.
Galbūt kolegos nepritartų, tačiau geros kritikos aš pastebiu nedaug. Ir nors daug kas sako, kad mes neturime niekam pataikauti ir veržtis į platesnius vandenis, aš nesutinku tik pataikavimo klausimu. Jei mums svarbu, kad visuomenei kokybiška muzikinė kultūra, šiuolaikinė muzika taptų labiau sava, neatrodytų tokia tolima ir nesuprantama, kad klasika netaptų tik vyresnės kartos žmonių domėjimosi lauku, kaip kad yra įsitikinę mano studentai universitete, turime mokėti ir atitinkamai apie tai kalbėti, o ir nuomonę reikšti drąsiai.
Kritiko darbas gali būti net ir kvapą gniaužiantis. Ne kartą yra tekę paleisti vieną kitą kritikos strėlę gerai žinomų atlikėjų ar kūrėjų link. Paprastai, po tokių tekstų visuomet sulaukiu tai skambučio, tai kokio komentaro socialiniuose tinkluose (juokiasi). Bet tai man patinka, nes primena, kad tavo tekstą kažkas išties perskaitė, kad jis sukėlė kažkokį rezonansą, emociją. Nepretenduoju į apologetišką poziciją ir netvirtinu, kad mano nuomonė yra vienintelė teisinga ir neginčijama. Kaip sakiau ir kritikos konferencijos metu vykusios diskusijos metu, į recenzijas žiūriu kaip įkvėpimą diskusijai, pasidalijimui mintimis apie konkretų kultūrinį reiškinį ir kultūrą apskritai.

Kas tavojoje veikloje labiausiai įkvepia?

Mane labai įkvepia darbas radijuje – labai jį myliu. Dirbti eteryje, vesti koncertus yra didelis malonumas. Įkvepia ir akimirkos, kai pati suprantu, jog pavyko parengti gerą tekstą, taikliai išdėstyti įžvalgas, išreikšti savo poziciją. Nesvarbu tai recenzija ar interviu, bet jei tai kažkam tikrai atrodys įdomu, naudinga, svarbu – tai jau savaime nuostabu.
Semiuosi įkvėpimo ir iš kitų meno sričių – teatro, moderniosios ir šiuolaikinės dailės, literatūros. Knygų klausimais visuomet galima į mane kreiptis. Esu kaip vaikščiojanti biblioteka, mėgstu draugams ir kolegoms pagal jų asmenybes ir polinkius rekomenduoti knygas – bandau skleisti „literatūrinį virusą“. Pati kaupiu savo biblioteką.
Įkvėpimas mane aplanko ir užmezgus asmeninį ryšį su gamta. Štai kažkurį savaitgalį žiemą išėjau pasivaikščioti į mišką. Ten pusvalandį stovėjau vienoje vietoje, žiūrėjau į dangų, klausiausi aplinkos garsų ir galvojau, kad jau seniai nebuvau patyrusi tokio nepaprasto džiaugsmo.

O koks muzikinis žanras pačiai yra artimiausias? Ar egzistuoja tau niekada nenusibostantis kūrinys?

Ypatingai mėgstu Maurice’ą Ravelį, jo koncerto fortepijonui G-dur antrąją dalį. Bet šiaip nesu tas žmogus, kuris klauso vien tik klasikinę muziką ar per naktis ieško naujausių kompozitorių eksperimentų. Labai mėgstu klasikinį džiazą. Vairuodama klausausi Franko Sinatros įrašų, taip pat nepaprastai mėgstu tokias legendines dainininkes kaip Ella Fitzgerald, Nina Simone, vieną raiškiausių šiandienos džiazo balsų Gregorį Porterį. Jo koncerte buvau tris kartus. Teko gyvai pabendrauti ir jis man prisipažino, kad išties jo didžiausia aistra – kulinarija (juokiasi).
Iš lietuvių autorių kūrybos man, visgi, nuostabiausias kūrinys yra Broniaus Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“.

Tai tarp visų veiklų, atsidūrusi automobilyje, paskęsti džiazo skambesiuose?

Kartais, bet dažniausiai važiuoju tyloje, nes nuo muzikos, būna, pavargstu. Radijuje skamba muzika, vedu koncertus, rašau apie koncertus, imu interviu iš menininkų, todėl labai vertinu tylą. Kartais įsijungiu radiją, paklausau kolegų. Kitąkart ieškau kitų dainų ar gavusi naujų „kompaktų“ įsijungiu paklausyti važiuodama. Vis tik vairuojant būtent tyla man padeda susidėlioti mintis.

Be muzikos, ar dar turi kokį kitą hobį?

Kaip jau minėjau, mėgstu knygas, vandens pramogas, gerą kiną, be abejonės, keliones, esu aistringa krepšinio sirgalė. Sezono metu bene kasdien važiuoju prie vandens telkinių maudytis – vandenyje aš ir gyventi galėčiau (juokiasi). Nelabai man rūpi ir jo temperatūra. Į eketę dar nešoku, Naujųjų metų vandenyje nepasitinku, bet tai tik laiko klausimas. Artėja balandis ir jau dairausi, kur galėčiau atidaryti maudymosi sezoną.

Kaip muzikinis išsilavinimas atsiskleidžia kitose tavo gyvenimo sferose?

Muzikinis išsilavinimas, apskritai, universitetinis išsilavinimas, kultūros išmanymas bet kokiam žmogui suteikia platesnį akiratį, daugiau įrankių kalbėti, mąstyti įvairiomis temomis. Ypatingai vedant radijo laidą, būnant tiesioginiame eteryje reikia nuolatos mąstyti, susivokti, kas viešai sakytina, o kas ne. Akiratis ir išsilavinimas žmogų daro įdomiu. Papildomų kontekstų žinojimas, domėjimasis įvairiomis sritimis praverčia ir pokalbiuose ne apie muziką.

Ar pameni neseniai skaitytą knygą, matytą filmą, itin paveikusį tavo pasaulėžiūrą?

Iš pastarojo meto knygų man labai patiko latvių režisieriaus Alvio Hermanio dienoraštis. Jis pas mane pateko visai netikėtai – gavau dovanų po konferencijos. Knyga mažytė, bet labai vertinga ir įdomi. Naudinga tiek iš profesinės pusės (jis režisavo daug operų, garsiausiuose operos teatruose), tiek domintis mūsų visuomenės būvio refleksija. Nors Hermanio nuomonė daugeliu atveju gana kontraversiška, bet nebūtina su viskuo, kas rašoma, sutikti. Vėlgi – tai akstinas diskusijai.
Taip pat neseniai perskaičiau pirmąją ir jau turiu antrąją Karlo Oves Knausgårdo knygos „Mano kova“ dalį. Jis išleidęs šešis autobiografinius romanus, kuriuose pasakoja apie savo gyvenimą. Nepaprastas kūrinys.

Užsimenant apie maistą, konkrečiai blynus – neseniai Lietuva atšventė Užgavėnes. Ar dažnai tenka pačiai gaminti? Ką tau reiškia gimtosios šalies tradicijos, etnokultūra?

Pati praktiškai negaminu. Nerandu tam laiko, o ir gyslelės neturiu. Tačiau man labai patinka ragauti įvairiausią maistą. Vis dėlto, per Užgavėnes blynų iškepiau, juos moku iškepti gardžiausius pasaulyje. Tikrai! Maistą nepaprastai skaniai gamina mano brangiausias.
Tradicijų klausimu esu visiška konservatorė – jos man labai svarbios, nepaprastai žavios. Jos gali įnešti daugybę spalvų į kartais papilkėjančią kasdienybę. Šventės, senieji amatai, etnokultūra – labai įdomu. Vis svajoju kada nors nuvažiuoti į kokias nors senųjų amatų dirbtuves.
Šiaip, labai domiuosi dvarų kultūra. Esu dvarofanė. Džiaugiuosi, kad su koncertais nemažai jų teko aplankyti. Dėl savotiškos dvaruose tvyrančios intelektualumo, išsilavinimo, kultūringumo, tradicijų atmosferos, norisi aplankyti jų dar daugiau.

Jei reiktų išsirinkti vieną simbolį, kurį galėtum išsitatuiruoti kaip priminimą kasdienai, ką rinktumeisi? Ir kodėl?

Nesu tas žmogus, kuris svajoja apie tatuiruotę – greičiau įšoksiu į minėtą eketę. Tačiau niekada niekam nesakau niekada. Nejaučiu savyje ribų, tad nesmerkiu kitų žmonių gyvenimo būdo, neturiu poreikio juos įtikinti, kad mano elgesio modeliai yra geresni. Neturiu poreikio įtikinti savęs, kad negaliu keistis. Jei man kada gyvenime pasirodys, kad noriu mažos prasmingos tatuiruotės – kodėl gi nepasidaryti?
Tai greičiausiai būtų abstrakcija, suprantama tik man. Arba žodžiai „homo ludens“ („žaidžiantis žmogus“). Norėčiau, kad simbolis, kasdien esantis su manimi, man primintų, kad gyvenimas – pats žaviausias žaidimas. Ir kasdien reikia tiesiog… žaisti.

Lietuvos muzikos antena