Muzikologo scena. Mene jaučiuosi kaip tėvynėje: muzikologė Vytautė Markeliūnienė

15 Kov Muzikologo scena. Mene jaučiuosi kaip tėvynėje: muzikologė Vytautė Markeliūnienė

Lrytas.lt kartu su „Lietuvos muzikos antena“ pristato pokalbių su Lietuvos muzikologais ciklą, kuriame pristatys ryškiausius šios muzikų bendruomenės narius. Atskleidžiant asmenybių ir profesinės veiklos įvairovę, atsivers skirtingi muzikologo perspektyvų rakursai ir nesumeluotas šios profesijos žavesys.

Antrojo ciklo pokalbio metu muzikologė Karolina Rimskytė ir fotografas Tomas Terekas atsidūrė muzikologės Vytautės Markeliūnienės darbo kabinete – ankštoje, tačiau labai jaukioje klasėje. V. Markeliūnienė – puikus muzikologo specialybės įvairiapusiškumo pavyzdys: rašo recenzijas, veda koncertus, pamokas ir paskaitas, organizuoja festivalį, kartkartėmis – ir pagroja. Dar gruodžio mėnesį jai buvo įteikta 2018 m. premija už publicistinę veiklą. Tad šis pokalbis – apie aktualijas, muzikologo kasdienybę, meilę Žvėrynui, lenktynes su močiute ir vidinę laisvę.

Šią popietę susitikome Lietuvos menininkų kalvėje – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Kas Jus sieja su šia vieta?

Ryšys su šia vieta užsimezgė man būnant septynerių. Tuo metu tikrai negalvojau, kad jis taip ilgai truks. Mokyklos išskirtinumas – kultūrinė apykaita. Ji vyksta tarp dailininkų, muzikantų bei choreografų ir yra labai reikšminga, nors besimokant to dar nejauti. Taigi, baigus mokyklą ir atsidūrus kitoje terpėje, pastebi jaunesnėje klasėje besimokiusią baleriną arba šiuo metu rengianti parodą dailininką, su kuriuo kartu baigei mokyklą. Susidaro tokia platoka bendruomenė, kurioje jauku ir kur norisi pasilikti. Taip pat, mokykloje užsimegzdavo labai simpatiškas ryšys su specialybės mokytojais. Nors kreipdavomės „Jūs“ ir tikrai nevadinome mokytojų vardais, santykis visuomet buvo malonus ir šiltas. Tai dar kartą parodo, jog kiekvienam žmogui yra labai naudinga bendrauti ir su už save jaunesniais, ir vyresniais, ir bendraamžiais. Supratimas apie gyvenimą, apie charakterius ir žmogiškumą tuomet pagilėja. Tad ir vėliau ryšys su specialybės mokytojais – muzikos istoriją dėsčiusia Ona Narbutiene, fortepijoną – Gediminu Kvikliu, solfedį ir harmoniją – Rūta Naktinyte (su kuria pastaruosius 5–7-erius metus grojame fortepijonu keturiomis rankomis), išliko labai artimas. Grįžtant prie ryšio su mokykla, didelių pastangų nedėdama, po penkerių studijų metų ir trejų metų darbo kitur, galop pradėjau čia dirbti.

Jūs ne tik aktyviai užsiimate muzikologine veikla, bet dar ir grojate?

Stengiuosi, nors, žinoma, pasitaiko šio pomėgio plėtotėje pauzių. Kartais ilgesnių nei norėtųsi, bet viskas natūralu. Tam reikalinga bent minimali sistema ir įsipareigojimas. Labai lengva surasti priežasčių, kad to nedarytum. Fortepijonas mane inspiruoja – labai mėgstu fortepijoninę muziką, pianistų rečitalius. Be to, man svarbu pajusti atlikėjo jauseną, jo tiesioginį santykį su muzikine medžiaga, todėl bent fragmentiškai bandau tai patirti. Tiesa, mėgstu ir viena „skaityti iš lapo“.

Gimėte ir užaugote Vilniuje. Kas šiame mieste, Jūsų manymu, yra nepelnytai pamiršta?

Užaugau Žvėryne, kuriam jaučiu didelius sentimentus ir labai branginu. Tai vieta, kuri harmoningai apjungia miesto, kaimo ir kurorto malonumus – keliolika minučių pėsčiomis iki centro, idealu vaikščioti, važinėti dviračiu, čia pat upė, parkas, daug medžių, nedideli namukai, žmonės vieni kitus pažįsta. Štai visai neseniai grupelė žvėryniečių protestavo, kad nebūtų jų namų aplinka užstatyta daugiaaukščiais, svetimais mūrais. Manau, kad Žvėrynas nėra užmirštas, tačiau norima pamiršti jo istorinį savitumą. Kodėl? Ar būtina viską aplink suvienodinti ir paversti anonimiškais gyvenamųjų namų kvartalais? Vietomis jau Žvėrynas yra neatkuriamai „numelioruotas“, bet dar yra jame nepaprastai žavių vietų, prabylančių Vilniaus istorijos aidais, jai svarbių žmonių ar šeimų istorijomis. Neteigiu, kad reikia saugoti kiekvieną išklypusį sandėliuką, bet labai abejočiau, ar reikia drastiškai pakeisti Žvėryno istorinę, stilistinę estetinę prigimtį.

Kaip tik pastarąjį mėnesį LRT rodytų laidų cikle „Vilniečiai“ buvo pristatytas Žvėrynas. Vien tą laidą pasižiūrėjus galima sužinoti, koks įdomus ir reikšmingas čia virė gyvenimas. Pastanga to gyvenimo atgarsius išsaugoti nėra tik sentimentali ir egoistiška užgaida. Tai kur kas daugiau. Tai pastanga, norint išsaugoti istorinę, stilistinę, estetinę Žvėryno prigimtį.

Įvairią Jūsų veiklos dinaminę skalę vienija bendras požymis – nuolatos pateikiami istorinių kontekstų sąryšiai. Kas lėmė Jūsų susidomėjimą Lietuvos muzikos istorija?

Teisūs tie, kurie sako, jog vaikystėje yra padedami fundamentalūs pamatai. Pirmiausia dėkoju savo namams, kuriuose nebuvo muzikų, menininkų, tačiau buvo labai daug knygų. Be to, nuolatos buvo prenumeruojami „Kultūros barai“, „Literatūra ir menas“, kuriuos man dar įdomiau pasidarė skaityti pastebėjus, kad štai čia rašo O. Narbutienė, savo recenzijomis debiutuoja Rūta Naktinytė – tai mokytojai, dirbę mūsų mokykloje. Ir dar, tėveliai trejus metus samdė mano devyneriais metais vyresnei sesei fortepijono mokytoją, kuri ateidavo į namus. Turbūt šie dėmenys ir padėjo į muziką, muzikos istoriją pažvelgti kiek kitaip. Ir kaipgi čia nepaminėjus mano močiutės, kuri labai daug skaitė. Mes net lenktyniaudavom, kuri greičiau pabaigs skaityti kokią nors knygą ar knygų serijos tomą, kad vėliau susilygintumėme savo patirtimi ir galėtume perskaitytą literatūrą aptarti.

Tačiau svarbiausią įtaką padarę Čiurlionio mokykloje dirbę mokytojai, ypač Ona Narbutienė, kurios autoritetu, įtaka niekada nesuabejojau. Visa, kuo ji pasidalindavo pamokose, atrodė neabejotinos svarbos dalykai. Beje, 8-oje klasėje man teko palikti fortepijono specialybę, suabejojant ateities rezultatyvumu. Tačiau perėjus į Muzikos teorijos ir istorijos skyrių, atradau čia „naują žemę“. O meilė fortepijonui niekada neapleido.

Ar pavyksta kasdien skirti konkretų laiką žinių apie muziką sėmimuisi?

Na, kaip kažkada šviesios atminties O. Narbutienė pasakė – muzikologija yra toks dalykas, kuriuo turi gyventi visada. Būtent šiuo principu ir vadovaujuosi. Nupasakoti sistemą, kaip ir ką darau, man būtų sunku. Tačiau viena aišku – muzikologijai dažniausiai skiriu vėlyvus vakarus. O dieną retsykiais klausausi savo mėgstamos Vienos radijo stoties – Radio klassik Stephansdom, kuri nuolatos leidžia pajusti gyvos muzikos pulsą, nebūtinai naujausios. Iš tiesų nesivaikau naujienų, kadangi mano darbas susijęs su recenzijomis, pamokomis, paskaitomis ir Thomo Manno festivaliu. Taigi, nuolatos reikia būti pasikausčiusiai: sukaupti įvairų repertuarą mažiau žinomų kūrinių, kompozitorių ir jų gyvenimo detalių. Man labai svarbi „gyvosios“ muzikos inspiracija, nevengiu kažko paklausyti atidžiai, su partitūra.

Kokie muzikiniai leidiniai užima garbingą vietą Jūsų asmeninėje bibliotekoje ir kodėl?

Dabar dažniausiai skaitau internete ir nors to nepavadinčiau biblioteka, tačiau labai gerbiu „7 meno dienas“. Už tai, kad jos yra, kad nenupudruoja savo veido neskoningomis spalvomis, kad palaiko tokį įdomų turinį tiems, kurie nespėjo aplankyti kai kurių spektaklių, parodų, koncertų. Taip pat atvykusi pas tėvelius į namus jaučių malonumą vartyti popierinį „7 meno dienų“ variantą (jie nuolat šį laikraštį prenumeruoja).

Ar turite kokį su skaitymu ar rašymu apie muziką susijusį ritualą? Galbūt turite vietą, kurioje šioms veikloms susikaupti pavyksta geriausiai?

Tiesą sakant, aš nesu išbandžiusi daugelio vietų, bet viena iš būtiniausių sąlygų – mano rašomasis stalas. Galbūt vasarą žaliuojantis vaizdas, kurį aš matau pro langą, prisideda prie produktyvios atmosferos. O festivalio metu, būnant Nidoje, pakankamai inspiruoja ir viešbučio „Jūratė“ kambaryje esantis stalas, prie kurio (jei ne to paties, tai bent panašaus) tenka sėsti jau daugelį vasarų iš eilės.

Kultūros ministerijoje gruodžio mėnesį įvertintas Jūsų profesionalumas, gilios įžvalgos ir erudicija atsiskleidžia ne tik rašant. Kokia įdomiausia koncertų vedėjos patirtimi galėtumėte pasidalinti?

Labai gerai pamenu, kai dar nedaug kartų išbandžiusi vedėjos amplua, Vilniaus rotušėje vedžiau renginį, skirtą M. K. Čiurlioniui. Tą vakarą turėjo skambėti jo vardo styginių kvartetas, o aš, kaip visuomet, buvau pasirašiusi tekstą, kad jausčiau laiką. Ir nors dažniausiai stengiuosi neskaityti, vis tiek jaučiuosi patogiau, kai tekstą turiu prieš akis. Ir… to koncerto metu dingo elektra. Laimei, Rotušėje buvo langai, pro kuriuos dar sklido vakaro šviesa. Deja, šios šviesos nebuvo pakankamai ir aš supratau, jog teksto šįvakar nebus. Smagu, jog nesustojau ir tokiu būdu pasisekė suvaldyti šurmuliuojančią publiką. Kuomet užsidegė šviesa – nuvilnijo juokas, bet mes nesutrukdyti tęsėme koncertą toliau. Turbūt labiausiai įsidėmi tokios patirtys, kuriose įvyksta kažkas ekstremalaus. Tačiau juk koncerto vedimas yra sąlygotas ne tik to momento, bet ir pasiruošimo. Jei esi pasiruošęs, įsijautęs į tekstą ir susikaupęs, tuomet improvizuoti nebus taip sudėtinga.

Pagaliau galime aptarti nekartą pokalbio metu paminėtą festivalį. Nuo 2005-ųjų metų kartu su kolegomis sudarinėjate Tarptautinio Thomo Manno festivalio muzikinę programą, o nuo 2009-ųjų metų esate Tarptautinio Th. Manno kultūros centro kuratoriumo narė. Kuo Jus taip sužavėjo Thomo Manno asmenybė? Ką Jums reiškia šis festivalis?

Įsitraukiau natūraliai. Pirmiausia iš stebėtojos ir recenzentės pozicijų, vėliau O. Narbutienė pasiūlė vesti keletą koncertų. Atrodė, jog viskas visada taip ir klostysis, tačiau 2007-aisiais, festivalio išvakarėse, mirė O. Narbutienė. Iškart po laidotuvių išvažiavome į Nidą. Tai buvo vienas tų sukrėtimų, kurio scenarijaus sapnuote nesapnavau – teko perimti jos pareigas. Esu dėkinga Edmundui Gedgaudui, kuris dar kažkiek metų darbavosi kartu, patardavo ir kai kuriuos koncertus vesdavo. Džiaugiuosi, jog turėjau nepaprastą galimybę su šiuo žmogumi bendrauti ir prieš, ir po koncertų, taip pat pasivaikščiojimų metu.

Šis festivalis davė postūmį atverti rašytoją, kuris, sakyčiau, yra per mažai mums pažįstamas. Jo kūrybinis palikimas yra milžiniškas, net nekalbant apie jo dienoraščius, laiškus. Tai yra fundamentali asmenybė, ypatingai patraukli savo aistra muzikai. Šaltiniai liudija, jog Th. Mannas turėjo gerą muzikinį skonį. Skonio formuotojas ir geras bičiulis buvo žymus dirigentas Bruno Walteris, o jis pats žavėjosi kompozitoriais Césaru Francku, Richardu Wagneriu, Franzu Schubertu ir t.t. Th. Mannas Nidoje – atskira tema. Tačiau net ir kurorte jis laikėsi labai griežtos dienotvarkės, kurioje atsirasdavo laiko ir muzikos klausymui. Th. Manno asmenybės įvairiapusiškumas ir jame gludintis muzikinis dėmuo prasismelkia jo kūryboje: pradedant novelėmis, baigiant „Daktaru Faustu“. Vienaip šį kūrinį skaito nemuzikai ir kitaip muzikai. Čia atsiveria dvi grožinės literatūros tiesos.

Ar tiesa, kad Jūs išskirtinai daugiau domitės vokiečių kultūros šviesuliais?

Tai turbūt klostėsi kažkaip natūraliai. Kadangi muzikantų klasės Čiurlionio mokykloje mokėsi vokiečių kalbos, dailininkai anglų, o šokėjai – prancūzų, tad teko su vokiečių kalba, o ir muzika, kultūra kontaktuoti nuo mažumės. Kita vertus, vėliau gal ir O. Narbutienės įtakoje ėmiau atidžiau įsiklausyti į vokiečių kultūros polifoniją. Ji puikiai kalbėjo, rašė, skaitė vokiškai, turėjo vokiškų šaknų. Buvo labai geras rėžimo ir disciplinuotumo pavyzdys, o taip pat turėjo nuostabų humoro jausmą ir gebėjimą pasakoti žavingiausias istorijas, perteikti tam tikras situacijas. Tad natūralu, jog kažkuo žavėdamasis tu perimi kai kuriuos to asmens pomėgius. Negalėčiau teigti, kad tik Th. Mannas mano mėgstamiausias užsienio rašytojas. Čia galime paminėti ir Rainerį Maria Rilkę, Albertą Camus, Arthurą Schnitzlerį, Stefaną Zweigą, Francisą Scottą Fitzgeraldą, Johną Maxwellą Coetzee ir turbūt daugelį kitų. Šie kažkaip pirmiausia išdygo atmintyje.

Kokio žanro muzikinius kūrinius mėgstate labiausiai?

Nuolat interneto pagalba klausant Berlyno filharmonijos koncertų, galiu pasakyti, jog mėgiamiausi yra sonata, kvartetas ir simfonija. Kvartetas nebūtinai kaip žanras, bet ir kaip sudėtis. Styginių kvartetas savaime labai įkvepia.

Kokie gebėjimai ir savybės, Jūsų manymu, reikalingos dabartiniams muzikologams?

Vidinė laisvė. Nebūti socialinių tinklų / portalų vergu. Mokėti pasirinkti, nepulti lakstyti paskui madas. Vidinė laisvė – tai stuburas. Žinoma, su tuo susijęs ir profesinis įgūdis, kurio nebus be savidisciplinos. O ji tikrai kamuoja, kai turi griežtai pasakyti artimiesiems: „Ne, aš turiu tai padaryti dabar, o ne rytoj“. Taigi, jauniesiems muzikologams linkiu vidinės laisvės, kuri sąlygos vėliau atsirandantį originalumą, mokėjimą išsireikšti. Vidinės laisvės dėka daug ką galima pasiekti.

Sekate ne tik muzikos aktualijas. Kokios kitos kultūrinės šakos Jus domina?

Man labai svarbus dailės pasaulis. Ne veltui čia ant lentos kabo Gustavo Klimto, Egono Schieles nuotraukos, reprodukcijos. Atvažiavus į Vieną, kurioje tekę būti nemažai kartų, visuomet pirmiausiai keliauju į Leopoldo muziejų, modernaus meno muziejų MUMOK, Meno istorijos muziejų. Man tai suteikia daug džiaugsmo, pilnatvės, nes artima dar ir plastinė kalba. Taipogi, mano vyras yra dailininkas ir jo draugai tampa mano draugais, aš mėgstu apsilankyti jo dirbtuvėse, turime nemažai knygų apie dailę, įvairių reprodukcijų, taigi, dailė (kaip ir muzika) mano gyvenime atsirado labai natūraliai. Jaučiuosi mene kaip tėvynėje. Galiu sakyti, jog mane žavi ir architektūra, bet reikia tai sričiai geriau pasiruošti. Tarkim, man labai įdomūs Jono Meko filmai, bet tam irgi reikia pasiruošti. Gyvenime viskas teka tam tikroje polifonijoje: vienąkart gali skirti daugiau laiko vienam, kitąkart – kitam.

O kokia veikla, nesusijusi su menais, Jums teikia daug džiaugsmo?

Man labai patinka gražūs indai, bet čia greičiausiai iš mamytės paveldėtas pomėgis. Taip pat į maisto gaminimą žiūriu kaip į nuostabų procesą, norint nesirūpinti aplink supančiu pasauliu ir sudėlioti savas mintis. Bet veikiau jau aš prisiimu pareigas, ką reikia, tą padarau, o kai pabaigiu darbus – labai džiaugiuosi, kad galiu pereiti prie to, kas man gyvenime yra labai reikšminga.

Pažaiskime. Įsivaizduokite, jog esate kilmingos šeimos atstovė ir Jums reikia sukurti savąją emblemą / herbą. Kas būtų joje(-ame) pavaizduota? Kokie simboliai atspindėtų Jums svarbiausias vertybes?

Kadangi pagalvojau apie muziką ir tik jos simboliai sukasi galvoje, atsakysiu su humoru – pauzė. Ji labai svarbi muzikoje. Būtent ją pasirinkau dėl to, kad nors mes ir kalbėjome labai daug apie muzikos veiksmo aspektą, pauzė, kaip tylos aspektas, taip pat gyvybiškai reikalinga muzikos struktūrai, žmogui.

Lietuvos muzikos antena