
16 Spa Festivalis „Ahead“: Yorgis Sakellariou
Spalio 3 d. Menų spaustuvėje graikų kilmės muzikantas Yorgis Sakellariou pristatė savo kompoziciją „Transeo“, kurioje skambėjo 7-erius metus Lietuvoje rinkti garsai. Kūrinys specialiai sukurtas tarptautiniam elektroninių muzikos praktikų festivaliui „Ahead“, kuris Vilniuje truko visą pirmąją spalio savaitę. Elektroakustinės muzikos ritualo tematiką nagrinėjusio menininko kūrinys išsiskyrė savo aiškia koncepcija ir neslėptu, neeiliniu naratyvu. Tai buvo kiek netikėta ir itin malonu, nes iki tol daugiausia teko girdėti elektroakustines kompozicijas, kuriose prioritetu laikomas garsas ir jo unikalumas, pernelyg nesistengiant jį įvilkti į bendrą kontekstą.
Tradiciškai prieš pasirodymą vykusiame pokalbyje Y. Sakellariou dėkojo už galimybę įsilieti į elektroakustinės muzikos mėgėjų tarpą Lietuvoje. Taip pat jis dalinosi atrastu ryšiu su lietuvių kultūra bei atskleidė skambėsiančio kūrinio ypatumus. Unikaliausia Atėnų šiuolaikinio muzikos tyrimų centro nario įžvalga pasirodė tokia: „Etnomuzikologo veikla stipriai siejasi su elektroakustinę muziką kuriančiojo kasdienybe. Abu šie žmonės ne tik sistemiškai įrašinėja garsus. Etnomuzikologai dar prieš suvaldydami, panaudodami garsą, užmezga ryšį su aplinka tam, kad pilnai suprastų skambančią ir įrašinėjamą muziką. Tai darau ir aš. Tik aš ryšį mezgu su gamta. Pastatai ir gamyklos man taip pat yra gamta. Na, o mokydamasis lietuvių kalbos, klausydamas sutartinių, taip pat mezgu ryšį su jūsų kultūra“.
Graikų elektroakustinės muzikos kompozitorių asociacijos narys pabrėžė, kad erdvė ir aplinka nuolatos performuoja jo kompozicijas, kad ir techninės patikros metu. Tad ir Menų spaustuvėje jis pasinaudojo Kišeninės salės erdve: klausytojus susodino ratais aplink save ir panardino į akliną tamsą. Transliuojant garsą keturiais garsiakalbiais ir žemų dažnių kolonėlėmis, klausytojai negalėjo suprasti iš kur eina garsas. Toks sprendimas iš tiesų padėjo susitelkti į sonorinius potyrius. Keistas paradoksas: užsimerkdami ir susitelkdami į garsą ir jo ypatybes, taip fragmentiškai susikoncentruodami į sklindančius garsus, klausytojai nuolatos sekė ištisinę garso liniją, melodinės medžiagos vystymą. Tad leidyklos „Echomusic“ kuratoriaus tikslas įprasminti įdomius garsus laike ir suteikti jiems reikšmę visumoje buvo pasiektas.
Įdomu, jog „Transeo“ kompozicijoje vyravo dviejų tipų garsai. Tie, kuriuos identifikuoti yra lengva, nes šie gerai pažįstami (paukščių čiulbesys, intensyvaus eismo garsai, garsai po vandeniu) ir tie, kuriuos atpažinti sekėsi sunkiai arba išvis nesisekė (gamyklų, pastatų garsai). Įdomiausia buvo nagrinėti tuos nepažįstamus garsus: jų skambesio ypatumus atskleidė aukšti, žemi dažniai ir tarpe jų atsirandanti erdvė. Šie dvilypiai garsai kompozicijoje buvo pateikiami kontrastiniu principu, o tai, galbūt tik man, nuolatos simbolizavo dvi realybes: fiziškąją/pažįstamąją ir abstrakčiąją/intelektualiąją. Pirmoji vis nukeldavo į tai, kas vyksta čia ir dabar, o antroji susiliedavo su vaizduote, tapdavo itin asmeniška. Tai ir galėjo būti naratyvas, kuriuo rėmėsi Y. Sakellariou. Beje, aiškių ir abstrakčių, piano ir staigiųjų sforzando garsų kontrastai kūriniui suteikė programiškumo. Klausytojai, netrukus perpratę formą, galėjo klausytis dviejų linijų atskirai ir ieškoti prasmės visoje muzikinėje linijoje. Kiekviena iš dalių turėjo aiškią emociją ir kontekstą, tačiau bendroje visumoje tai nebuvo kažkoks atskiras fragmentas, o kaip tik, greičiausiai išpildė prieš tai buvusią mintį.
Į šį vientisumą įsiliejo dar vienas dėmuo – tai klausytojas. Netekus gebėjimo matyti ir paaštrėjus ne tik klausai, bet ir šalia sėdinčio žmogaus pajautai, muzika staiga pasipildė gilesniu kontekstu ir asmeniškumu. Tyloje jausti save, jausti kito žmogaus nuotaiką – itin intymus potyris. Visa ši bendra patirtis nuo pradžios iki pabaigos, kaip ir siekė kompozitorius, priminė tai, ko visi pasigendame šiuolaikinėje visuomenėje. „Šioje „Twitter“ eroje, kuomet turime maksimaliai 30 sekundžių sudominti žmogų ir kai taip dažnai elektroakustinės muzikos pasiklausyti atėję žmonės gali įeiti/išeiti kada panorėję, nėra jokio kolektyviškumo, kuris jungtų muziką ir žmones, kurie jos klausosi.“ – sakė jis.
Nepaisant to, kad kūriniui buvo pasitelkta daug netradicinių sprendimų, pats įdomiausias buvo liniarumo aspektas, apie kurį užsiminta jau ir pirmosiose šio teksto pastraipose. Nors kompozitorius įspėjo, jog šioje kompozicijoje nebus aiškių ritminių motyvų, tačiau žemais dažniais skleidžiama vibracija, tam tikras pulsas padėjo lengviau suvokti muziką, jos minties vedimą laike. Kiekvienas garsas skambėjo jam skirtą prasmingą laiką ir dažnai paruošdavo klausytoją sekančiam skambesiui. Tai ypatingai justi crescendo vietose, kuomet garsai savo tekstūra organiškai derėjo tarpusavyje. Jei pirmieji garsai daugiausiai buvo žemesnių tonų vibracijos, tai sekantys buvo aukštesniųjų. Tai muzikai suteikdavo iliustratyvumo. Visas šis garsų derinimas prisidėjo prie apmąstymų, koks laikinas yra garsas ir kaip jis įgauna visai kitą prasmę suskambus naujiesiems. Užsimerkus garsai tapo ne tik sonoriškai įdomūs, bet ir pasakojo savo istoriją. Nenuostabu, kad muzikos suvokimas iš klausymo perspektyvos buvo toks svarbus Yorgiui Sakellariou. Dar prieš festivalį jis teigė: „Aš stengiuosi nepamiršti pirmiausia išgirsti, pajusti, suvokti ir tik tada įrašyti. Žinoma, mintis, jog garsas visada realus, bet jo greit nebelieka, verčia skubėti įrašinėti. Vis dėlto prioritetu laikau klausą ir to momento unikalumą.“
Karolina Rimskytė
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra