01 Rgs Darius Kučinskas. Įspūdžiai iš Pasaulinės pianolos muzikos konferencijos
Rugpjūčio 7–9 d. Stanfordo universitete (Kalifornija, JAV) vyko jau ketvirta Pasaulinė pianolos muzikos konferencija. Tai unikalus reiškinys netgi visos mechaninės muzikos kontekste, nes jį organizuoja viena įtakingiausių ir solidžiausių akademinių institucijų – Stanfordo universitetas, užimantis prestižinę trečiąją vietą pasaulio universitetų reitinguose. Antras konferencijos organizatoriais – ne ką mažesnį „svorį“ turintis Berno (Šveicarija) universitetas (beveik patenka į geriausių universitetų šimtuką). Tad šių dviejų akademinių gigantų organizuotas renginys savaime jau prognozavo neeilinį įvykį. Išties, jau vien dalyvauti tokioje konferencijoje yra ypatinga šventė. O jei dar esi kviečiamas asmeniškai, tai rodo tam tikrą pripažinimą ir įvertinimą.
Konferencijos pavadinimas pakankamai tradicinis, pažodžiui verčiant netgi nebūtų panašus į solidų akademinį renginį – Ketvirtasis pasaulinis pianolos susirinkimas (4th Global Piano Roll Meeting). Tačiau pavarčius programą, tampa akivaizdu, kad čia susirinko išskirtinės asmenybės – tiek akademikai, tiek praktikai, į kurių nuomonę yra įsiklausoma ir kurių darbai yra tiesiog tapę vadovėline medžiaga. Dalyvių geografija taip pat įspūdinga – buvo atstovaujami visi Žemės rutulio kontinentai (žinoma, išskyrus Antarktidą). Ir, kaip priklauso rimtoms tarptautinėms konferencijoms, be pranešimų buvo organizuota išskirtinė kultūrinė programa. Ją sudarė pasaulyje unikalių ir puikiai restauruotų mechaninių instrumentų paroda, demonstracijos ir koncertai. Pats konferencijos grafikas buvo intensyvus – visas tris dienas pranešimai buvo skaitomi nuo 9.30 iki 18.30. Visi pranešimai skaityti vienoje erdvėje (neskaidyta į sekcijas), tad buvo puiki proga juos visus išklausyti ir net palyginti.
Daugiausia pranešimų buvo skirta muzikos atlikimo (interpretacijos) praktikai, jos istorijai ir nepelnytai užmirštoms XX a. pradžios asmenybėms bei jų kūrybiniam palikimui. Unikalūs restauruoti mechaninės muzikos įrašai (perforuoto popieriaus ritinėliai), interpretacijos niuansai ir jų tyrimas, pasitelkiant skaitmenines technologijas, stebino atlikėjų meistryste ir pačių įrašų kokybe. Naujos pavardės, nauji opusai, nauji (anksčiau nežinoti) muzikos istorijos puslapiai atskleidė lyg paralelinį pasaulį, tradicinių akademinių institucijų vis dar sunkiai įsileidžiamą į savo erdvę. Prikelti iš užmaršties ir aktualizuoti muzikos istorijos puslapiai atskleidė, koks yra platus ir turtingas XX a. pradžios muzikinis gyvenimas, kurio mes vis dar nepažįstame ir neįvertiname.
Įdomu tai, kad Rytų Europą konferencijoje atstovavo tik šių eilučių autorius. Tiesa, apie ritinėlius Lenkijoje taip pat buvo du pranešimai, bet juos skaitė jau Austrijoje (Zalcburge) reziduojantys ir tai šaliai atstovaujantys lenkų muzikologai. Tai atspindi istoriškai susiklosčiusias aplinkybes – mechaninės muzikos klestėjimo metais (iki 1930 m.) visa Rytų Europa patyrė didelį ekonominį nuosmukį, ir šis reiškinys tiek Lietuvą, tiek kitas gretimas šalis aplenkė. Mechaninė muzika iki šiol yra daugiau populiari Vakarų Europoje, ypač Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje, kiek mažiau Italijoje, Austrijoje, Ispanijoje.
Šių eilučių autoriaus pranešimas apjungė lietuviškus ritinėlius pianolai su juos pastarąjį dešimtmetį įgrojusiu pianolistu Robertu Berkmanu (1955–2023). Berkmanas buvo vienas ryškiausių ir aktyviausių JAV pianolistų (taip vadinami pianolomis grojantys atlikėjai), nuolat rengęs koncertus ir įrašęs beveik dvidešimt kompaktinių plokštelių. Jo įnašas į lietuvišką pianolos diskografiją yra labai reikšmingas – per kelis kartus įrašyta didesnė dalis šiandien žinomų visų lietuviškų ritinėlių. Bendraujant su šiuo didelės erudicijos ir inteligencijos muziku sužinota, kad jo dėmesys lietuviškiems ritinėliams yra neatsitiktinis. Berkmano protėviai buvo kilę iš Voložino kaimo (anksčiau LDK, dabar – Baltarusijos teritorija), o senelis turėjo batų parduotuvę Vilniaus senamiestyje. Tokie netikėti istorijos vingiai ir sąšaukos leido giliau pažinti ir atskleisti dar vieną mūsų muzikinės kultūros istorijos puslapį.
Baigiantis konferencijai buvo paskelbta, kad kita vyks Londone po poros metų (2028 m.). Tikiuosi, kad joje dalyvaus ne vienas mūsų muzikologas ar meno doktorantas, nes atlikimo meno klausimai yra amžini, kaip ir pati muzika.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra