14 Bir Gediminas Dačinskas. Laudacija Dario Marinelli Lietuvos kompozitorių sąjungos premijos įteikimo proga
Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos organizuojamuose ryškiausių 2025 m. muzikologijos darbų rinkimuose Lietuvos kompozitorių sąjungos premija paskirta ištikimam ir nenuilstančiam semiotikos tyrinėtojui muzikologui Dario Martinelli už lengvumą narpliojant sudėtingus muzikos ženklus 2025 m. prestižinėje tarptautinėje leidykloje „Springer“ pasirodžiusioje knygoje „Here Comes the Sign: The Semiotics of Popular Music“.
Laudaciją autoriui parengė ir apdovanojimų iškilmėje perskaitė altininkas Gediminas Dačinskas.
Mielas laureate, gerbiama muzikų bendruomene, 2025 metai mums padovanojo išties įspūdingą muzikologijos darbų derlių. Tarp trijų geriausiųjų tyrėjų šiandien pagerbiame profesorių Dario Martinelli ir sveikiname su įvertinimu – Lietuvos kompozitorių sąjungos premija. Šįkart ji paskirta už lengvumą narpliojant sudėtingus muzikos ženklus knygoje „Here Comes the Sign: The Semiotics of Popular Music“, išleistą „Springer“ leidyklos. Šio veikalo pavadinime paslėpto lengvo žodžių žaismo su grupės „The Beatles“ dainos „Here Comes the Sun“ pavadinimu pastūmėtas, tarsi girdžiu gerbiamą Dario niūniuojant jau kitą, šiuokart dainininkės Britney Spears atliekamą motyvą „Oops, I did it again“. Išties – tai nutiko ir vėl. Visiškai dėsningai ir lauktai, apsisukus autoriui labai vaisingam ir sėkmingam aštuonerių metų ciklui. Ir jei 2018 metų geriausių muzikologijos darbų apdovanojimuose džiaugėmės jo tirtų protesto dainų, „dainuojančios revoliucijos“ pasauliniu kontekstualizavimu, tai šįmet jaučiamės gerokai ūgtelėję ir subrendę, nes galime didžiuodamiesi įvertinti pasaulinės svarbos visiškai kosmopolitiškų reiškinių tyrimą, vykusį mūsų aplinkoje – galbūt traukiniuose tarp Vilniaus ir Kauno ar kukliose Birštono kavinukėse. Knyga, neabejotinai padarysianti milžinišką įtaką viso pasaulio muzikos srities studentijai ir akademinei bendruomenei, gimė čia iš sutinkama kaip natūrali šio renesansiškai daugiabriaunio tyrėjo ir kūrėjo vaga, varsna ar net visas rėžis mūsų įspūdingai (jau ir jo dėka) išplitusiame kultūros lauke. Martinelli, tikras muzikologijos ir savo paties naujai apibrėžiamų naujųjų humanitarinių mokslų – numanities – riteris (ir tai, beje, po 2006 metų Italijos Respublikos suteikto apdovanojimo yra visai ne metafora) narsiai imasi sunkiausių iššūkių akademiniuose baruose. Tačiau jei jo tautiečiui ir kolegai Umberto Ecco šedevru „Rožės vardas“ buvo vieni niekai pastūmėti detektyvinių romanų mėgėjus susidomėti istorija, filosofija ir semiotika, tai mūsų laureatas ėmėsi rimtesnio ar net, iš pažiūros, neįmanomo iššūkio – priversti muzikologus pamilti ar bent toleruoti populiariąją muziką. Iš ceremonijos dalyvių a) plačių šypsenų ar b) ištįsusių veidų (tinkamą pabraukti) aiškėja, kad galimai (ne)pavyks.
Tad kuo patraukia ši knyga? Kaip ir jau minėto Umberto Ecco romano atveju, tai daugiasluoksnis veiklas, o kartu – tobulas vadovėlis studentams. Autorius pastebi, kad pastaraisiais dešimtmečiais populiariosios muzikos studijos pastebimai tolo nuo pačios muzikos, gožiamos sociologinių, antropologinių ar lyčių studijų kontekstų. Muzikinis tekstas neretai tapdavo tik pasyviu fonu kultūriniams fenomenams aiškinti. Dario Martinelli savo darbe grįžta prie šaknų – kreipia tyrėjo žvilgsnį į patį garsinį tekstą, jo vidinę struktūrą, sintaksę, harmoniją bei logosoninę (teksto ir muzikos) vienovę. Kita vertus, semiotika jau savo esme pretenduoja į universalumą, tad pasirinkta siauresnė populiariosios muzikos sritis ne uždaro tiriamąjį lauką, bet, autoriui kalbant apie platesnius humanitarinių mokslų reiškinius, tampa parankiu pavyzdžiu. Tačiau, kaip teigia autorius, net ir tobulas pavyzdys ne visuomet yra geriausias ar tinkamiausias. Kad būtent tokiu taptų, jis turi būti patrauklus, suprantamas ir aktualus skaitančiajam. Populiarioji muzika, mūsų laikų kultūrinė lingua franca, čia pasitelkiama kaip net kelių kartų ribas peržengianti medija. Teorinės sąvokos iliustruojamos, paaiškinamos per visuotinai atpažįstamą XX–XXI a. populiariosios muzikos kanoną – nuo The Beatles, Michaelo Jacksono, Queen iki aktualijų kaip Taylor Swift ir kitų kūrybos. Tačiau net ir ne muzikos bendruomenės skaitytojai knygoje tikrai atras sau įdomių požiūrio kampų ar intriguojančių bei meistriškai papasakotų populiariosios muzikos industrijos detalių. Autorius sąmoningai atmeta net ir akademinėje literatūroje plintantį tendencingą informacijos fragmentavimą, schematizavimą ar redukavimą į trumpas atmintines. Knyga parašyta vientisu naratyviniu stiliumi, aiškios struktūros, pasižymi įtraukiančia ir suprantama kalba. Keturi knygos skyriai nuosekliai veda net ir nepatyrusį skaitytoją vis gilesnio ir platesnio supratimo, pažinimo link. Pirmajame skyriuje skaitytojas supažindinamas su muzikos pagrindais, populiariosios muzikos istorija ir jos tyrimo kryptimis. Čia pristatomas autoriaus siūlomo logosoninio požiūrio konceptas. Antrajame skyriuje aptariama semiotika apskritai, o trečiajame gvildenamos muzikos ir konkrečiai populiariosios muzikos semiotinių tyrimų kryptys. Ypatingai džiugina trečiojo skyriaus ketvirtasis poskyris, kuriame „ypatingi svečiai“– septyni puikūs semiotikai Oana Andreica, Małgorzata Grajter, Rubén López-Cano, Gabriele Marino, Lina Navickaitė–Martinelli, Francesco Spampinato ir Ulrika Varankaitė savo svariu indėliu leidžia pajusti muzikos semiotikos tyrimų lauko pulsą. Ketvirtajame skyriuje autorius tarsi praveria savo dirbtuvių duris ir pademonstruoja skaitytojams asmeninių tyrimo įrankių arsenalą. Taip pat čia supažindinama su tyrimų sisteminimu, naujomis idėjomis, įvedama ir aptariama „legi-teksto“ sąvoka, dirbtinio intelekto įtaka.
Kas žino – jei vokietis Georgas Sauerweinas išmokė mus didžiuotis lietuviais gimus, gal italas išmokys (šešiasdešimt)devintame danguje atsidurti ir nuo lietuviškos popmuzikos grožio bei atveriamų prasmių? Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad Dario Martineli lygiavertiškai papildė Lietuvoje veikusių savo iškilių kolegų tautiečių Lucos Marenzio, Marco Scacchi, Tarquinio Merulos kompaniją. Ir jei kartais autorius, paakintas tokios triuškinančios sėkmės, sugalvotų savo knygą išversti į lietuvių kalbą, gal apsvarstytina būtų ir mintis pavyzdžius šiek tiek pritaikyti lietuviškoms realijoms? Vertindamas subtilų Dario humorą, mielai siūlyčiau – išlaikant populiariosios muzikos tematiką – knygą pavadinti „Duoki man ženklą, o mieloji“ (pagal Vaidą Baumilą) ar „Visi ženklai“ (Justinas Jarutis, Aistè), galbūt tiktų „Vandens ženklai“ (Hiperbolė) ar bent jau „Baras kaip kvadratas“ (Nėrius Pečiūra).
Nuoširdžiai sveikiname laureatą, didžiuojamės jo darbais ir nekantriai lauksime sugrįžtant po dar vieno ciklo su kitais „Oops…“!
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra