Jurgis Kubilius. Vox vs. juventutis. Artėjame prie lygiųjų?

11 Bir Jurgis Kubilius. Vox vs. juventutis. Artėjame prie lygiųjų?

2006 m. Donato Zakaro ir Vaclovo Augustino inicijuotas chorinių kūrinių konkursas „Vox juventutis“ turėjo gana praktinį tikslą. Anuomet kompozicijos studentams nebuvo prieinamų galimybių Lietuvoje išgirsti savo sukurtos chorinės muzikos atlikimą. Po dvidešimties pavasarių ir vasarų „Vox juventutis“ išaugo profesinio tobulėjimo erdvės idėją. Kasmet po Šv. Kotrynos bažnyčios skliautais tiek ne muzikantai, tiek Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai klausosi to, ką pasiūlo jaunieji Lietuvos kūrėjai. Ateiti į finalinį konkurso koncertą – tai pirmiausia susitikti su krūva pažįstamų muzikų, chorinės muzikos atlikėjų ir gerbėjų. Pirmą sykį po trejų metų grįžęs pasibūti finaliniame konkurso vakare gyvai net sutrikau nuo pažįstamų veidų gausos.

2026 m. konkurse, vykusiame birželio 2 d. (neįprasta, antradienį), buvo galima išgirsti Evaldo Aleknos, DomantoBalso, Iosifo Dombrausko, Gustės Galuškinaitės, Kazimiero Krulikovskio, Nojaus Mackevičiaus, Lukrecijos Penkauskaitės ir Adelės Vozgirdaitės kompozicijas. Dalyviams šiemet patikėta konkurso tema – partizanų dainos ir politinis protestas.

Viena įdomiausių „Vox juventutis“ tradicijų išlieka kūrinių autorių anonimiškumas: kuris kompozitorius parašė kurį kūrinį, paaiškėja tik konkurso pabaigoje. Todėl šįkart nusprendžiau iš koncerto išeiti vos jam pasibaigus ir pirmuosius įspūdžius užrašyti dar nežinodamas, kam priklauso girdėta muzika (tiesa, buvo kelios išimtys). Regis, tai bus pirmasis bandymas recenzuoti „Vox juventutis“ koncertą, nemačius laimėtojų eilės. Kai kompiuteryje spaudau šias eilutes, nekantrauju sužinoti, ar mano nuomonė apie girdėtus kūrinius sutaps su komisijos verdiktu ir autorių pavardėmis. Ir pagaliau, ar nesinorės kai kurių vertinimų pakeisti?

„Kruvino medžio sapnas“

Klausydamasis kūrinio pasijutau grįžęs į pirmuosius mano girdėtus „Vox juventutis“ konkursus 2018 ir 2019 metais. Kai daugiau autorių drįsdavo ieškoti jei ne savitesnio, ryškesnio, labiau bold skambesio. Kai tiek daug dalyvių masiškai nepasikliaudavo patikimai veikiančiais harmoniniais sprendimais ir paties teksto galia. Kai vis dar sėkmingai naudotos dabar iš konkurso beveik išnykusios rimtesnės polifoninės ar ritminės priemonės.

„Kruvino medžio sapne“ pagaliau išgirdau šį tą, ko taip pasigesdavau nublankusiuose pokovidiniuose „Vox juventutis“ konkursuose. Kūrinį pradėjo grubus, netašytai skambantis vyrų choro unisonas („Uždainavo kiaulių choras / Apie paršo pilvą storą…“). Tai vėliau pamažu užleido vietą švelnesnei muzikinei kalbai, lydinčiai teksto judėjimą nuo materialumo link idealizmo ir vilties. Vis dėlto labiausiai atmintyje išliko pabaiga, kurioje trys solistai – Nerutė Šiliūtė, Viktorija Šedbaraitė ir Mantas Gontis – ne vienu metu, prasilenkdami skaitė tą patį tekstą. Sprendimas atrodo paprastas, tačiau sukūrė tokį skambesį, kuris nebuvo pakartotas nė viename kitame vakaro kūrinyje.

Apskritai „Kruvino medžio sapnas “ išsiskyrė kiek rizikingesnėmis balsų kombinacijomis ir aktyvesniu solistų įtraukimu. Muzikinė kalba ar harmonija savaime neatrodė itin išskirtinės, tačiau būtent ryžtingas jų naudojimas kūrė autoriaus, aiškiai valdančio pasirinktą medžiagą, įspūdį.

Tiesa, po koncerto mane pasiekė informacija, kad „Kruvino medžio sapnas“ 2023 m. buvo atliktas kitame Lietuvoje vykstančiame konkurse ir pelnė II vietą. Kaip atsitiko, kad „Vox juventutis“ programoje skambėjo jau atliktas kūrinys? Ar tam neprieštarauja konkurso nuostatai?

„Anapus vėjų“

Kūrinio anotacijoje minėta laiko tėkmės tema, simbolizuojama jūros ir vėjo vaizdiniais. Vis dėlto, galbūt dėl aidinčios Šv. Kotrynos bažnyčios akustikos, o gal dėl kitų priežasčių, sėdėdamas paskutinėje eilėje taip ir nesugebėjau suprasti teksto. Po koncertui negalėjau prisiminti ryškesnių kūrinio epizodų, todėl komentuoti sunku.

„Veritas“

Kompozicija, už kurią, pats sau netikėtai, atidaviau balsą publikos simpatijų rinkimuose. Ne tiek dėl techninės meistrystės, kiek dėl skambesio, kurio jau seniai negirdėjau „Vox juventutis“ programoje.

„Veritas“ muzikinis pasaulis buvo kuriamas ne tradicine chorine vertikale, o iš pavienių balsų formuojama garso mase. Garsinis kūrinio audinys kažkuo priminė 2018 m. finalinį koncertą atidariusią Agnės-Agnetės Mažulienės kompoziciją „O Luce eterna“. Jei pastarajame skambesys buvo kuriamas griežto kanono principu, „Veritas“, regis, rėmėsi aleatorikos elementais, t. y. balsams suteikiant daugiau laisvės skleistis individualiai. Choras buvo išdėstytas puslankiu, maišant vyrų ir moterų balsus, todėl garsas sklido tarsi būtumei kino salėje. Šis sprendimas priminė panašų erdvinį mąstymą 2023 m. konkurso laureato Deivido Edo Kuktos kūrinyje „Štai čia šviesa“. Klausantis atrodė, kad viena kitą nuolat keičia didelės garso masės – tarsi lėtai danguje besimainantys, išvirstantys ir vėl susikleidžiantys kamuoliniai debesys.

Kai dauguma autorių pasikliovė pastaraisiais metais nusibodusiu akordiniu choro skambesiu, „Veritas“ autoriaus/ės sprendimas kūrinį formuoti kitaip man sukėlė pasididžiavimo jausmą. Nors ir kukliai, bet vis labiau bold (angl. teismuka, plika, pabrėžta, ryšku).

„I am the grass“

Kompozicija priminė labiau chorinės faktūros studiją. Oktavomis vis kartojama frazė „Aš esu žolė“ neturėjo pakankamos garsinės masėms ir rezonanso išskleisti žodžiuose slypinčios emocinės įtampos. Nors harmonija kūrinyje tapo pagrindine raiškos priemone, jos plėtotė buvo nuosaiki ir  neišradinga.

„Lyja lietūs, lyja“

Tai profesionaliausiai sulipdytas programos kūrinys. Neturiu abejonių, jog tai Evaldo Aleknos darbas: atpažįstama harmoninė kalba, tam tikrų mėgstamų kadencijų skambesys, rezonuojančios, tačiau nuosaikios chorinės faktūros. Tiesa, šįkart negirdėjome glissando – rodos, beveik privalomo šio autoriaus muzikos atributo. Alekniškumą kuria ir glaudžiu savo koncepcijos ir muzikos ryšiu, kuriuo pasižymėjo visi konkurse skambėję jo kūriniai. Na o jei spėdamas nepataikiau, recenzijos pabaigoje bus smagu pasijuokti.

„Lyja lietūs, lyja“ prasideda mažais instrumentais – švilpynėmis, medžio blokeliais – išgaunamais garsais. Juos pamažu perima ir ima mėgdžioti choro balsai – arsi dviejų paukščių ar trakštelėjusių medžio šakelių pokalbis. Taip, pasak anotacijos, primenamas partizanų tarpusavio komunikacijos būdas, mėgdžiojant paukščių balsus ir miško garsus. Tačiau kompozitorius neapsiriboja vien istorine nuoroda. Ne šiaip nurodo, kas yra kas, o sukuria garsinį pasaulį to ramiai atrodantis, tačiau nuolatinės įtampos persmelktas miškas partizaninio karo metu. To poveikis – nuščiuvimas, kai tiesiog klausai ir supranti girdintis kažką labai svarbaus, pamažu budinančio vos juntamą graudulį gerklėje prisimenant kažką brangaus.

Sudėlioti muziką iš švilpimų, stuksenimų, perkusinių garsų ir melodijos nuotrupų – tai pastarųjų „Vox juventutis“ kontekste nėra dažna. Paskutinį kartą panašios krypties kūrinius prisimenu iš 2023 m. konkurso – Karolio Dabulskio „Maypole for Frau Troffea“ ir Luko Butkaus „4×4“. Todėl „Lyja lietūs, lyja“ tapo svarbiu priminimu, kad poveikį klausytojui galima kurti ne vien akordais ar emocionaliu tekstu.

Vis dėlto kompozicijos „kulminacinis epizodas“ paliko ne visai išpildyto kūrinio įspūdį. Po itin turtingo pradžioje sukurto garsinio pasaulio sprendimas palikti chorą dainuoti filmų muziką primenančius akordus nuskambėjo pernelyg konvenciškai. Tariamoji kulminacija (ar veikiau antrojo kūrinio trečdalio pabaiga) veikiau susiaurino kūrinio vaizduotės lauką, nei pratęsė pradžioje pažadėtą garsinę kelionę. Žinoma, galima interpretuoti, kad kūrinyje kulminacijos nebuvo – tik vientisa tėkmė su išnyrančia tradicine choro faktūra. Tačiau ir tokiu atveju nebuvo rastas sprendimas išvengti emocinės duobės, lyginant su pradžioje ir pabaigoje patiriamu nuščiuvimu, girdint tarsi tikrą partizanų mišką.

„Extraits des Quatrians“

Kompozicijos (liet. „Ištraukos iš ketureilių“) anotacija žadėjo į „muzikinį audinį nuolat įsiveržiančius istorinio muzikinio paveldo elementus“. Visgi aprašymo sukeltas lūkestis prasilenkė su tuo, kas buvo atlikta. Konceptualumas ir autoriaus/ės pasirinkta anotacijos leksika atrodė absurdiškai, girdint itin nuosaikią harmoninę kalbą ir žadėtas, bet gal tik profesionalams juntamas istorinių stilių apraiškas. Be išankstinio paaiškinimo kūrinys greičiausiai būtų nuskambėjęs geriau, kaip gana dėmesingai, su tam tikru jautrumu sudėta kompozicija.

„Truth“

Kūrinio (liet. „Tiesa“) anotacija žadėjo sujungti serialo „Černobylis“ herojaus mintis ir su partizanų dainomis. Visgi konceptualios jungtys liko labiau kūrinio teksto plotmėje: muzika buvo parašyta užtikrintai, su faktūrine įvairove, tačiau be rizikingesnių, aštresnių sprendimų, kuriuos galėtų suponuoti konceptas. Be to, harmoninė kalba vietomis panašėjo į Vaclovo Augustino kūryboje naudojamą, o ritminių figūracijų ir akordų kaita ilgainiui tapo ganėtinai nuspėjama.

Netikėčiausia ir, mano nuomone, geriausia kūrinio dalimi man pasirodė pati pabaiga. Tikrą pasigėrėjimo momentą patyriau išgirdęs Ūlos Zemeckytės solo: specifinis, labai malonus solistės tembras ir partizanų dainos intonacijos suteikė kūriniui savitumo, ko iki tol kūrinyje kiek pasigedau. Ryški „Truth“ pabaigos melodija yra, ko gero, vienintelė, kurią išsinešu iš šiųmečio konkurso.

„Lėktuve“

Pirmoji kūrinio minutė leido maloniai pakrizenti. Skambant operą-performansą „Geros dienos!“ primenančiai kvartinei harmonijai, kuriančiai dirbtinio apšvietimo ir nesvarumo pojūtį, solistės dainavo keistai dirbtinai skambančią melodiją Jurgos Ivanauskaitės eilėmis. Ne visuomet tiksli aukštųjų balsų intonacija čia veikiau papildė kiek nepatogią (ir dėl to žavią) kūrinio aurą. Deja, vėliau dėmesį blaškė pernelyg garsiai skambėjęs trikampis, o kūriniui pasibaigus liko jausmas, kad trūksta dar vienos, baigiamosios dalies.

Oreiviškos temos „Vox juventutis“ nėra naujiena: Salomėjos Petronytės 2019 m. trečiąją vietą pelniusiame „What Will They Do“ figūravo lėktuvai ir dronai, o 2020 m. „Terra Incognita“ skambėjo ir angliška keleivių saugos instrukcija. „Lėktuve“ neprilygo minėtų kūrinių ekspresyvumui, o pirmoji minutė netapo pakankama geram įspūdžiui apie visą kompoziciją susidaryti.

Po programos apžvalgos verta paklausti – kaip buvo įgyvendinta XX-ojo konkurso tema, politinis pasipriešinimas ir partizanų dainos? Taip ir likau nesupratęs, ar mes, jauni kūrėjai, visą nepasitenkinimą ir agresiją jau išnaudojom per kultūros bei LRT protestus, ar ir toliau iš inercijos perimame mūsų tėvų ir senelių tylaus protesto formą, net jei šiandien galime kalbėti drąsiai?

Įdomu, kad šiemet šalia konkursinių kūrinių skambėjo ir Lenkijoje vykstančio religinės muzikos konkurso „Musica Sacra Nova“ laureatų kūriniai. Abu buvo meistriškai nulieti ir leido chorui pademonstruoti glotnų skambesį. Būtent dėl to jie man pasirodė išskirtinai nuobodūs: „Voxo“ kūrinių netobulumas smalsumą žadino kur kas labiau nei pernelyg gerai slystantis lenkiškos religinės muzikos mokyklos skambesys.

Vertindamas koncertus, tradiciškai sau užduodu tą patį klausimą: ar norėčiau šį kūrinį išgirsti dar kartą? Iš šių metų „Vox juventutis“ programos klausytis gyvai rinkčiausi kiek patobulintą „Lyja lietūs, lyja“ versiją. Taip pat būtų smalsu išgirsti „Veritas“, atliekamą ne puslankiu, o ratu apgaubiant publiką dainininkais. Mielai dar sykį pasiklausyčiau Ūlos Zemeckytės dainuojamo „Truth“ pabaigos solo su choru. Beliko sužinoti laimėtojus. Jūs juos tikriausiai jau žinote, bet man pavyko ištverti savaitę (!) Informaciniame vakuume.

[3 minutes later]

Rezultatai nenustebino. Pirmoji vieta Evaldui Aleknai yra visiškai pelnyta. Be to, autoriaus kolekciją antrą kartą papildė retas trigubas laimėjimas – pirmoji vieta, publikos ir choro simpatijų prizai už tą patį kūrinį. Nesistebiu ir Kazimiero Krulikovskio antrąja vieta. Nors jo parašyta „Truth“ anotacija žadėjo daugiau, pats kūrinys sukonstruotas kokybiškai. Nudžiugino, kad trečiąja vieta įvertintas Domantas Balsas už kūrinį „Veritas“. Norisi tikėti, kad tai paskatins konkurso dalyvius drąsiau ieškoti savito skambesio ir nebijoti rizikuoti.

Kiti kūrinių autoriai: Adelė Vozgirdaitė – „Kruvino medžio sapnas“; Gustės Galuškinaitės – „Anapus vėjų“; Nojaus Mackevičiaus – „I am the grass“; Iosifo Dombrausko – „Extraots des Qiatrains“; Lukrecijos Penkauskaitės – „Lėktuve“.

XX-asis „Vox juventutis“ konkursas atnešė nerimo. Nors konkursui pateiktas rekordiškas skaičius kūrinių (konkurencija buvo 1:3), į finalą vis tiek pateko ne vienas blankus kūrinys. Vis dėlto kai kurie šiųmečio „Vox juventutis“ kūriniai priminė mano pirmuosius girdėtus 2018 ir 2019 metų konkursus, kuriuose išradingumu pasižymėdavo bent pusė programos opusų. Tai vilties, kad galbūt pamažu grįš pusiausvyra tarp vox – balsui ir kompozitoriui patogaus skambesio – ir juventutis – jaunatviškų, ryžtingų, net žaismingų paieškų. Be baimės suklysti, su dideliu azartu išmėginti ir noru daryti kitaip, nei kiti (ar net pats darei anksčiau). Norėtųsi, kad po pandemijos ištikusi skambesio monochromija po truputį trauktųsi, o „Vox juventutis“ vėl taptų platforma, kurioje rizikuoti tiesiog labiau apsimoka.

Lietuvos muzikos antena