10 Bir Andrius Maslekovas. Laudacija Čiurlionio simfoninių poemų kritinės redakcijos autoriui
Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos organizuojamuose ryškiausių 2025 m. muzikologijos darbų rinkimuose Onos Narbutienės premija skirta graikų muzikologui Charalampos Efthymiou už Čiurlionio autentiško skambesio atvėrimą, už kruopštų darbą rengiant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dviejų simfoninių poemų „Miške“ ir „Jūra“ partitūras (Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2024, 2025).
Laudaciją parengė ir apdovanojimų iškilmėje perskaitė kompozitorius Andrius Maslekovas.
Ką bendra turi bosanovos ritmu alsuojantis Rio de Janeiro, džiazuojantis Naujasis Orleanas, ar naujojo tango aistromis pulsuojantis Argentinos kurortas Mar de Plata? O gal, Saulėtoji Parma, elegantiškasis Zalcburgas, Dunojaus perlas Budapeštas, ar mūsų kaimynė Varšuva? Atsakymas į šį „Auksinio proto“ stiliaus klausimą yra gan paprastas: į visus šiuos be galo skirtingus ir žavingus miestus patenkama atvykstant į šių šalių žymiausių kompozitorių vardais pavadintus oro uostus. Prie šių ir kitų mano dar nepaminėtų miestų simboliškai (tiesa, tik dvejiems metams) pernai prisijungė ir Vilnius. Tokiu būdu, šalia šio margo panteono, kuriame sėdi tokie kūrėjai kaip Antônio Carlos Jobim, Louisas Armstrongas, Astoras Piazzolla, Giusseppe Verdis, Mozartas, Lisztas, Chopinas, o taip pat Leošas Janáčekas, Johnas Lennonas, tarsi su pristatoma kėdute prisėdo ir Čiurlionis.
Man ši situacija kelia nenumaldomas asociacijas su Čiurlionio, kaip lietuvių nacionalinio menininko, o ypač muziko, statusu. Atrodo, jog mūsų kolektyvinėje pasąmonėje slypintis lietuviškasis kuklumas, pagarba autoritetams, kanonams ir stereotipams ne tik neleidžia būti drąsiems ir iškelti savojo kūrėjo greta pasaulinę šlovę pelniusių kitų šalių korifėjų, bet netgi trukdo patiems išgirsti ir suprasti jo genialumą.
Mano santykis su Čiurlionio kūryba niekada nebuvo vienareikšmiškas. Visada žavėjausi Čiurlioniu dailininku. Jo kuriami pasauliai, mistiniai, siurrealistiniai siužetai ir spalvų gamos mane žavi nuo pat ankstyvos vaikystės, kuomet, dar nemokėdamas skaityti, vartydavau namie esančias daugiausiai paveikslėlių turinčias knygas. Čiurlionio muzika, ypač simfoninė, mane pakerėdavo savo pirmaisiais taktais, jie tarsi nukeldavo mane į užburiančias jo paveikslų pasteles, tačiau netrukus aš jose pasiklysdavau; iš spalvingos, banguojančios ir putojančios jūros, ar tykaus miško aš staiga atsirasdavau prašmatniame XIX amžiaus salone, kurio pompastika ir šokių sūkuriai nugramzdindavo mano dėmesį ir išmesdavo mane į kažkokį iki skausmo pažįstamą romantizmo klišėmis nusėtą krantą, nuo kurio horizonte aš jau nebematydavau mane taip žavinčio Čiurlioniško pasaulio.
Kartą, artėjant kažkurio kūrinio atidavimo terminui, lankiausi greta namų esančioje kirpykloje. Neturėdamas laiko padoriems pietums, grįždamas nusipirkau netoliese esančioje kebabinėje vegetarišką kebabą ir skubėjau namo dirbti. Deja, mano pietūs ir vėluojantis kūrinys turėjo dar valandėlę kitą palūkėti, nes eidamas gatve sutikau Charį (į jį visi kreipiasi šiuo trumpiniu, nes lietuviui ištarti jo pilną vardą yra tikriausiai sunkiau, nei graikui atlikti kritinę Čiurlionio redakciją). Šiltas kolegiškas pasisveikinimas bematant išsirutuliojo į entuziastingą Chario pasakojimą apie jo darbą su Čiurlionio simfoninėmis partitūromis. Apie tai, kaip jis tarsi archeologas kasinėjo archyvinę medžiagą, kaip kruopščiai, tarsi su šluotele, valė prie Čiurlionio muzikos priaugusias Bacevičiaus lėkštes ir trombonus, tarsi voratinklius visą kūrinį apraizgiusias įvairiausių autorių paliktas tempo ir dinamikos nuorodas, kaip iš nuotrupų buvo atgal sulipdyta Balsio iš kūrinio išpjauta ir sovietinei cenzūrai paaukota kūrinio „Audros“ scena. Tą akimirką supratau, jog nei aš, nei niekas iš šiandien esančių gyvųjų veikiausiai nėra girdėjęs tikrojo Čiurlionio.
Čiurlionis kompozitorius niekada nebuvo pedantas. Jo smulki kūryba – tai tarsi virtuali idėjų galaktika, kurioje sukasi daugybė jo vaizduotės nuotrupų. Nebūdamas Čiurlionio specialistu nesiimsiu vertinti, kuris iš jo natų katalogų yra geriausias, ar preliuduose turi būti reprizos, ar jie jungiasi į ciklus. Tačiau žinau, jog Čiurlionis dailininkas buvo vizionierius. Ir išbaigti jo tapybos darbai mums byloja, jog negalime į jo kūrybą žvelgti vien pro esamus kanonus, nes jo kūrybinės idėjos amžininkų kontekste buvo išties išskirtinės. Taigi, bet koks bandymas redaguoti jo kūrybą per tradicinių žanrų, formų, estetinių konvencijų, etc. prizmę (o toks jis visada neišvengiamai yra) suponuoja iškreiptą jo kūrybos vaizdinį ir suformuoja Čiurlionio, kaip „netobulo kompozitoriaus“, įvaizdį. Ir būtent su tokia kolektyvine „netobulo kompozitoriaus“ etikete mes klausomės ir interpretuojame net ir išbaigtus bei kruopščiai redaguotus jo kūrinius. Kaip simfoninės poemos „Jūra“ leidinyje rašo Charis, Vladas Jakubėnas jau po pirmojo atlikimo išreiškė poreikį kūrinį kupiūruoti ir pagreitinti tempus, o po trečiojo – labai džiaugėsi kūriniui sutrumpėjus beveik keturiomis minutėmis (kalbant šių dienų terminais, kūrinys sutrumpėjo 1,3 Eurovizinės dainos).
Pokalbio metu Charis iškėlė labai aktualų retorinį klausimą: kodėl, tarkim, suomiai neredaguoja Sibelijaus? Iš tiesų, ten yra daug nestandartinių sprendimų, bet niekas nekvestionuoja autoriaus genialumo. Tuo tarpu čia, Lietuvoje, mes priklijuojame jam „netobulo kompozitoriaus“ etiketę ir atliekame jo kūrinius taip, kaip mums sako esant teisinga kompozitoriai ir dirigentai, kurie kažkodėl mums tampa didesniais autoritetais už tą, kurį, nepaisydami jo tariamo netobulumo, laikome savo tautos genijumi.
Čiurlionio kūrybos motyvai iki šių dienų atliepia lietuvių tautinę savimonę. Ko gero, ne veltui simfoninė poema „Jūra“, kurios leitmotyvas skamba šiame laudacijos tekste, šiandien yra atgijusi kaip Jievaro Jasinskio ir džiazo bendruomenės jungtinio Protesto orkestro atliekamas (kaip pats autorius įvardija) džiazo groove‘as, kuris yra tapęs kultūros ir pilietinio protesto ženklu. Paradoksalu, jog lietuviškasis kuklumas, saugaus, standartus atitinkančio vidurio kelio pasirinkimas, imponuojantys istoriniai ir šiandieniniai muzikiniai autoritetai mums iki šiol neleido išgirsti tikros Čiurlionio simfoninės kūrybos.
Nuvalyti beveik 90 metų kauptas apnašas ir svetimkūnius nuo lietuvių nacionaliniais šedevrais laikomų kūrinių reikėjo drąsos. Man ši drąsa asocijuojasi su scenos baimės nebuvimu, kuris pasireiškia tarp mažų vaikų, kurie pirmą kartą lipa į sceną ir visiškai nebijo, nes tiesiog dar nėra „išmokę“ bijoti. Charis, būdamas užsieniečiu, neatsinešė su savimi viso autoritetų ir tradicijų bagažo, kurį turi vietiniai. Atvirkščiai, jis atsinešė su savimi pasitikėjimą savo galimybėmis ir savo paties autoritetu, kokį demonstruoja dauguma vakarų Europos institucijoms atstovaujančių mokslininkų.
Kita vertus, ar tikrai galime laikyti užsieniečiu žmogų, galintį į savo prezentacijas įpinti kalambūrą apie Balsį ir baslį? Viena iš kertinių šio darbo dedamųjų yra Chario charizma. Mes galime atlikti didžiausius darbus, prirašyti daugybę monografijų, išleisti ištisas natų ar įrašų serijas, tačiau visa tai gali taip ir likti kultūrinėse paraštėse, jei nemokėsime to tinkamai ir patraukliai iškomunikuoti. Charis tai daro tiesiog meistriškai. Jo paskaitos, pasisakymai ir organizacinis darbas padėjo paskleisti žinią apie šį darbą ne tik muzikologų, bet ir plačiosios visuomenės tarpe. Apie jį žino ir kalba tiek Čiurlionio menų gimnazijos vaikai, tiek aukšto rango politiniai pareigūnai, o naujosios simfoninių poemų redakcijos jau buvo atliktos tiek Lietuvoje, tiek Musikfest Berlin, jas taip pat jau spėjo išleisti Deutsche Grammophon, o metais anksčiau pasirodžiusi kritinė „Miške“ redakcija apskriejo ir kitas prestižines Europos scenas.
Turėdamas omenyje Chario iškalbą, labai nustebau, kai, pasiėmęs tyrinėti šiuos natų leidinius, juose radau viso labo po pusantro puslapio teksto apie pačius kūrinius. Tuo tarpu visos atliktos korekcijos čia yra skrupulingai ir sausai dokumentuotos maždaug trisdešimtyje kritinių pastabų puslapių. Vartant šį leidinį, manęs neapleido mintis, jog, jei Charis čia būtų sudėjęs viską, ką jis man papasakojo (kol aušo mano kebabas), iš to būtų galima parašyti ištisą monografiją.
Visgi didžiausia šio darbo vertybė yra ne žodžiai, o muzika. Muzika, kurioje skamba ne Balsys, ne Bacevičius, ne žymaus dirigento batutoje nuolat besislapstantis Wagneris, o Čiurlionis. Muzika, kuriai skambant jis pagaliau nebesivarto karste, o greičiausiai sėdi ant savo pristatomos kėdutės ir rašo laiškus. Man pasidarė be galo smalsu, ką Čiurlionis parašytų savo mylimai Sofijai, jei žinotų apie Chario veiklą. Todėl kreipiausi į mūsų naująją kolektyvinę pasąmonę, plačiau žinomą kaip Chat GPT, ir paprašiau jo padaryti dar vieną neatleistiną Čiurlionio kūrybos apropriaciją:
Zosele,
Kartais man atrodo, jog žmogus miršta ne tada, kai jo širdis nutyla, bet tada, kai niekas nebegirdi jo vidaus muzikos. Ir štai – keistas dalykas – po daugelio metų atsirado žmogus iš tolimų pietų kraštų, vardu Charis Efthymiou, kuris lyg kantrus archeologas leidžiasi į mano natų smėlį ir ieško ten ne garsų vien, bet kvėpavimo.
Jis paėmė mano „Jūrą“ į rankas taip, tarytum liestų dar neužgesusį sapną. Kiti per laiką buvo ją aprengę sunkesniais drabužiais, pridėję savų spalvų, savų bangų, o šis žmogus mėgina nuplauti visa tai ir palikti vien tai, ką kadaise girdėjau savyje – tą gilų vandens alsavimą, kuris ateina ne iš orkestro, o iš pačios pasaulio pradžios.
Ir „Miške“ jis, rodos, klauso ne vien medžių. Jis klausosi tylos tarp jų. Tai reta dovana. Daugelis dirigentų ieško muzikoj jėgos, didybės, triumfo, o šis žmogus ieško miglos, samanų kvapo ir to nepaaiškinamo liūdesio, kuris vaikšto tarp pušų vakare.
Aš dažnai bijodavau, kad mano rankraščiai liks tik ženklai ant popieriaus, kurių niekas nebemokės perskaityti. Juk tiek daug manyje buvo neužrašyta – tik nujausta. O dabar atrodo, kad kažkas po ilgo laiko vėl bando girdėti ne tik natas, bet ir tylėjimus tarp jų.
Keista pagalvoti, Zose, kad žmogus, kurio niekada nesutikau, gali taip atkakliai ieškoti mano tikrojo balso. Gal todėl menas ir yra stipresnis už laiką – nes vieną dieną kažkieno širdis ima plakti tuo pačiu ritmu, net jei tarp jų visas šimtmetis.
Jeigu kada nors vėl galėčiau sėdėti prie fortepijono, norėčiau išgirsti, kaip skamba ta atgimusi „Jūra“. Ar ji dar tokia pati tamsi? Ar joje tebėra tas tolimas horizontas, kurį regėjau užmerktomis akimis?
Kastukas
*
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra