Jonas Tomkevičius. Paskutinės techno apeigos: Šiuolaikinės muzikos koncertų ciklo „NICHE“ uždarymas

10 Bir Jonas Tomkevičius. Paskutinės techno apeigos: Šiuolaikinės muzikos koncertų ciklo „NICHE“ uždarymas

Birželio 5 d., Kauno kino teatre „Daina“ vyko Kauno menininkų namų organizuojamo šiuolaikinės muzikos koncertų ciklo „NICHE“ uždarymas. Koncerte dalyvavo ugne&maria, Lyra Pramuk ir Vladas Dieninis. Programos kuratoriai – Adomas Palekas ir Edvinas Grinkevičius.

Šiuolaikinės eksperimentinės muzikos lauke vis dažniau nyksta ribos tarp koncerto, performanso, garso meno ir ritualo. Garsas čia tampa ne vien estetiniu objektu, bet ir priemone kurti erdves, būsenas bei naujus klausytojo santykio su laiku, kūnu ir aplinka modelius. Būtent tokią patirtį pasiūlė šiuolaikinės muzikos koncertų ciklo „NICHE“ finalinio koncerto programa, subūrusi eksperimentinės scenos kūrėjus tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Nors ugne&maria, Lyra Pramuk ir Vladas Dieninis pasitelkia skirtingas menines strategijas – nuo subtilių elektroakustinių improvizacijų ir balsinių transformacijų iki hipnotizuojančių ritminių struktūrų – visų jų kūryboje ryškus dėmesys tembrui, procesualumui ir klausytojo įtraukimui. Kiekvienas pasirodymas savaip tyrinėjo garso galimybes veikti ne tik klausą, bet ir kūną, atskleisdamas, kad šiuolaikinė eksperimentinė muzika gali būti tiek introspektyvi meditacija, tiek kolektyvinė, beveik ritualinė patirtis.

ugne&maria – Briuselyje įsikūrusių muzikos kūrėjų Ugnės Vyliaudaitės ir Marijos Rasos Kudabaitės duetas, eksperimentuojantis smuiko, sintezatorių garsais bei sample’inimo technikomis. Pasitelkdamos savo pačių įrašytus sample’us, atlikėjos tiek įrašų, tiek gyvų pasirodymų metu atveria platų tembrinį lauką. Koncerto metu ugne&maria naudojosi looperiu, analoginiu sintezatoriumi ir pedalais, leidžiančiais kurti daugiasluoksnes muzikines erdves. Minimalistiniai elektroniniai ritmai, šnabždesiai, futuristinius telefonus primenantys tembrai, medinio profilio skambesiai, smuiko pizzicato ir ilgos, aidinčios frazės bei kiti garsai, keitę vienas kitą, nuolat palaikė dėmesį – priešingai nei įprasta ambient muzika, čia nuolatinė garsinio lauko kaita laiko klausytoją ant pirštų galiukų. Tiesa, retkarčiais drastiški tembriniai pasikeitimai šiek tiek trukdė ir „išmušė“ iš natūralios pulsacijos, tačiau toks galbūt ir buvo atlikėjų tikslas. Taip pat atlikėjos atkreipė ypatingą dėmesį į dinamiką ir aštrių versus duslių garsų balansą – šie aspektai itin svarbūs muzikinei dramaturgijai. Šių elementų visuma atveria plačią emocinę amplitudę, leidžiančią ne tik pasinerti į kitas, nežemiškas erdves, bet ir interpretuoti muziką kaip savirefleksijos mediumą. Buvo įdomu stebėti gradualią atmosferos kaitą – pasirodymo eigoje girdimas nuolatinis muzikinės faktūros tankio, garsinio intensyvumo ir muzikinių elementų kiekio augimas, rodantis ugnes&marios gilų kompozicinės logikos suvokimą. Kalbant apie performatyviąją pasirodymo pusę, duetas šioje sferoje specifine išraiška nepasižymėjo – fokusas, visgi, buvo pati muzika, bet to ir užteko. ugne&maria – dinamiškas, spalvingas duetas, nuolat stebinantis unikaliomis garsų parinktimis ir kitais netikėtais muzikiniais posūkiais.

Lyra Pramuk – amerikiečių dainininkė, kompozitorė, prodiuserė ir performanso menininkė, šiuo metu taip pat gyvenanti ir kurianti Berlyne. Ši atlikėja jungia klasikinį vokalą, elektroninę muziką ir performatyvius elementus. Performatyvumas, turbūt, ir yra Pramuk koziris – atitraukti akis nuo jos sunku. Tai, kaip juda jos kūnas, yra daugiau nei šokis – tai yra visiškai laisvo, pasitikinčio savimi žmogaus vaizdinys. Scenoje Lyra Pramuk, kaip ir pirmosios dainos monologe skambėjusiuose žodžiuose, kviečia klausytojus į kelionę – „are you willing to take the journey?“. Kelionė į laikinumą – taip galima būtų apibūdinti Pramuk pasirodymą. Sluoksniuodama keliolika balso takelių – nuo tylaus falceto, šnabždesių ir „sss“ iki aimanų ir itin žemų, giliausius organus siekiančių mažosios (o gal ir didžiosios) oktavos garsų – atlikėja primena publikai, kad amžino nieko nėra ir kviečia būti šioje akimirkoje. Nors garsinė medžiaga kuriama pasitelkiant šiuolaikines technologijas (beje, noriu pridurti, kad instrumentinė muzikos dalis buvo paleista iš įrašų, t. y. Neatlikta gyvai), galutinis rezultatas skamba organiškai. Pramuk pasirodymo metu nyksta ir riba tarp atlikėjo bei klausytojo. Jos kuriama atmosfera nėra orientuota į tradicinį koncertinį santykį, kuriame publika pasyviai stebi scenoje vykstantį veiksmą; priešingai – klausytojas tampa šio garsinio ritualo dalimi. Atlikėjos kartojami motyvai, pulsuojančios harmonijos ir nuolat kintančios vokalinės tekstūros įtraukia į erdvę, kurioje laiko tėkmė praranda aiškias ribas. Todėl Lyros Pramuk pasirodymas palieka ne tiek konkrečių melodijų ar tekstų prisiminimą, kiek būseną. Tai patirtis, kuri skatina susimąstyti apie žmogaus vietą technologijų kupiname pasaulyje, apie ryšį su savo kūnu ir apie neišvengiamą laiko tėkmę.

Pagrindinę koncerto programą užbaigęs Vladas Dieninis – perkusininkas, garso menininkas ir kompozitorius, ritmais kuriantis ritualinę patirtį. Ne be reikalo šis kūrėjas koncerto programoje buvo parinktas finalui – jo pasirodymas tapo stipriu kulminaciniu tašku, mano manymu, labiausiai įtraukusių publiką. Agresyvūs, žvėriški ritmai, privertę visą minią šokti, iššaukė kažką pirmapradžio, tai, ką žmogus paprastai stengiasi nuslėpti. Nors ritminės figūros dažnai kartojosi, jos tuo pačiu buvo nuolat priešinamos, įvairuojanti poliritmija neleido įsigalėti stagnacijai. Iš tembrinės pusės Dieninio pasirodyme dominavo žemos tesitūros garsai, sodrūs bosiniai sluoksniai ir aštrūs perkusiniai akcentai, kūrę fiziškai juntamą garsinę erdvę. Žemų dažnių pulsacija persmelkė visą salę, o nuolat besikeičiantys ritminiai dariniai kūrė įtampą tarp stabilumo ir chaoso. Būtent ši įtampa ir tapo vienu įdomiausių pasirodymo aspektų: nors ritmas iš pirmo žvilgsnio atrodė monotoniškas, jame nuolat vyko smulkūs pokyčiai, verčiantys išlikti budriam ir aktyviai sekti muzikinį vyksmą. Dieninio judesiai, kūno energija ir visiškas atsidavimas kuriamai garsinei patirčiai taip pat stiprino rituališkumo įspūdį. Šiame kontekste muzika tapo ne tiek koncertine programa, kiek kolektyvine patirtimi, kurioje išnyko aiški riba tarp stebinčiųjų ir veikiančiųjų.

Nors visi trys vakaro pasirodymai rėmėsi skirtingomis meninėmis priemonėmis, juos siejo bendras siekis peržengti tradicinio koncerto ribas ir pasiūlyti klausytojui ne vien muzikos klausymosi, bet ir patyrimo galimybę. ugne&maria dėmesį sutelkė į tembrinių transformacijų ir subtilios dramaturgijos kūrimą, Lyra Pramuk pasitelkė balsą kaip priemonę tyrinėti laikinumą, kūniškumą ir bendruomeniškumą, o Vladas Dieninis publiką įtraukė į pirmapradės ritminės energijos kupiną kolektyvinį ritualą. Šie pasirodymai atskleidė eksperimentinės muzikos įvairovę ir kartu priminė, kad jos vertė slypi ne vien techninėse inovacijose ar netikėtuose garsiniuose sprendimuose, bet ir gebėjime kurti prasmingus santykius tarp garso, atlikėjo ir klausytojo. Būtent dėl šios priežasties „NICHE“ finalinis koncertas tapo ne tik sėkmingu sezono uždarymu, bet ir įtaigiu priminimu, jog šiuolaikinė muzika gali būti gyva, fiziškai paveiki ir emociškai įtraukianti patirtis.

Lietuvos muzikos antena