Griežtai ir visai kitokiu žvilgsniu. Pokalbis su Yusuke Ishii apie Vytauto Bacevičiaus konkursą

28 Rgp Griežtai ir visai kitokiu žvilgsniu. Pokalbis su Yusuke Ishii apie Vytauto Bacevičiaus konkursą

Vytautas Bacevičius, kurio 120-ąsias gimimo metines šiais metais minime, yra išskirtinė asmenybė Lietuvos ir pasaulio muzikos istorijoje. Pianistas, kompozitorius, vienas pirmųjų Lietuvos avangardistų, dėl savo gausios ir unikalios kūrybos vertinamas kaip antrasis po M. K. Čiurlionio.

Apie VšĮ „Akantas“ organizuotus Vytauto Bacevičiaus vardo kompozitorių ir pianistų konkursus muzikologė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė susitiko pasikalbėti su japonų muzikologu ir pianistu Yusuke Ishii. Iš ne vienerius metus Lietuvoje gyvenančio, čia disertaciją apie lietuvių muzikos modernizmą rašančio, Bacevičiaus fortepijoninę muziką tyrinėjančio ir plokštelę įrašiusio muziko pokalbio iniciatorė tikėjosi kitokios nuomonės. Kitokią ir gavo – nepaglostančią, gal net piktoką. „Tai, ko gero, netgi labai sveikintina – būdami nedidele ir, vis dėlto, vargu ar draugiška bendruomene, mes įpratę itin gerai galvoti apie save ir savo darbus. Kita vertus, ar atsirastų norinčių su lenkų muzikais ginčytis apie Fredericko Chopino konkurso reikalingumą ar Krzysztofą Pendereckį?“ – svarsto Aušra Strazdaitė-Ziberkienė.

***

Prieš kalbėdami apie muziką, panarstykim Vytauto Bacevičiaus pianistų konkurso tikslus. Taigi – konkurso tikslas yra suaktyvinti jo kūrybos tarptautinę sklaidą, paskatinti jaunos kartos domėjimąsi šiuolaikine muzika ir propaguoti Lietuvos šiuolaikinį meną užsienyje. Tikriausiai dar anksti spręsti, bet – kaip manai – ar pirmasis Vytauto Bacevičiaus konkursas pasiekė šiuos tikslus?

Negaliu atsakyti, nes tikrai per anksti. Be to, iš konkurso nuostatų nelabai suprantu ko siekiama. Kyla klausimas – ar tai konkursas pianistams ar organizatorių siekis gauti paramą?

Klausimas geras, bet tikriausiai adresuotinas ne organizatoriams, o Lietuvos kultūros politikos šulams. Kiekvienas, nors kartą teikęs projektą leidiniui, parodai, įvykiui pasakys, kad šis užsiėmimas artimas pokalbiui su sfinksu. Nors gal aš perdedu ir pas mus yra per daug suprantančių ko reikia Lietuvos kultūrai ir per mažai lėšų?

Bet grįžkime prie konkurso. Tarp aštuonių antrojo turo dalyvių yra tik trys užsieniečiai, nors vienas iš tikslų – propaguoti Lietuvos šiuolaikinį meną užsienyje. Be abejo, komisija vertino atlikėjų skambesį, bet, regis, konkurso idėja pasiekė daugiausia lietuvius?

Visai normalu, kad konkurse dalyvauja daugiausiai vietiniai – nereikia įveikti „jet lag’o“, kuris, keliaujant iš toliau, sukelia daug nepatogumų. Gal prisideda ir tai, kad šie metai nedėkingi konkurso organizavimo atžvilgiu. Kertasi daugybė tarptautinių konkursų, kaip Chopino ir kt.

Chopino konkursas yra senesnis, o pats kompozitorius – daug geriau žinomas, nei Bacevičius. Ir kas dėl to kaltas? Bet nagrinėkime toliau. Šalia tradiciško amžiaus cenzo, rengėjai apsidraudė dėl komisijos narių studentų ir agresiją prieš Ukrainą vykdančių šalių – Rusijos ir Baltarusijos. Ką galvoji apie šiuos reikalavimus iš savo, kaip konkursų dalyvio ir komisijos nario patirties?

Apdraudimas dėl komisijos narių studentų, mano manymu, nereikalingas ir neadekvatus dalyvių atžvilgiu. Nuostatuose nėra apibrėžta, kas laikomi studentais. Ar užtektų vieną pamoką pasimokyti pas vieną komisijos narių, ar reikia mokytis metus? Šis apribojimas veikiau taikytinas komisijos nariams, kurie turėtų atsisakyti vertinti pažįstamus, o ne dalyviams.

Dėl dalyvavimo iš minėtų šalių, kaip suprantu, organizatoriai galvoja, kad šis konkursas turėtų tarnauti tik Lietuvos kultūrai, o ne bendrai viso pasaulio pianistų karjeros plėtrai. Gal tai visiems aktualus diskursas ar reikia atskirti kultūrą ir politiką. Apie tai mąstant, vertėtu paskaityti Bacevičiaus 1942 m. viešą pareiškimą. Man tiesiog įdomu įsivaizduoti, ką pats kompozitorius, jei būtų gyvas, galvotų apie šiuos konkurso reikalavimus. Beje, vertinimo komisijoje pasigedau kompozitoriaus, kuris tokiam konkursui yra būtinas.

Tuomet aš priminsiu, kad dėl šio pasisakymo Bacevičius nebuvo gerai sutiktas lietuvių išeivių bendruomenėje! Galėtume diskutuoti kiek bet kokio kūrėjo politinės ar estetinės pažiūros įtakojo jo meno sklaidą jo gyvenamuoju laikotarpiu, ir kaip jo menas, jeigu taip buvo, naudotas politiniams tikslams. Pavyzdžių daugybė, ne tik R. Wagneris. Gyvename sudėtingais laikais, šalia vyksta karas, tad nemanau, kad neutralumas yra įmanomas.

Nelįsiu į politinę diskusiją. Tik apie tokį neutralumą galvodamas prisimenu estetikos profesoriaus Hiroshi Yoshiokos žodžius: „mes mažiausiai žinome apie dabartį, nes ji susiklosto įvairiems interesams susipynus“. Tad abejoju, ar esant nenormaliajai situacijai (karas ir pan.), yra gerai elgtis atsižvelgiant tik į mums artimo laiko kontekstą. Mes tikriausiai savo elgesio poveikio ateičiai nežinosime. Man tavo argumentas „nemanau, kad neutralumas yra įmanomas“ skamba tarsi „o tu kurioje pusėje?“ ar net „tu priešas ar draugas?“

Liežuvis niežti paklausti apie konkrečios šalies ekspansinės politikos poveikį, pavyzdžiui, Korėjos muzikai. Tačiau grįžtu prie rengėjų rekomendacijų (visgi, tik rekomendacijų) negroti sovietinių ir dabartinių laikų Rusijos bei Baltarusijos kompozitorių kūrinių. Atsižvelgiant į papildomai uždėtus laiko rėmus – iškrenta eilė pianistų ir, neslėpkim, publikos mėgstamų kūrinių. Kaip manai, ar tai gerai, ar jau perteklinis reikalavimas?

Tai parodo organizatorių blaškymąsi ir nuostatų blankumą. Stravinskis galų gale buvo Rusijos kilmės JAV pilietis, o virtuoziškus etiudus fortepijonui parašęs ir XX a. fortepijoninį repertuarą praturtinęs Nikolajus Kapustinas – Ukrainos kilmės rusų kompozitorius. Kaip bus su jų kūryba? Dėl šio apribojimo iškrenta daugybė XX a. repertuaro. Be to, Bacevičius itin mėgo Aleksandro Skriabino kūrybą. Susižavėjęs Sergejumi Prokofjevu, apie jį parašė ir straipsnį. O vienas jo geriausių draugų – Sergejus Rachmaninovas. Susidaro įspūdis, kad organizatoriai visai nepažįsta Bacevičiaus kūrybos ir asmenybės.

Kad neskambėtų per griežtai, pridursiu, kad Bacevičius eksternu baigė privačią rusų konservatoriją Paryžiuje. Vis dėlto, tavo paminėti autoriai tuo metu buvo „ant bangos“, o ir bendraamžiai. O šiuo, karo, metu natūraliai norisi susilaikyti nuo šios muzikos, kuri visada buvo išnaudojama kaip minkštoji galia. Ar bereikia tau priminti, kad dėl sovietų okupacijos mes ją ir studijavome, ir gausiai grojome daugybę metų?

Tu vis dar kalbi apie tai, kaip muzika buvo išnaudojama, o ne apie pačią muziką. Tik noriu patikslinti, kad muzikinės patirtys klausantis yra labai asmeniškos ir, tuo pačiu, visuotinės, kartais pralenkia visą kontekstą, kurį tas kūrinys ar kompozitorius išgyveno. Tuo muzika yra nuostabi ir tuo pačiu kebli.

Man įdomus ir pirmo turo reikalavimas – etiudai ir virtuoziškos pjesės, kas primena repertuarui iki XIX a. skirtą konkursą. Dėl 100-mečio rėmo negalima pagroti Prokofjevo, Karolio Szymanowskio, Igorio Stravinskio t.t., tačiau šio žanro repertuarą surasti po 1945 m. nėra paprasta (nors yra ir Olivier Messiano, Grażynos Bacewicz, György Ligeti, Chin Unsuk ir kt.)

Vėlgi, virtuoziška – labai neaiški ir iš konteksto iškrentanti sąvoka. Esu dalyvavęs keliuose šiuolaikinės muzikos konkursuose, bet tokio apibrėžimo nesu matęs. Suprasčiau, jei konkursas būtų skirtas paprastam XIX a. repertuarui. Neaišku ko tikisi organizatoriai – romantinės ar šiuolaikinės muzikos? Na, ar pavadintum Karlheinzo Stockhauseno „Klaviestück Nr. 9“ virtuozišku kūriniu?

Spėju, kad konkurso kūrinių apribojimas šimtmečiu, 1925–2025 metais, Tau irgi nepatinka?

Apsiribojimas šimtmečiu – labai jau formalus. Nematau 1925 metų, kaip įvykio taško XX a. literatūroje fortepijonui. Be to, Bacevičiaus pirmasis opusas „Tema su variacijomis“ parašytas dar 1924 metais. Todėl susidaro kuriozinė situacija – Bacevičiaus konkurse negalima atlikti jo kūrinio! Gal organizatoriai pasakys „oi, tai tik studijų laikų darbas“, bet tai reiškia ginčytis su Jeronimo Kačinsko nuomone^[1]. Išsamiai analizuoju šiuos klausimus savo magistro darbe^[2]. Šiame kontekste tikslingiau įvykio metais laikyti 1926 m., kuomet Bacevičius persikėlė į Lietuvą. Viliuosi, kad organizatoriai nustatė šimto metų ribą ne todėl, kad šimtmetis – gražus skaičius.

Ką aš galiu pasakyti, tikrai gražus skaičius. Bet tęsiant temą – pagal konkurso reikalavimus antro turo dalyviai gros paties Bacevičiaus, savo atstovaujamos šalies ir vieną iš Bacevičiaus kompozicijos konkurse premijuotų kūrinių. Ką tikiesi išgirsti iš Bacevičiaus kūrybos?

Tikiuosi, kad dalyviai gros Bacevičiaus kūrinius supratę jo stilistiką. Nesvarbu kokius bepasirinktų.

Kaip komisijos narys dalyvavai Vytauto Bacevičiaus vardo kompozitorių konkurse. Kokias tendencijas pastebėjai?

Šiais laikais gal nėra sudėtinga kurti muziką. Mano įspūdis buvo toks: daug kūrinių buvo sukurta programėlių pagalba, kas normalu. Galbūt dėl to kai kuriuose kūriniuose pasigedau kūrybos kūniškumo, kuris skatina atlikėjus.

Normalu kurti programėlių pagalba? Garbusis Johanas Sebastianas tikriausiai vartosi karste, kaip ir Bacevičius. Kodėl normalu?

Kurdamas muziką niekas neapsieina be tam tikro apskaičiavimo – paprastesnio ar sudėtingesnio. Pavyzdžiui, komponuojat dodekafoniją kartais pasitelkiama dvylikatonių lentelė, galima sakyti, tam tikra programėlė. Anot Iannio Xenakio asistento Yuji Takahashi, graikų kompozitorius, vystydamas stochastinę muziką, tuo metu savo apskaičiavimus darydavo ranka, o dabar tokius apskaičiavimus daro kompiuteriai ar programėlės. Bet esmės tai nekeičia.

O ką turėjai omenyje kalbėdamas apie kūrybos kūniškumą?

Kūrinio natos atskleidžia, kiek gerai autorius susipažinęs su atlikėjo fiziologija. Ją žinančių kūryba atlikėjams leidžia organiškiau atskleisti joje įrašytus muzikinius gestus.

Kaip manai, kuris iš Bacevičiaus kompozicijos konkurse premijuotų kūrinių sulauks daugiausiai antrojo turo dalyvių dėmesio? Ar tai yra kūriniai, kurie galėtų įsilieti į pianistų repertuarą? Ar rekomenduotum juos išleisti?

Deja, konkursuose specialusis kūrinys dažnai būna nedėkinga našta dalyvių programose. Pasirenkamas lengviausias.

Labai laukiu trečio turo. Jame galintys skambėti koncertai fortepijonui ir orkestrui pasidalina į kelias dalis – nurodyto šimtmečio pradžią atidarantis George‘o Gershwino Koncertas F-dur (Niujorkas, 1925), tuomet Maurice Ravel Koncertas G-dur (Paryžius, 1931), paties Bacevičiaus Koncertas Nr. 2 (Kaunas, 1933), po Antrojo pasaulinio karo sukurtas Grażynos Bacewicz Koncertas (Lodzė, 1949), po kelių dešimtmečio išeivio Bruno Markaičio Koncertas (Čikaga, 1967) ir vos prieš kelis metus sukurtas Tomo Kutavičiaus „Dieviškas šėlas“ (Vilnius, 2021). Visi koncertai skamba viliojančiai, tačiau yra ir pakankamai „saugių“ variantų – būtent Gershwino ir Ravelio koncertai. Ką labiausiai norėtumėt išgirsti?

Iš šių koncertų adekvatus būtų tik vienas – Ravelio koncertas. Kaip žinoma, Antrasis Bacevičiaus koncertas vertinamas kaip „mažiau pavykęs“^[3], ir prie ko čia Gershwinas? Kalbant apie Markaitį, anot muzikologės Rūtos Stanevičiūtės, „gerą mėgėją“, tai jau ne blaškymasis, o organizatorių simpatija. Vietoj Kutavičiaus šiame kontekste adekvačiau skambėtų Osvaldo Balakausko, kuris labai prijautė^[4] Bacevičiui, koncertas, pavyzdžiui, „Kalnų sonata“. Kutavičiaus muzikos estetiškai nesiečiau su Bacevičiumi. Beje, reikalavimas atlikti koncertą fortepijonui konkurso finale irgi primena standartinių konkursų, kur atliekama daugiausia klasikinė ar romantinė muzika, formatą. Palyginimui, Orleano šiuolaikinės muzikos konkurso (Orléans Competition International) finalo reikalavimas yra ne koncertas fortepijonui, o kamerinis repertuaras.

Jeigu dar neišsėmei griežtumo, pabaigai palyginkime Čiurlionio ir Bacevičiaus metinių minėjimus. Čiurlionio ir jam dedikuotų kūrinių ir įvykių yra tikrai nemažai, to negalėčiau pasakyti apie Bacevičiaus jubiliejų. Galvoje sukasi liūdna mintis, kad savuosius kūrėjus mes linkę prisiminti tik per jubiliejus. Ar toks konkursas galėtų pakeisti šias nuostatas?

Mintis liūdna, bet parodo visuomenės susidomėjimą vardu, o ne kūrėjo muzika. Konkursai niekada nepakeis šios nuostatos, viskas paprastų klausytojų rankose. Kaip yra sakęs Imolos Akademijos (Italija) profesorius Franco Scala – „Jei publikos lygis kils, konkursų nebereikės“.

Ačiū už pokalbį!

Lietuvos muzikos antena

[1] Jeronimas Kačinskas, Kompozitorius Vytautas Bacevičius ir jo kūryba. Muzikos barai, 1932, Nr. 3.

[2] Yusuke Ishii, Ferenco Liszto įtakų atodangos Vytauto Bacevičiaus kūryboje. LMTA, magistro darbas, 2021.

[3] Milda Radeckytė-Kazakevičienė, Vytautas Bacevičiaus stambios formos kūriniai fortepijonui (1928-1939), Menotyra, 1984.

[4] Saulius Gerulis, Muzika fortepijonui: sąlytis su kultūrinio konteksto erdve. Knygoje: Vytautas Bacevičius: gyvenimo partitūra, pirmas tomas. Sudarė Ona Narbutienė, Vilnius, 2005.