Kaip skamba tai, kas lieka neištarta? Pokalbis su L. Butkumi apie artėjančią kūrinio premjerą

12 Geg Kaip skamba tai, kas lieka neištarta? Pokalbis su L. Butkumi apie artėjančią kūrinio premjerą

Vokalinio meno tinklas, bendradarbiaudamas su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio muziejumi, 2025 m. gegužės 17 d., 21:30 ir 23:00 val. Kaune (V. Putvinskio g. 55) pristatys naują kompozitoriaus Luko Butkaus kūrinį „From an Amber to a Star“, įkvėptą Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus parodos „Nuo gintarų iki žvaigždžių“.

Apie tai, kaip parodos įspūdžiai gali virsti muzika, apie kūrinio gimimą, kūrybinius iššūkius ir netikėtus atradimus Vokalinio meno tinklo narys Vaidas Bartušas kalbasi su kompozitoriumi Luku Butkumi – žmogumi, kuris, kaip pats sako, „kūrybos impulsą dažniausiai randa tik tada, kai liaujasi jo ieškojęs“.

Lukai, kokia buvo pirmoji Tavo reakcija, kai pasiūlė kurti muziką, atsispiriant nuo vizualios muziejaus parodos „Nuo gintarų iki žvaigždžių“?

Kiekvieną kartą sulaukus pasiūlymo ką nors sukurti, ypač kai gali viena koja įlipti į tau neįprastos arba naujos srities vandenis, pajunti malonų jaudulį, kuris greitai išvirsta į mažiau malonų jaudulį: „O varge, kaip man reikės tai įgyvendinti?“ Šis kartas, sakyčiau, panašus, jis pasiūlė iššūkį ir sudomino.

Kada pajautei impulsą, kad norėtum kažką pasakyti savo muzika?

Retai kada noriu ką nors savo muzika pasakyti, nebent perteikti kažkokią pažįstamą būseną, ją pagauti ir kažkiek priartėti prie jos labiau apčiuopiamu muzikos pavidalu. Bet pats kūrybinis impulsas atsirado praėjus savaitei po apsilankymų parodoje, kai galiausiai perėjau tą beviltiškumo slėnį, kuomet save kamuoji, kad štai, pagaliau pasiekei tašką, kai baigėsi idėjos, nieko daugiau gyvenime nesukursi ir laikas persikvalifikuoti. Kūrybos impulsas atsirado nustojus jo ieškoti: prisimenant tai, kas parodoje ryškiausiai įstrigo, kokie įspūdžiai, kokie naratyvai…

Koks Tavo santykis su M. K. Čiurlionio kūryba apskritai – ar jautiesi artimas jo vizijoms, temoms, estetikai?

Kaip ir kiekvienam lietuviui menininkui, tas ryšys su Čiurlionio kūryba tikriausiai neišvengiamas – lydintis nuo mažumės, matomas, girdimas, tau nupasakojamas… Vaikystėje Kalėdų proga gavau iki šiol ant mano pianino namuose gulintį ir atverčiamą Čiurlionio kūrinių fortepijonui rinkinį, kurį per tiek laiko tikriausiai esu skersai ir išilgai pergrojęs: ar šiaip „skaitydamas iš lapo“, ar ruošdamasis atlikti koncerte. Jo fortepijoninė kūryba be galo įtraukė savo sudėtingumu, keistumu, bet savo šerdyje išlaikanti savotišką paslaptį, nepagražintų prasmių lauką. Apie dailės darbus nėra ką daugiau pasakyti – jie stulbinantys ir įkvepiantys. Be šio naujausio kūrinio „From an Amber to a Star“ balsui, gitarai ir elektronikai, kurį pristatysime, taip sutapo, kad esu parašęs du koncertus fortepijonui, inspiruotus Čiurlionio. Pirmajam, pavadinimu „Auto-da-fé“, sukurti 2021 m. buvau apdovanotas Čiurlionio draugijos įsteigta M. K. Čiurlionio stipendija-paskata. Šiuo kūriniu kažkuria prasme permąsčiau šį žanrą per konceptualų, performatyvų priėjimą ir kūrybinių kančių, kūrėjo nepritapimo visuomenėje temas. Kai „sudaužiau“ šį žanrą, parašiau gana tradicinį koncertą fortepijonui „Zodiakas“, inspiruotą žymiojo Čiurlionio dvylikos paveikslų ciklo tuo pačiu pavadinimu. Jį Nacionalinėje filharmonijoje šiemet atliko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų orkestras, diriguojamas prof. Martyno Staškaus, solistė – pianistė Kamilė Kaučikaitė. Galbūt tai apibūdina mano santykį su jo kūryba: arba-arba.

Kaip vyko Tavo pirmasis apsilankymas muziejaus ekspozicijoje – ar jauteisi labiau tyrinėtojas, stebėtojas, ar iškart ieškojai būsimų kūrinio idėjų?

Pasirinkau labiau stebėtojo iš nuošalės poziciją. Man buvo svarbu patirti parodą dvejais pliūpsniais: pirmą kartą pajaučiant jos tėkmę, susipažinti su pačiais darbais toje judėjimo tėkmėje, leisti įspūdžiams nugulti pasąmonėje. Sekančią dieną apsilankiau su tikslu eiti prieš tą tėkmę, išsigryninti tai, kas labiausiai palietė, mintyse pasiginčyti su kai kurių kūrėjų intencijomis ir išpildymais – iš esmės pajusti visa ko aurą.

Kaip Tau asmeniškai sekėsi kalbėtis su muziejaus kuratorėmis, siekiant suprasti, kuo jos gyvena, kas joms svarbu parodoje?

Su parodos kuratorėmis Kathleen Soriano, Greta Katkevičiene ir Vaiva Laukaitiene susitikome pasikalbėti dieną po atidarymo ceremonijos, kuomet jų darbo ir pasiruošimo šurmulys kažkiek atlėgo, o tokio atsakingo darbo nuovargis, jautėsi, tik pradėjo „rodyti savo ragus“. O dar tuo metu buvo pačios Merkurijaus retrogrado įkarštis, kuomet sunku planuoti ir tikėti, kad tai, ką suplanavai, išsipildys taip, kaip norėjai. Pokalbis buvo įdomus ir svarbus man, kaip žmogui, ateinančiam iš visiškai kito meno lauko, norint suprasti, ką reiškia kuruoti parodą ir kokie pojūčių kriterijai leidžia priimti sprendimus. Tai irgi kūrybos reikalaujantis darbas. Neprisimenu, kuri iš kuratorių palygino parodos kuravimą su muzikos kūryba, bet sutinku, kad tai iš detalių kuriama įspūdžio visuma. Tačiau ne laike, kaip muzikoje, o erdvėje. Taip pat buvo svarbu sužinoti, su kokiais lūkesčiais buvo dirbama tik pradėjus parodos išpildymą. Žodžiu, visų kosminių kliūčių fone, tikiuosi, pavyko užčiuopti svajonės atšvaitą, kuriuo šios kūrėjos stengėsi mus priartinti prie Čiurlionio ir jo amžininkų darbų.

Ar šio meninio tyrimo metu pasitaikė momentų, kai Tavo vidinė būsena kardinaliai pasikeitė?

Taip, užklupo palengvėjimo jausmas, kai galiausiai išsikristalizavo kūrinio idėja ir raktas į ją.

Ar turi kokią nors savo asmeninę kūrybinę rutiną, ritualą, kuris Tau padeda susikaupti prieš kūrimą, ypač tokio nestandartinio projekto metu?

Anksčiau turėjau daugiau ritualų, bet dabar turiu tik vieną – prieš pradedant dirbti, išgerti stiprios juodos kavos puodelį, ar du, ar kai kuriomis dienomis – dešimt.

Koks Vokalinio meno tinklo vaidmuo Tavo kūrybiniame procese: ar jie tau padeda, stumia į priekį, o gal kaip tik duoda erdvės mąstymui?

VMT vaidmuo svarbus ne tik, kaip iniciatoriaus, bet ir idėjos katalizatoriaus. Bet kuriame kūrybiniame projekte svarbus palaikymo dėmuo – to ir sulaukiau, ypač dvejonių metu. Džiaugiuosi, kad bendradarbiaujant su VMT yra erdvės lankstumui: balansas tarp kruopštaus laiko planavimo ir erdvės kūrybiniams apmąstymams leido sprendimams atsirasti be papildomo streso, natūraliai. Jei kas nors gali pasirūpinti už tave projekto komunikacija ir techniniais klausimais, tam žmogui reikia padovanoti auksinį obuolį. Nežinau, kodėl, bet taip reikėtų; galbūt, kad tai savotiška prabanga.

Ar šis projektas kuo nors ypatingai išsiskiria iš kitų Tavo kūrybinių patirčių? Jei taip, kuo būtent?

Kiekvienas kūrybinis darbas išsiskiria savo keliamais iššūkiais ir išpildymo klausimais. Manau, galėčiau atsakyti geriau po premjeros, nes viena kūrybos dalis yra užrašyti natas, o kita – jas įgarsinti. Dėl to nekantrauju patirti, kokią alchemiją sukurs du itin talentingi ir muzikalūs atlikėjai Salomėja Petronytė ir Rokas Jurkus. Su Salomėja teko dirbti prie ne vieno projekto, todėl jau pažįstu jos muzikinių sugebėjimų amplitudę, o su Roku bus pirmasis kūrybinis bendradarbiavimas, norisi tikėti, kad ne paskutinis. Dėl to nekantrauju išgirsti juos kartu ir jų interpretaciją. Esu tos nuomonės, kad tikrieji muzikos kūrėjai yra jos atlikėjai.

Kada pajutai, kad iš parodos į Tavo muziką ateina kokie nors konkretūs simboliai ar vaizdiniai? Ar gali išduoti bent vieną tokį vaizdinį?

Kartais sunku paaiškinti savo kūrybinius sprendimus, ypač kūrybos pamokų metu dėstytojams ar tiesiog sau. Turiu sinesteziją, tai yra vieni pojūčiai man iššaukia kitus pojūčius. Pavyzdžiui, mėlynos spalvos parodos sienos man iššaukia tam tikrus muzikinius akordus ar tonacinius centrus: šiuo atveju e-moll/h-moll tonacijų sandūrą. Ar kai kurie žodžiai, jų kombinacijos iššaukia kai kurių spalvų kombinacijas, o tos spalvos savo ruožtu iššaukia muziką. Dėl to, pavyzdžiui, kursuojant kelias valandas autobusu, galiu tiesiog ištisai klausytis muzikos ir haliucinuoti spalvas. Tai galbūt tuomet, kai pradėjau girdėti tas spalvas, ir atsirado vaizdiniai. Šiuo atveju ryškiausias – pajūrio kopos, kurių smėlis yra mėlynas, o vanduo smėlio spalvos ir kaip šis vaizdinys kinta vaizduotėje saulei leidžiantis ar vėl pakylant.

Koks būtų geriausias komplimentas po kūrinio pristatymo – ką labiausiai norėtum išgirsti iš klausytojų?

Nežinau, ne mano reikalas.

Ką naujo apie save supratai per šį kūrybinį procesą?

Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu gerai išsimiegoti.

Ačiū už pokalbį!

Lietuvos muzikos antena