Pokalbis su pirmojo tarptautinio Vytauto Bacevičiaus konkurso finalininkais

01 Spa Pokalbis su pirmojo tarptautinio Vytauto Bacevičiaus konkurso finalininkais

Kauno valstybinėje filharmonijoje rugsėjo 14 d. įvyko pirmojo tarptautinio Vytauto Bacevičiaus pianistų konkurso finalas. Projektą organizavo VšĮ „Akantas“ (direktorė Zita Bružaitė), projekto vadovas muzikologas dr. Darius Kučinskas. Šis konkursas buvo 2024 m. įvykusio Vytauto Bacevičiaus kompozitorių konkurso tęsinys. Pianistų konkurso dalyvius vertino komisija: Gabrielius Alekna, pirmininkas (JAV / Lietuva), Angelina Gadeliya (JAV / Ukraina), Laura Mikkola (Prancūzija / Suomija), Lina Navickaitė (Lietuva), Cezary Sanecki (Lenkija).
Konkurse pirmą vietą, 5000 eurų prizą ir galimybę surengti rečitalį Gražinos ir Kęstučio Bacevičių muzikos akademijoje, Lodzėje pelnė Viktoras Orestas Vagusevičius. Antrą vietą, 3000 eurų prizą, įvertinimą už geriausią konkurse privalomo kūrinio atlikimą pelnė Joe Howson. Tarptautinis Thomo Manno festivalis ir Thomo Manno kultūros centras už II ture jo paskambintą programą, „už subtilų pasirinktų kūrinių stilistinį sąskambį, už artistiškumą ir muzikinį sąmojį“, suteikė jam galimybę surengti rečitalį Tarptautiniame Thomo Manno festivalyje 2026 m. Trečią vietą, 2000 eurų prizą, įvertinimą už geriausią Bacevičiaus kūrinio atlikimą pelnė Milda Marija Kiškūnaitė. Ji rečitalį surengs „Organum“ salėje. Ketvirtoji vieta, 1000 eurų prizas atiteko Kauno valstybinėje filharmonijoje koncertuosiančiai Borim Kang. Publikos prizą (pagal II turo programą) ir 500 eurų pelnė Danielė Banišauskaitė.

Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje vykusiame antrame konkurso ture dalyvavo Paula Bagotyriūtė (Lietuva), Danielė Banišauskaitė (Lietuva), Joe Howson (Jungtinė Karalystė), Borim Kang (Pietų Korėja), Milda Marija Kiškūnaitė (Lietuva), Gustas Perskaudas (Lietuva) ir Viktoras Orestas Vagusevičius (Lietuva).

Pianistų konkurso rengėjai kėlė ambicingus planus: siekdami šiuolaikinei muzikai skirto konkurso apribojo repertuaro laikotarpį šimtmečiu (1925–2025 m.), atsiribojo nuo agresiją prieš Ukrainą vykdančių šalių – Rusijos, Baltarusijos ir rekomendavo negroti sovietinės bei dabartinės Rusijos ir Baltarusijos kompozitorių kūrinių. Pirmame ture dalyviai turėjo pateikti vieną virtuozinę pjesę ar etiudą, ir vieną ar daugiau laisvai pasirinktų kūrinių. Antrame ture buvo tikimasi vieno ar daugiau V. Bacevičiaus kūrinių, kūrinio šalies, kurią atstovauja konkurso dalyvis, vieno ar daugiau laisvai pasirenkamų kūrinių ir vieno iš V. Bacevičiaus kompozitorių konkurse premijuotų kūrinių. Finalui dalyviai galėjo rinktis V. Bacevičiaus Koncertą Nr. 2 (1933), Grażynos Bacewicz Koncertą (1949), George Gershwino Koncertą F-dur (1925), Maurice Ravelio Koncertą G-dur (1931), Bruno Markaičio Koncertą (1967) ir Tomo Kutavičiaus „Theia mania“ („Dieviškas šėlas“, 2021). Finale Kauno miesto simfoniniam orkestrui dirigavo Martynas Staškus.

*
Apie Vytauto Bacevičiaus muziką, konkursą, jame atliktus kūrinius ir pasirinkimus Aušra Strazdaitė-Ziberkienė kalbėjosi su konkurso finalininkais – Viktoru Orestu Vagusevičiumi, Joe Howson, Milda Marija Kiškūnaite ir Borim Kang.

Esate pirmojo tarptautinio Vytauto Bacevičiaus konkurso finalininkai. Ar šis konkursas savo reikalavimais smarkiai išsiskyrė iš kitų pianistų konkursų? Kodėl nutarėte jame dalyvauti?

V. O. Vagusevičius. Kuomet pamačiau konkurso reikalavimus, tikrai nustebau ir iškart supratau, kad privalau dalyvauti. Pastaraisiais metais vis dažniau atlieku šiuolaikinės muzikos programas. Giliau susipažinti su modernia, šiuolaikine muzika teko ir studijų Vienoje metu, tad konkursas atrodė skirtas tiesiogiai man – kaip galimybė atlikti įvairią šiuolaikinę ir modernią muziką. Repertuaro reikalavimai išties kitokie – retokai tenka sutikti konkursus, kur reikėtų atlikti šimtmečio eigoje sukurtus kūrinius, o pamatęs konkurso finalo kūrinių sąrašą, nustebau dar labiau – programa pasirodė išties labai įvairi.

J. Howson. Reikalavimas groti pastarųjų šimto metų muziką ir buvo mano motyvas dalyvauti konkurse – tai yra muzika, kuri man labiausiai patinka! Be to, tai buvo galimybė išmokti Gershwino koncertą, kurį visada norėjau groti, bet neturėjau tam priežasčių, nes jis retai įtraukiamas į konkursų repertuarą.

M. M. Kiškūnaitė. Tarptautinis V. Bacevičiaus pianistų konkursas tikrai unikalus ir išsiskiria savo reikalavimais iš kitų konkursų, ypač dėl programos. Nors ir anksčiau grojau šiek tiek šiuolaikinės muzikos, bet ne tiek, kad vien iš jos susidėčiau trijų turų programą. Mane būtent tai ir sudomino – galimybė plačiai pasigilinti į šiais laikais kurtą muziką, atrasti daugybę vertingų, mažiau žinomų kūrinių ir pridėti juos į savo repertuarą. Ir žinoma – galimybė 3-ajame ture pasirodyti su Kauno miesto simfoniniu orkestru, atlikti savo labai mėgstamą koncertą atrodė kaip didelė mano svajonė, kuriai ir ryžausi sutelkti visas jėgas. Džiaugiuosi, kad ši svajonė išsipildė.

B. Kang. Man pasirodė labai unikalu, kad repertuaras turėjo būti sukurtas per pastaruosius 100 metų. Pianistų konkursuose tai nėra dažnas reiškinys, ir pamaniau, kad tai būtų įdomus iššūkis man. Kita svarbi priežastis buvo ta, kad praėjusius metus, kaip mainų studentė, praleidau Kaune. Tai buvo labai laimingas mano gyvenimo laikotarpis! Man labai trūko čia sutiktų žmonių, taigi, išgirdusi apie šį konkursą, pajutau, kad tai taip pat būtų puiki proga sugrįžti ir vėl su jais susitikti.

Ar pagal konkurso reikalavimus nurodytame laikotarpyje (1925–2025) yra pakankamai virtuoziškų pjesių ar etiudų, pageidautų pirmame ture?

V. O. Vagusevičius. Tikra gausybė. Ir būtent šio laikmečio virtuoziniai kūriniai turi daug specifinių elementų, komponavimo būdų, kas padaro juos ypatingai sunkiais. Šio repertuaro gausą, žinoma, reikia surasti pačiam – pasitaiko kūrinių, kurie egzistuoja, tačiau dėl savo techninių iššūkių nėra atliekami ar net įrašyti. Taip pat virtuoziškumo sąvoka XX ir XXI a. labai pakito (ir vis dar kinta), tad kūriniai gali nustebinti savo prieiga į patį virtuoziškumo fenomeną.

J. Howson. Yra tūkstančiai labai sudėtingų XX amžiaus kūrinių. Daugiau, nei bet kuriuo ankstesniu šimtmečiu. Tad tai visai nebuvo problema!

M. M. Kiškūnaitė. Manau, kad šiame laikotarpyje sukurta pakankamai daug virtuoziškos muzikos. Rinktis tikrai buvo iš ko.

B. Kang. Taip, kūrinių tikrai pakanka. Problema ne repertuaro trūkumas, o mano pačios ribotumas atliekant kai kuriuos iš jų (šypsosi). Kadangi reikalavimai apėmė ne tik etiudus, bet ir kitus virtuozinius kūrinius, jis neatrodė pernelyg ribojantis.

Koks jūsų santykis su Vytauto Bacevičiaus muzika? Ji jau buvo jūsų repertuare ar tai pirma pažintis? Kaip pasirinkote kokį jo kūrinį grosite antrame ture? Ar yra (jeigu yra) lietuviškos muzikos jūsų repertuare?

V. O. Vagusevičius. Apie Vytautą Bacevičių mokiausi mokykloje, tačiau niekada nebuvau įsigilinęs į jo kūrybinį braižą ir idėjas. Daugiau žinių turėjau apie jo simfoninę kūrybą. Giliau su fortepijonine literatūra teko susipažinti tik prieš konkursą. Iškart pajutau jos ryšį su Aleksandro Skriabino, kuris buvo autoritetas V. Bacevičiui plėtojant komponavimo technikas, kūryba. Susipažinęs ir pergrojęs beveik viską, ką galima rasti internete, nusprendžiau groti „Pavasario siuitą“ op. 50. Ši siuita man pasirodė itin jautri ir turinti aiškius kontrastus, kurie buvo reikalingi vystant antrojo turo programą. Ji išsiskyrė ir savo koloritu – nors pavasaris ir yra atgimimo laikas, man ji pasirodė labai nostalgiška, provokuojanti nerimą.

J. Howson. Tai buvo mano pirmoji pažintis su V. Bacevičiaus muzika, labai džiaugiuosi jį atradęs. Pasirinkau groti etiudą, nes tai buvo mano programos tema, o būtent Etiudą Nr. 4 pasirinkau dėl jo ypatingo lietuviškumo. Iki šio konkurso vienintelis lietuviškas mano grotas kūrinys buvo Vlado Jakubėno „Du vaizdeliai“. Tad tai buvo puiki galimybė atrasti dar vieną Lietuvos kompozitorių. Būtinai mokysiuosi dar kelių jo kūrinių!

M. M. Kiškūnaitė. V. Bacevičiaus muzika mane labai žavi, ją turėjau savo repertuare ir anksčiau. Apsidžiaugiau sužinojusi apie šį konkursą – tai buvo galimybė ne tik susidėti savo programą vien iš šiuolaikinės muzikos, bet ir skleisti lietuvių kompozitorių, ypač V. Bacevičiaus, kūrybą. Esu grojusi „Viziją“ Op. 30, perklausiau nemažai jo muzikos, radau gausybę vertų dėmesio kūrinių, ir galiausiai nusprendžiau pasirinkti „Premier mot“ („Pirmąjį žodį“). O į savo repertuarą aš dažnai įtraukiu lietuvių kompozitorių kūrinių ir manau, kad tai labai svarbu – groti, atlikti viešumoje, įrašinėti ir taip platinti savo šalies kompozitorių kūrybą.

B. Kang. Pagal mainų programą studijuodama Lietuvoje labai norėjau atlikti lietuvių kompozitoriaus kūrinį. Paprašiau savo profesoriaus rekomendacijos ir parengiau Alvido Remesos „Stigmas“. Taigi, lietuvių muzika man nebuvo visiškai nauja, bet iš tikrųjų pirmą kartą susipažinau su V. Bacevičiaus muzika. Labai džiaugiuosi, kad šis konkursas suteikė man galimybę atrasti tokį intriguojantį kompozitorių. Mėgstu groti sonatos formos kūrinius, tad pasirinkau jo Antrąją sonatą. Man patinka, kad kiekviena dalis turi tokį visiškai skirtingą charakterį, ir būtent ši įvairovė mane labiausiai žavi sonatos formoje.

Kaip pasirinkote savo šalį atstovaujantį kompozitorių ir kūrinį? Ar jūsų repertuare daug savo šalies fortepijoninės, ir ypač šiuolaikinės muzikos?

V. O. Vagusevičius. Kadangi nusprendžiau finale groti Tomo Kutavičiaus kūrinį, tad antrojo turo programoje pasirinkau atlikti ilgesnį V. Bacevičiaus ciklą, taip įprasmindamas tiek privalomą atlikti V. Bacevičiaus kūrybos punktą, tiek jį pristatyti, kaip savo šalies atstovą. Šiais metais švenčiame ne vieną lietuvių kompozitorių jubiliejų ar kitą sukaktį, tad norėjosi dėmesį nukreipti būtent į V. Bacevičių.

J. Howson. Tradicinėje anglų mokykloje solinės fortepijoninės muzikos nėra daug, tačiau yra daugybė šiuolaikinių kompozitorių, kurie ją kuria. Nusprendžiau pagroti vieno savo mėgstamiausių kompozitorių – Kaikhosru Shapurji Sorabji – kūrinį. Jo muzika yra visiškai unikali ir nusipelno būti girdima daug dažniau!

M. M. Kiškūnaitė. Antrajame ture pasirinkau groti Juliaus Andrejevo „Lemtį“. Tai kūrinys, kurį savo programoje turėjau ir anksčiau. Kai pirmąsyk jį išgirdau – man tai buvo tikras atradimas, todėl vis renkuosi jį groti savo programose. Kūrinys įdomus, išskirtinis, kartais ir tragiškas, taip pat jame suskamba ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių motyvų. Gal net galime sakyti, jog tai kūrinys, tarsi atpasakojantis Čiurlionio lemtį.

B. Kang. Apie šį konkursą sužinojau gana vėlai, todėl neturėjau daug laiko pasiruošti. Norėjau kažko, ką galėčiau išmokti gana greitai, bet kas kartu išraiškingai pabrėžtų mano stipriąsias puses, todėl pasirinkau Shinuh Lee Choralo fantaziją Nr. 3 „Aleliuja“. Ji prasideda ramiu tarsi varpelio skambesiu, kuris, mano manymu, puikiai tiko mano pasirodymo pradžiai. Be to, mano repertuare yra ir šiuolaikinių Korėjos kompozitorių kūrinių, dažnai atlieku ir kompozitorių-draugų parašytus kūrinius.

Pagal konkurso nuostatus antrame ture privalėjote atlikti vieną iš Vytauto Bacevičiaus kompozitorių konkurse laimėjusių kūrinių. Pastebėjau, kad nemažai antrojo turo dalyvių rinkosi Borjigin T. Ayas „Ignite Flame“, pora – Skylar Lim „Figure oscure“, vienas – Zekun Ji „Lament“, o Lin Sen kompozicijos nepasirinko niekas. Kaip pasirinkote jūs ir kodėl?

V. O. Vagusevičius. Peržvelgus visų kūrinių natas ir apmąsčius pasirodymo koncepciją, „Ignite Flame“ man tiko labiausiai. Mano programos arkai trūko sprogimo pradžioje, o šis kūrinys – tikras šamaniškos, ritmingos energijos užtaisas. Jį atlikdamas savo pasirodymo pradžioje siekiau klausytoją šokiruoti, suklusti ir pakviesti pasikalbėti.

J. Howson. Peržiūrėjęs visas partitūras gana greitai apsisprendžiau – bandžiau išsirinkti tą, kuris atitiktų mano stipriąsias puses. Man patinka meditacinių fortepijono garsų peizažų žanras, tyrinėjantis ramesnę dinamiką (daug Sorabji kūrinių, taip pat Mortono Feldmano ir kai kurių spektralistų muzika), todėl Zekun Ji kūrinys man šiuo atžvilgiu patiko. Iš tiesų jis pasirodė esąs daug aktyvesnis, nei iš pradžių tikėjausi, bet vis tiek man labai patiko!

M. M. Kiškūnaitė. Aš pasirinkau atlikti Borjigin T. Ayas „Ignite Flame“. Visų pirma mane sudomino kūrinio aprašymas – jis yra apie šamanus, ugnies garbinimą, paremtas mongolų gerklinio dainavimo motyvais, pasakoja apie sudėtingus žmonijos bei gamtos ryšius. Visą tai kompozitorius puikiai perteikė parašytoje muzikoje – natose gausu tokių pastabų, kaip, pavyzdžiui, „imituoti gerklinį dainavimą ir šamanų būgnus“, arba „imituoti šamanų šokį“ ir panašiai. Todėl šį kūrinį buvo nepaprastai įdomu mokytis ir atlikti, bandant įsivaizduoti ir atkurti visas kompozitoriaus užrašytas pastabas.

B. Kang. Mane „Ignite Flame“ patraukė dėl įžangos. Esu mačiusi mongolų gerklinio dainavimo pasirodymų, kūrinys man pasirodė paslaptingas bei žavus. Kai sužinojau, kad kompozitorius buvo įkvėptas šios tradicijos, panorau atlikti šią kompoziciją.

Kaip rinkotės kitus pirmo ir antro turo kūrinius? Kokie konkurse atlikti kūriniai jau buvo jūsų repertuare, o kokie nauji? Kokie kūriniai tikrai taps jūsų repertuaro dalimi?

V. O. Vagusevičius. Dauguma kūrinių išmokau specialiai šiam konkursui. Sudarydamas programą, norėjau parinkti kūrinius ne pagal tai ką jau esu grojęs, o kas tiktų visuose konkurso, jo aplinkos ir einamojo laiko kontekstuose. Siekiau, kad kiekvienas kūrinys programoje turėtų funkcija, primintų ar supažindintų publiką su atskirais kūrėjų fenomenais, jų panašumais ar skirtumais. Manau, kad kūrinius atliksiu ir ateityje, ypač V. Bacevičiaus ciklą, kadangi jo kontrastingumas gali tapti puikia bet kokios programos dalimi.

J. Howson. Man buvo sunku nuspręsti, kiek „avangardinė“ turėtų būti programa – ar turėčiau groti išskirtinai atonalią, ultravirtuozinę muziką, ar įtraukti šiek tiek prieinamesnės muzikos. Pasirinkau pastarąjį variantą, iš dalies norėdamas būti geresnis sau ir sumažinti darbo krūvį. Vasarą jau buvau grojęs Francisą Poulencą keliuose koncertuose, tad maniau, kad scenoje jausiuosi patogiai. Antrąjį etapą buvo labai lengva pasirinkti – praėjusiais metais atlikau Geršvino „Rhapsody in Blue“. Kūrinys man labai patiko, tad pasirodė natūralu išmokti ir koncertą!

M. M. Kiškūnaitė. Pirmajame ture aš rinkausi atlikti Lowell Liebermann „Gargoyles“. Šio kūrinio aš ir anksčiau klausydavausi, mane žavi charakterių įvairovė, virtuoziška muzika, ritmika, dinaminiai kraštutinumai. Beveik visada renkuosi kūrinius, kurių man pačiai malonu klausytis, o po to dar smagiau juos atlikti. Kalbant apie naujus ir senus programos kūrinius – iš anksčiau aš grojau tik V. Bacevičiaus „Viziją“ ir J. Andrejevo „Lemtį“, visus kitus mokiausi specialiai šiam konkursui. Labai džiaugiuosi, kad šio konkurso dėka atradau kiek puikios muzikos, daug jos liks mano repertuare. Pavyzdžiui, Samuelio Barberio Sonata Op. 26 man buvo tikrai nemažas iššūkis. Šis kūrinys itin ryškus, pilnas amerikietiško kolorito, be abejo, sudėtingas ir iškeliantis daug techninių uždavinių. Fugoje itin svarbu sujungti protą, jėgas, nes nuolatos tarpusavyje pinasi keturi fugos balsai, viskas palaipsniui tik auga, iki pasiekia didžiulį kūrinio finalą. Neabejoju, kad ši sonata tikrai taps svarbia mano repertuaro dalimi.

B. Kang. Pirmajame ture atliktas A. Remesos kūrinys „Stigmos“ jau buvo mano repertuare, o Earlo Wildo etiudas „Embraceable You“ iš „7 Virtuoso Etudes after Gershwin“, buvo naujas. Turėjau tik tris savaites etiudui parengti. Mano profesorius jį rekomendavo. Etiudas man iš karto patiko, todėl nusprendžiau jį įtraukti į savo programą. Antrajame ture O. Messiaeno „Vingt regards sur l’Enfant-Jésus“, Nr. 10 „Regard de l’Esprit de joie“, jau buvo mano repertuare, bet likę kūriniai nauji. Visi šie nauji kūriniai tikrai patrauklūs, todėl juos ir toliau išsaugosiu savo repertuare.

Trečiame ture buvo galima rinktis tarp Vytauto Bacevičiaus, Grażynos Bacewicz, lietuvio išeivio Bruno Markaičio, šiuolaikinio kompozitoriaus Tomo Kutavičiaus koncerto ir saugių variantų – George Gershwino ir Maurice Ravelio. Kaip pakomentuotumėt šiuos konkurso rengėjų pasiūlytus koncertus ir savo pasirinkimą?

J. Howson. Manau, kad pasiūlymai geri, yra iš ko rinktis.

V. O. Vagusevičius. Iš pirmo žvilgsnio sąrašas yra išties įvairus, sakyčiau, gal net pretenzingas. Koncertų trukmės skiriasi, o ir muzikos stilistika mus veda nuo tarpukario Amerikos iki nepriklausomos Lietuvos šiuolaikinės muzikos kūrėjų. Kadangi stengiuosi specializuotis šiuolaikinėje akademinėje muzikoje bei iš principo esu už Lietuvos kūrėjus, rinkausi tarp Bacevičiaus ir Kutavičiaus. Susidėliojęs pirmojo ir antrojo turo programas supratau, kad Kutavičiaus kompozicija bus labiausiai tinkantis pasirinkimas. Neslėpsiu – rizikavau. „Dieviškasis šėlas“ tikrai išsiskyrė savo trukme, skambesiu ir forma, tai nėra tipinis fortepijoninis koncertas, tai labiau vyksmas, kuriame fortepijonas ir orkestras nagrinėja chaoso sampratą. Jame mažai solinio koncerto elementų, tačiau pati kompozicija yra itin virtuoziška ir sudėtinga.

M. M. Kiškūnaitė. Visi šie pasiūlyti koncertai yra labai skirtingi ir gana sunku juos lyginti tarpusavyje. Nemanau, kad Ravelio ir Gershwino koncertai galėtų būti laikomi saugiais variantais. Priešingai, manau, kad šie koncertai kelia ir techninių užduočių, o Ravelis – ypač skaidraus garso, muzikinio brandumo. Aš pasirinkau M. Ravelio koncertą, nes tai vienas mėgstamiausių mano koncertų. Ir iš tiesų, labai daug klausydavau būtent 2-osios koncerto dalies, ji man artimiausia. Vienas malonumas ją atlikti.

B. Kang. Anksčiau nesu grojusi nei vieno iš išvardytų koncertų. Atsižvelgdama į ribotą pasiruošimo laiką ir visus kitus naujus kūrinius, kuriuos turėjau išmokti konkursui, pasirinkau Ravelio Koncertą fortepijonui G-dur, nes bent jau esu girdėjusi jį anksčiau. Kartu tai vienas mano mėgstamiausių koncertų dėl unikalios spalvos ir džiazo pojūčio. Džiaugiuosi šiame konkurse atradusi naujų kūrinių. G. Bacewicz Koncertą fortepijonui tikiuosi atlikti ateityje.

Asmeniškas klausimas – kurio iš konkurse dalyvaujančių kolegų muzikavimas jums buvo labiausiai įsimintinas ir išskirtinis? Kokį konkurse išgirstą kūrinį paimtumėte ir į savo repertuarą?

V. O. Vagusevičius. Visų pirma noriu pasidžiaugti atmosfera konkurso metu – ji buvo itin šilta ir visi buvo labai geranoriški, norintys palaikyti ir padėti. Susipažinau su daug naujų kūrinių ir prisiminiau muziką, kurios seniai neklausiau. Nenorėčiau išskirti nei vieno dalyvio, kadangi visų programos buvo labai unikalios ir apgalvotos. Susipažinau su kūriniais, apie kuriuos nesu girdėjęs, o taip pat maloniai nustebau išgirdęs geriau žinomų kūrinių interpretacijas.

J. Howson. Viktoras Vagusevičius buvo fantastiškas – mane labai sužavėjo „Thea Mania“ ir norėčiau kada nors ją irgi atlikti.

M. M. Kiškūnaitė. Aš, deja, negaliu atsakyti į šį klausimą, neišgirdau nei vieno konkurso dalyvio pasirodymo, nes 2-ajame ir 3-ajame turuose pasirodydavau paskutinė.

B. Kang. Kol kiti dalyviai grojo, aš, laukdama savo eilės, didžiąją laiko dalį praleidau apšildama ir repetuodama, tad išgirdau tik kelis pasirodymus. Visi girdėti pasirodymai buvo puikūs ir kiekvienas dalyvis turėjo savo unikalų stilių. Bet jei reikėtų išrinkti vieną, mane sužavėjo Joe Howsono antrajame ture atliktas Franciso Poulenco „Les Soirées de Nazelles“. Prieš pat paskutinį akordą jis pažvelgė į publiką ir šyptelėjo, man pasirodė šmaikščiai ir žavingai! Žaviuosi pianistais, kurie moka šypsotis grodami – susidaro įspūdis, kad jie tikrai mėgaujasi scena. Norėčiau kada nors taip pat atlikti šį kūrinį, šypsodamasi dar iki to netikėto C akordo.

Ačiū už pokalbį!

Lietuvos muzikos antena