Sofija Venskūnaitė. „Balso žinutė Sofijai“ ir mumyse tebegyvenantis Čiurlionis

30 Rgs Sofija Venskūnaitė. „Balso žinutė Sofijai“ ir mumyse tebegyvenantis Čiurlionis

2025 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus Rotušėje suskambėjo Jurgio Kubiliaus sukurta dokumentinė fantazija apie mumyse tebegyvenantį Čiurlionį „Balso žinutė Sofijai“, atliekama „Vokalinio meno tinklo“ narių – soprano Emilės Elenos Dačinskaitės ir kontratenoro Vaido Bartušo, vargonininkės Eglės Rudokaitės bei neįgaliųjų menininkų labdaros ir paramos fondo „Ugnies paukštė“ vadovės Boženos Burokienės. Renginio garso režisierius Deividas Jakavičius.

Kūrinio idėja sukasi aplink hipotetinį klausimą: kas, jei Mikalojus Konstantinas Čiurlionis nebūtų miręs taip anksti? Šis klausimas kviečia permąstyti mūsų santykį su kultūrinėmis ikonomis, atveria diskusiją, kiek patys įrašome savęs į kultūros mitus, ir, galiausiai, kalba apie pasirinkimus, kurie daug pasako ir apie mūsų pačių gyvenimus.

Mane sužavėjo libretas, sudarytas iš įvairių šaltinių: M. K. Čiurlionio laiškų, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės ir kitų Čiurlionį pažinojusių žmonių atsiminimų, psichiatrų užfiksuoto ligos aprašo bei interviu su prof. Vytautu Landsbergiu fragmentų. Tokia medžiagos įvairovė suteikė kūriniui autentiškumo ir daugiasluoksniškumo. Libretą klausytojai galėjo kūrinio metu stebėti savo išmaniuose įrenginiuose. Kaip ir buvo galima tikėtis iš Jurgio Kubiliaus, kūrinyje netrūko ironijos, pasišaipymo iš aktualijų. Tokie intarpai, viena vertus, suteikė pasakojimui gyvumo, kita vertus, pasirodė pertekliniai – vietomis ironija pasirodė nebeskoninga, nes tikra dokumentinė medžiaga ir šmaikštūs komentarai susiliejo į vieną informacinį gumulą, praradusį aiškų atskyrimą.

Kalbant apie bendrą kūrinio siužetą, libreto istorija išmėtyta, todėl biografijos pasakojimas nevientisas. Dėmesys labiau skiriamas Čiurlionio fizinės ir psichinės sveikatos problemoms bei paskutiniams gyvenimo metams. Todėl klausytojui, tikėjusiam išsamia biografine linija, gali kilti nusivylimas, nes visas menininko gyvenimas nėra aprėptas. Vis dėlto, ši struktūra leidžia giliau pažvelgti į sunkiausią jo gyvenimo laikotarpį ir suteikia galimybę pasisemti detalesnės informacijos apie jo kūrybos ir sveikatos problemas.

Pati dokumentinė fantazija sudaryta iš įžangos, septynių dalių ir epilogo. Kiekviena dalis turi savą siužetinę liniją, kuri apžvelgia ne tik Čiurlionio biografijos momentus, bet ir pašaipiai komentuoja dabartines aktualijas. Ryškiausiai išsiskyrė III dalies „Čiurlionio parduotuvės scena“, kurioje hiperbolizuotai parodoma, kaip menininko kūriniai komercializuojami, puošiant įvairius buitinius daiktus. Lietuvoje jau seniai populiaru įsigyti įvairių suvenyrų ar produktų su Čiurlionio paveikslais, tačiau Jurgis šią tendenciją išplėtojo iki grotesko: scenoje atsirado stalo įrankių komplektas „Miške“ su išgraviruotais grybais, risotto prieskoniai „Miško poema“ ar net veido šveitikliai vyrams „Žalčio sonata“. Tokia ironija, nors ir komiška, pasėjo mintį apie tai, kokiu mastu kultūriniai simboliai gali būti paversti rinkodaros ir marketingo įrankiu.

Kita svarbi kūrinio dalis buvo vyresnio amžiaus atlikėja (Božena Burokienė), tapusi savotišku refleksijos momentu. Iš pradžių jos vaidmuo atrodė miglotas – tarp klausytojų skambantis telefonas ir pokalbis kūrinio eigoje sukėlė daug juoko žiūrovams, bet nebuvo aišku, ką tai reiškia dramaturgijoje. Vis dėlto, maždaug kūrinio viduryje ši figūra įgavo aiškesnę prasmę: būtent ji išsakė pagrindinę mintį – kūrinys kelia hipotetinį klausimą, kas būtų, jei Čiurlionis nebūtų miręs taip anksti, o ir kūrino epiloge vaizduojant pokalbį telefonu, ji reziumuoja ir paaiškina patį kūrinį, dar kartą primindama pagrindinę idėją.

Muzika šioje dokumentinėje fantazijoje buvo įvairi, atliepianti dramaturginį vyksmą. Tačiau ji buvo lengva, nepasižymėjo atonalumu ar aštriais intervalais. Keletas vokalinių numerių buvo net labai tonalūs, dėliojami tercijomis. Nors dainininkai daugiausiai atliko skaitovų funkciją, tačiau keli tokie epizodai vokalistams leido parodyti savo dainavimo profesionalumą. Be skambančių žmonių balsų, muzikoje naudojami ir elektroninės muzikos įrašai, kuriantys atmosferą ir vargonai. Pastarieji klausytojams priminė Čiurlionio kūrybą, pavyzdžiui, simfoninės poemos „Jūra“ pradžią. Analizuojant muzikos vaidmenį, galima pastebėti, kad ji sąmoningai atsitraukta nuo ambicijos būti pagrindiniu kūrinio varikliu. Ji tampa tarpininku tarp dokumentinės medžiagos ir dramaturginio vyksmo.

Taigi, pasibaigus kūriniui ilgai dvejojau – buvo momentų, kurie žavėjo, bet ir tokių, kai norėjosi, kad greičiau baigtųsi. Muzikoje pasigedau originalumo, tačiau libretas intrigavo savo šaltinių gausa. Ypač išsiskyrė ironijos ir moters vaidmens momentai, kurie mintimis grąžino prie ankstesnio Jurgio Kubiliaus kūrinio „Voxoxo#18“. Vis dėlto, svarbiausia, kad šiuo kūriniu autorius pasiūlė savitą ir šiuolaikišką Mikalojaus Konstantino Čiurlionio įamžinimą, kuris rado ir ras savus klausytojus.

Lietuvos muzikos antena